Dabar aitvarai kartais naudojami teroristų (pavyzdžiui, siekiant padegti dirbamus žemės plotus Izraelyje). Apie jų „pusbrolius“ balionus bei jų panaudojimą karo tikslams II-jame pasauliniame kare rašiau I-ojoje dalyje (Mirtis iš dangaus. Netradicinė oro pajėgų ginkluotė). Daugelis esame skaitę apie grafo Ferdinando von Zeppelino dirižablius, o šiuo metu, Afganistano sostinės Kabulo padangėje, 24 valandas per parą aplinką stebi 35 metrų ilgio „cepelinas“.
Visa tai žinome, sakysite jūs, visa tai – klasika. Tuo tarpu II-jame pasauliniame kare buvo tokių egzotiškų oro kovos ginklų projektų, kurių „klasikiniais“ pavadinti tiesiog nesiverčia liežuvis. Ginkluotės vystymas ir idėjos svyravo tarp dviejų kraštutinumų: nuo gyvūnų prigimtinių savybių panaudojimo iki reaktyvinės ginkluotės inovatyvių sprendimų.
Vokiška „V ginklų“ programa, kartais įvardinama tiesiog kaip Vergeltungswaffen (liet. atsako ginklas) savyje apėmė skirtingas ginkluotės rūšis, kurias sąlyginai galime suskirstyti į kelias dalis: V-1 – skraidanti bomba; V-2 – ilgojo nuotolio balistinė raketa; V-3 – ilgojo nuotolio artilerijos sistema. Pastarosios nebuvo spėta plačiai panaudoti o ir pagal pritaikymą ji nepriskirtina prie „netradicinių oro ginkluotės“ sistemų, taigi jos aprašymą praleiskime. Užtat V-1 ir ypač V-2, tapo tikru galvos skausmu sąjungininkams.
V-1 skraidanti bomba buvo sukurta Pėnemiundės armijos tyrimų centre ir naudota kaip teroro ginklas prieš didžiuosius Europos miestus, tokius kaip Londonas, Antverpenas, Lježas ir kitus. 850 kilogramų svorio kovinė galvutė užtaisyta Amatol-39 arba Trialenu – aukšto sprogumo medžiagomis. Paleistos iš okupuotos Prancūzijos pakrantės tūkstančiai V-1 turėjo nušluoti atskirus miestus, visų pirma, nacių taip nekenčiamą Londoną. Terminas „nušluoti“ pakankamai tinkamas šiame kontekste – spėta pagaminti beveik 30 000 bombų, iš kurių 10 000 buvo paleista į Londoną.
Sostinės gynybai britai pasitelkė visas įmanomas to meto priemones: perdislokuotos sutankintos oro gynybos baterijos apjuosė Londoną „priešlėktuviniais diržais“. Iš pradžių pastebėta, kad V-1 skrenda 600-900 metrų aukštyje dideliu greičiu, kuris yra „nepatogus“ esamiems priešlėktuviniams pajėgumams orientuotiems į aukščiau skrendančius sunkiuosius priešo bombonešius. Skubiai buvo sukurta modifikuota amunicija, o britų laboratorijos aprūpino oro gynybos baterijas specialiai pritaikytais radarais sugebančiais aptikti V-1 dar artėjant prie salos.
Londonas tiesiog pasišiaušė priešlėktuviniais aerostatais. Beje, skirtingai nuo vyraujančios nuomonės, ne patys aerostatai, o juos ore laikantys metaliniai lynai buvo efektyvi oro atakų stabdymo priemonė – taip pavyko „nutupdyti“ net apie 300 nacių skraidančių bombų.
Atsiradus naujai grėsmei reikėjo modifikuoti ir pačius orlaivius, kad šie sugebėtų priešintis tokiam „nekonvenciniam“ ginklui. Didesniam greičiui ir manevringumui pasiekti buvo numontuota dalis šarvavimo, dalis kuro talpų konstrukciškai pritaikytos sudėti papildomiems šaudmenims – pastarųjų išeiga buvo tikrai didelė. Jeigu pilotuojamą priešo lėktuvą buvo galima sunaikinti pataikant į lakūno kabiną, variklį, pažeidžiant deguonies tiekimo sistemas, tai aptaki plieninė V-1 bomba tokiems smūgiams buvo mažai jautri, reikėjo sprogstančių kulkų arba... naujos kovos taktikos. Ir ji atsirado, nors buvo rizikinga bei reikalaujanti šaltų nervų bei pilotų įgūdžių.
Skirtingai nuo priešo pilotuojamų naikintuvų, V-1 staigiai nemanevravo ir žinoma, pati nešaudė, tik kriokdama skriejo Londono link. Britų ar sąjungininkų pilotai (apie juos rašiau (Užsienio pilotai ir bent vienas lietuvis „Mūšio dėl Britanijos“ metu) atsargiai prisiartindavo ir sukamaisiais savo naikintuvų sparnų manevrais sukeltomis oro srovėmis pakreipdavo bombos stabilizatorius – viduje esantis giroskopas nesusitvarkydavo su užduotimi ir bomba nuplaniruodavo žemyn. Kovos veiksmuose naudotų bombų nėra išlikę – naciai jas aprūpino savaiminio susinaikinimo uždelsto veikimo mechanizmu, todėl muziejuose galime rasti arba tikslias kopijas, arba pagamintus, tačiau nespėtus panaudoti ginklus.
Manoma, kad maždaug ketvirtadalis nacių paleistų V-1 skraidančių bombų visgi pasiekė taikinius, o jų aukomis tapo daugiau kaip 6000 žmonių ir tris kartus daugiau sužeistųjų.
V-2 ilgojo nuotolio balistinė raketa, nesutirštinant spalvų ir neskiriant nepelnytų laurų nacių kūrėjams, buvo revoliucija raketų kūrimo ir statybos istorijoje. „Aggregat 4“, toks darbinis pavadinimas buvo suteiktas 14 metrų aukščio, beveik 13 tonų sveriančiam monstrui, kuris gabeno 950 kilogramų sprogmenų.
Skriedama balistine trajektorija, raketa iš pradžių pakildavo į maždaug 100 kilometrų aukštį, kirsdama vadinamąją „Karmano liniją“ skiriančią Žemės atmosferą ir kosmosą bei apsisukusi nuskriedavo link taikinio.
Galima būtų ilgai pasakoti apie šį, laiką kiek pralenkusį ginklą, bet kare viskas matuojama vienu dydžiu-efektyvumu. Štai šioje vietoje V-2 reikėtų įvertinti dvejopai:
Skirtingai nuo skraidančios bombos V-1, raketa V-2 neturėjo „priešnuodžio“ – aptikti kurioje vietoje tiksliai smogs raketa iš kosmoso, tuo metu buvo praktiškai neįmanoma. Skriejimo greitis, dažnai viršijantis 3500 km/h nepaliko jokių šansų priešo naikintuvams raketą „pasivyti ir sunaikinti“.
Suskaičiuota, kad vienai raketai numušti reikėtų panaudoti apie...320 000 vnt. priešlėktuvinių sviedinių, kurių dalis nukristų į žemę 90-ies tonų plieno pavidalu.
Iš pradžių, keliant versiją, kad raketos valdomos radijo ryšiu, į orą buvo pakelti lėktuvai su specialia elektronine aparatūra, trikdantys (kariškių tarpe sutinkamas terminas „džeminti“, nuo angliško –„jamming“) radijo ryšio signalus, tačiau raketų kurso tai niekaip nepaveikė. Londonas ruošėsi blogiausiam...
Visgi, V-2 netapo tuo „Wunderwaffen“ (vok. stebuklingu ginklu) – didelis netikslumas, didelė kaina ir laiko stoka A.Hitleriui „pakišo koją“. Oficialiai, raketa galėjo nukrypti nuo taikinio iki 600 metrų, kas, sutikite, nėra daug, jeigu kalbėsime apie tokio miesto kaip Londonas plotą, tačiau realybėje, raketos nukrypdavo nuo taikinio gerokai daugiau.
Vienos raketos kaina siekė net 100 000 tuometinių reichsmarkių, t.y. vos ne pusę modernaus tanko „Tigro“ kainos, o be to, kad išmušdavo 20-ies metrų skersmens kraterį žemėje, smogusi už miesto, raketa žalos daugiau nepadarydavo.
Kalbant ūkiškai, karo pabaigoje, stingant resursų ir gręsiant badui, vienos raketos paleidimui, reikėjo aviacinio kuro alkoholio pagrindu, kurio išgavimas prilygo bemaž 30 tonų bulvių sunaudojimo ekvivalentui.
V-1 ir V-2 ginkluotės programos, 2015-ųjų metų kainomis ir tarptautine valiuta vertinant kainavo naciams apie 40 milijardų JAV dolerių, t.y. 50 procentų daugiau negu visa JAV atominio ginklo kūrimo programa, žinoma „Manheteno projekto“ pavadinimu.
Visgi, papildomas dešimtmetis, panašiai tiek pat lėšų ir gerokai tobulesnių raketų smūgių būtų susilaukęs ir Vašingtonas bei Niujorkas.
Tęsinys kitoje dalyje.
