Antrojo pasaulinio karo metu pagrindinės kariaujančios šalys stengėsi apsunkinti gyvenimą savo oponentams – žudė ir žalojo ne tik kulkos, sviediniai ir bombos. Tiek karo veiksmų užnugaryje, tiek fronte pavojų kėlė iš pirmo žvilgsnio visiškai negrėsmingi dalykai. Žinoma, pirmiausia buvo bandoma daryti žalą priešo kariams. Nors sovietų kariai pasakoja apie vaikiškus žaislus, prikimštus sprogmenų, visgi labiau tikėtina, kad jų kūrėjai tikėjosi, jog puolanti Raudonoji armija, švelniai tariant, nevengianti grobstyti svetimos šalies materialinių gėrybių, susidomės ir tokiais daiktais, kurie potencialiai gali sužaloti būtent karį. Tarkime, rusų istorikų kaltinimai, kad suomių kariškiai į apsuptą Leningradą mėtė užminuotas lėles vaikams žaloti, pakankamai argumentuotai paneigti.
Raudonoji armija „Vermachto“ užnugario teritorijose iš lėktuvų mėtė puikių šaudmenų padirbinių dėžes, kuriose firminėse Vokietijos pramonės pakuotėse puikavosi amunicija vietoje parako panaudojus sprogmenis. Pradėjus šaudyti, šaulio ginklas būdavo sugadintas, be to, dažnai būdavo sužalojamas veidas, rega ir galūnės. Ir nebandykite kraujavimo stabdyti rastais „kažkieno paliktais“ supakuotais kariškais medicininių bintų paketais – juos išvyniojant pasigirs sprogimas ir sužeistųjų, o gal ir žuvusiųjų gretos gerokai padidės.
Karštą vasaros dieną, žygiuojant daugybę kilometrų su visa ekipuote, sunku nesusigundyti pakelėje gulinčia gamykliškai supakuota gėrimo pakuote, bet dėl anksčiau minėtų priežasčių jos geriau neliesti.
Sekant atsitraukiančius rusus į kiekvieną apleistą pakelės trobą pirmiausia reikėdavo siųsti išminuotojus: bandant neatsargiai atverti duris, langus, pajudinti baldus ar nukelti skaniai kvepiančio puodo dangtį gali pasigirsti sprogimas. Gulintis nukautas priešo karys gali po savimi slėpti granatą, ant jo riešo spindintis laikrodis gali būti užtaisytas sprogia medžiaga ir deginančiu fosforu.
Atsitraukdami vokiečiai taip pat minavo visaip ir viską: sprogti galėjo šieno kupetos, duonos kepaliukai, kareiviški kastuvėliai, „netyčia paliktos“ karininkų planšetės su dokumentais bei juose esantys tušinukai. Naciai palikdavo savo, vakarų sąjungininkų ir pačių rusų konservų dėžutes, kurias siejo absoliučiai tapatus turinys – sprogmenų užpildas, papuoštas viliojančiais užrašais „baklažanai“, „kiaulienos konservai“, „trinta žirnių sriuba“ ir pan.
Priešas stengdavosi įsijausti į oponento vaidmenį ir rasti pažeidžiamiausias vietas. Žinodami sovietų karių aistrą suktiniams rūkalams (rus. махорка) vokiečiai ne tik palikdavo jų pakuočių, tačiau masiškai platino ir degtukų dėžutes spąstus: tarp gerų degtukų visuomet būdavo ir degių mikrosprogmenų – uždegus tokį bei pasilenkus prisidegti suktinę, įvykdavo sprogimas ir stipriai apdegdavo veidas, galimai netekdavai ir akių. Žinodami, kad sovietams patinka trofėjiniai dviračiai, vokiečių inžinieriai minuodavo ir juos – kelis kartus pamynus pedalus įvykdavo sprogimas.
Po išsilaipinimo Normandijos paplūdimiuose, sąjungininkai atkreipė dėmesį į sprogmenis prabangesniuose Prancūzijos miestų namuose ir sodybose – juose dažnai įsikurdavo atskiri smulkūs puolantys daliniai, neretai jų karininkai. Prisėdus ant aksomu apmuštos kėdės galėjo įvykti sprogimas, po kurio (geriausiu atveju) jau niekada pats nebegalėsi nueiti į tualetą. Prigulus ant lovos įvykdavo tas pats. Tualeto bakelis vandeniui nuleisti galėjo slėpti miną, kuri suaktyvinama būtent nuleidus vandenį. Žinomas atvejis, kai kiek kreivai kabantį paveikslą ant sienos sumanęs pataisyti britų karininkas sulaukė sprogimo, – nacių minuotojai gerai išmanė džentelmeniškos kultūros tradicijas.
Beje, britai vokiečius apgaudavo ne mažiau išmanesniais būdais. Kas gali būti skaniau nei kavos puodelis su plytele šokolado šaltam apkase trumpą atokvėpio minutę? Tačiau jeigu kava rasta apleistam name, geriau pamiršti mintį atidaryti pakuotę, o dėl šokolado... išlikę piešinių, kuriuose matome, kad britų minavimo specialistai sprogmenis sugebėdavo įmontuoti net į šokolado vidų, – atsilauži plytelę saldėsio ir keliauji dangun.
Britai sugalvojo ir „žiurkių bombas“. Ne, tai nebuvo gyvūnus valdantys mechanizmai, tiesiog pasiremta tikėtinu žmonių elgesio modeliu tam tikrose situacijose. Jau negyvoms žiurkėms buvo chirurgiškai įsiuvami plastikiniai sprogmenys, ir Vokietijos uostuose, miestuose ar geležinkelio stočių rajonuose veikianti britų agentūra šias žiurkes turėjo išmėtyti kuo arčiau objektų, kuriuose veikia šiluminiai katilai. Idėja buvo paprasta – mašinistas, katilo kūrikas ar kitas atsakingas darbuotojas, radęs negyvą gyvūną, greičiausiai turėjo jį švystelėti į katilo kietojo kuro padavimo kamerą. Tada – sprogimas, ir svarbus pramoninis įrenginys nustoja veikti. (Patys vokiečiai tokiems tikslams pasiekti naudojo minas, paslėptas anglies gabaluose. Apie tai rašiau tekste „Plėšikas, meilužis ir dvigubas agentas: nepaprastas Eduardo Chapmano gyvenimas“.)
Deja, jau pačią pirmą negyvų žiurkių partiją vokiečiai aptiko ir išsiaiškino „žiurkių bombų“ veikimo principus. Visgi britai galvojo, kad operacija pavyko, – naciai dar ilgai skyrė pajėgų ir išteklių žiurkėms „tikrinti“.
Vienoje publikacijoje neįmanoma aprašyti net mažos dalies įmantrybių, kuriomis visos kariaujančios pusės stengėsi nugalabyti viena kitą, todėl jau viename iš kitų straipsnių – dar daugiau įdomių faktų iš britų, japonų, amerikiečių tarpusavio kovų.
