Atsitiktinis manęs nežinantis praeivis nustebtų – labai kvailas ir neįtikėtinas straipsnio pavadinimas. Kur Rusija, ir kur Havajai!? Lyg pasakojimas apie vienaragius ir princeses. Bet aš jums atskleisiu vieną keisčiausių šios ašarų pakalnės istorijų apie kartą vos negimusią Ramiojo vandenyno toliuose Havajų SSR.
Havajų valdytoju laikinai buvo tapęs Rusijos imperijos atstovas Georgas Antonas Šaferis (1779–1836). Bet aš linkęs Havajų ir Šaferio istoriją pradėti nuo Georgo vaikystės draugo Franco Leppicho (1778–1819). Vokiečiai mums visada atrodė kaip rimti vyrai linkę į mechaniką bei tvarką. Tik mes dažnai pamirštame, kad šaunusis baronas Miunhauzenas taip pat buvo vokietis. Franco Leppicho asmenybėje laimingai sugyveno abi iš pirmo žvilgsnio nesuderinamos šauniojo barono ir standartinio vokiečio savybės.
Francas nerimo nuo jaunų dienų. Iš mokyklos buvo išvarytas už nesuderinamas su sveiku protu fantazijas. Išrado naują muzikinį instrumentą ir pats kompozitorius Kreiceris grojo tuo instrumentu. Bet muzika jau buvo nuobodu. Nauji ginklai – štai tikro vyro vertas tikslas. Leppichas sugalvojo naują ginklą – ilgais irklais valdomą oro balioną, iš kurio būtų mėtomos bombos. Su bombonešio idėja prasiskverbė iki imperatoriaus Napoleono, tačiau imperatoriaus fantazija taip aukštai neskriejo ir po kurio laiko keistasis vokietis buvo išvarytas iš Prancūzijos. teritorijos. Leppichas grįžo į Vokietiją ir su savo bombonešio idėja siūlėsi vokiečių valstybėlių vadovams suvienyti Vokietiją.
Ir Vokietijoje jo idėjų politikai nesuprato.
Galų gale... Taip jūs atspėjote – kas lyg vaikai susidomi keisčiausiomis idėjomis – Rusija. Pats Rusijos caras teikėsi atkreipti maloningą dėmesį į vokiečio siūlomus ginklus. Oro baliono projektas buvo steampunk stiliaus, lyg rašytojas A. Tapinas būtų projektavęs po daugiadienio sąmonės plėtimo įvairiais uždraustais preparatais savo sąmonės ribas. Tai buvo oro balionas su gondola. Toks oro balionas atitiko bendrus to meto technikos laimėjimus. Tačiau audringasis Leppicho protas papildė standartinį oro balioną penkiasdešimties irklininkų komanda. Taip, grėsmingasis bombonešis pagal projekto aprašymą galėjo irtis oru lyg venecijietiška galera net prieš vėją ir atlikti kitus sudėtingus manevrus. O gondolos centre įtaisytas liukas, pro kurį bombų mėtytojas laido bombas tiesiai ant priešo kareivių ir generolų.
Aš net sustingstu iš susižavėjimo it mažas vaikelis kai bandau įsivaizduoti tokį steampunk stiliaus grožį sklendžiantį į Borodino mūšio lauką.
Slaptasis grėsmingasis ginklas taikytas Napoleono sutriuškinimui. Tas kaip tik pradėjo karą prieš Rusiją. Ypatingos skubos bei superslaptumo sąlygomis Pamaskvyje didžiulė komanda siuvo, kalė ir kitaip plušėjo prie bombų mėtymo giganto.
Laimingo ir fantastiško (nes šiaip visa ši istorija fantastiška) atsitiktinumo dėka Maskvoje Leppichas sutiko savo vaikystės draugą Georgą Antoną Šaferį. Tas jau buvo baigęs medicinos mokslus, ieškojo pelningo darbo Rusijoje, o oro baliono statytojams kaip tik trūko mokslingų smegenų. Georgas Antonas nukrito jiems į rankas lyg dangaus dovana. Nedelsiant buvo oficialiai paskirtas Leppicho pavaduotoju fizikos ir chemijos reikalams.
Tuo metu Napoleonas artėjo prie Maskvos. Pats visų Rusijos karinių pajėgų vadovas Kutuzovas prieš Borodino mūšį domėjosi ar ginklas paruoštas ir kokios bus slaptojo ginklo naudojimo instrukcijos. Bet šaunioji vokiečių komanda nepagamino sėkmingo pavyzdžio laiku. Balionas per bandymus pragirgždėdavo oru keliolika metrų, bet prieš vėją skristi negalėjo ir buvo faktiškai nevaldomas.
Po Borodino mūšio 1812 metais prancūzai okupavo Maskvą. Bombonešio kūrimo komanda buvo skubiai evakuota link Peterburgo. Tačiau skubėdami Leppicho vyrai paliko daug įtartinos, nesuprantamos pašaliniam žmogui įrangos. Prancūzų komisija ištyrė tuos bombonešių gamyklos likučius ir nusprendė, kad štai būtent iš šios slaptos gamyklos ir buvo organizuojamas Maskvos padegimas. Ta proga sušaudė keliolika vietinių gyventojų kaip sąmokslo sudeginti Maskvą dalyvius.
Bombonešio – oro baliono kūrimo programa tęsėsi ir prie Peterburgo. Vyrai aršiai dirbo. Bet mūsų istorijai svarbu, kad pavaduotojas fizikos ir chemijos reikalams po truputį atitoko ir suvokė kas čia vyksta. Šaferis dėjosi į galvą tokius dalykus. Rusija didelė. Visi vagia. Rusijoje daug pinigų. Jos valdovai turi keistą savybę švaistyti pinigus fantastiškiausiems projektams. Nes rusiška dūšia plati.
Mūsų laikais Rusijos caras užsigeidė savo priešus išnuodyti slaptuoju nuodu ir viskas. Visokie caro pavaduotojai fizikos ir chemijos reikalams dieną naktį plušo ir pridirbo nuodų. Carui parodė nuodus ir pasakė – niekas tų nuodų niekada niekur nesuseks. Aišku normalūs chemikai iš Europos juos demaskavo kitą dieną po nuodų panaudojimo. Bet Rusijos caras juk buvo laimingas kelis mėnesius: jam pavaldiniai pateikė slapčiausius pasaulyje nuodus. Pilnaties naktį caras palaimingai šypsodavosi žybėdamas tamsoje baltais dantimis ir žvelgdamas į lubas. Niekas jo nuodų neras ir jis nuodys visokiausius jam nemalonius žmones slapčia.
Leppichas galų gale buvo demaskuotas kaip nevykęs fantazuotojas išlaidūnas. Rusija Napoleoną sutriuškino ir be bombonešio oro baliono. Leppichas savo dulkėtą gyvenimo kelią baigė sukūręs tą, kam tiko jo talento dydis. Užpatentavo Austrijoje vinių gamybos aparatą. Pasirodo tik tokio masto talentas jam buvo skirtas Dievo – gaminti vinis. Bet jo mokinys ir pavaduotojas Georgas Antonas, o dabar jau Jegoras Antonovičius Šaferis liko Rusijoje. Jis troško veiklos. Jis jau matė rusiškąjį stebuklų lauką. Tik dar nežinojo kur pakasti savo pinigėlį, kad išaugtų visas pinigų medis. Šaferis Įsitaisė gydytoju į karinį laivą „Suvorovas“, tame laive susiriejo su laivo kapitonu ir buvo paliktas Rusų Amerikoje, kažkur prie Aliaskos krantų kaip nesugyvenamo charakterio žmogus. Na o Rusijos – Amerikos kompanijai jis tiko. Ten tiko bet koks europietis, sugebantis valdyti ginklą, plunksną ir žinantis ką nors daugiau nei „Tėve mūsų“. Rusijos – Amerikos kompanijos valdytojas A. Baranovas samdė visus. Ką tik buvo praūžęs daug aukų pareikalavęs kompanijos karas su vietiniais indėnais tlinkitais. Tad žmonių trūko.
Istorija, kuri nutiko Havajuose, yra geriau suprantama žinant Baranovo ir Rusijos planus. 1812 metais Šiaurės Kalifornijoje Rusijos – Amerikos kompanija (RAK) jau buvo įsteigusi koloniją Fort Ross. Tada Kalifornija dar nebuvo apgyvendinta visokių Bredų Pitų.. Tai buvo niekieno teritorija, kur savo reikalus tvarkė rusai, ispanai ir amerikonai. Taip po truputį aiškėja kodėl autorius pavadino straipsnį Havajų SSR. Juk galėjo būti ir Aliaskos sovietų socialistinė respublika, ir Šiaurės Kalifornijos sovietų socialistinė respublika. Nors, ko gero, pilietinio karo metu Rusija Amerikoje išliktų monarchistine. Savotišku Taivanu, kuris dabar labai opozicinis komunistinei Kinijai.
Nuklydau į lankas. Nespėliokime kaip būtų buvę. Grįžkime pas Baranovą į atšiaurią Aliaską. Ten kailių gavyba vyko sėkmingai, bet kolonijos aprūpinimui maistu būtų geriausia turėti šiltesnio klimato padalinį, kur gausiai augtų įvairios žemės ūkio kultūros. Imlus Šaferio protas greitai suprato, kur RAK kreipti savo laivus. Man rodos jis tas idėjas paaiškino ir Baranovui. Įžvalgusis kompanijos vadovas neoficialiai, o gal ir oficialiai, pritarė Šaferiui.
Ir štai vieną gražią 1815 metų dieną RAK įgaliotas atstovas Jegoras Antonovičius Šaferis išlipa į saulėtųjų Havajų krantą. Pretekstas – vienoje Havajų saloje sulaikytas RAK laivas su vertingu kroviniu. Havajai po Aliaskos tai rojus – tropinio klimatas, stebuklingų ananasų ir palmių kraštas. Jegorui Antonovičiui pagrindinė jo gyvenimo mintis – nuveikti daug – žiebė į galvą. Čia. Čia jo stebuklų laukas. Čia jis taps Havajų kolonijos valdytoju. Už Havajus jį Rusijos caras apipils grafo titulu, ordinais ir kitokiomis materialiomis bei dvasinėmis gėrybėmis. Būsimasis kolonijos valdytojas nudrožė tiesiai pas Havajų karalių Kamehamehą. Išgydė jį ir jo žmoną nuo kažkokių ligų. Bet karaliaus ir RAK atstovo nuomonės dėl Havajų ateities nesutapo ir Šaferis persikėlė pas Kamehamehos konkurentą kitą vietinį karaliuką. Primenu, kad Havajai tada buvo vadinami Sandvičių salomis. To pačio brito pavarde, kuris sugalvojo mėsos ir duonos suvožtinį. Taip, pasaulis mažas. Ir dar viena ryški istorinė detalė. Kapitonas Kukas, vienas garsiausių britų jūrininkų, buvo užmuštas Havajuose tik prieš keliasdešimt metų iki Šaferio išsilaipinimo. Drąsos veikti ten reikėjo…
Oahu salos karaliukui knietėjo sukilti prieš Kamehamehą ir atsiskirti. Lyg Abchazijai nuo Sakartvelo. Rusai tokiu atveju visada pasiruošę ištiesti pagalbos ranką. Visos Rusijos caro vardu Šaferis sudarė pavaldumo Rusijai sutartis su Oahu karaliuku ir saloje greituoju būdu 1816 metais surentė net tris karinius rusiškus fortus. Juos pavadino Elizabeth, Aleksandro ir Barklajaus vardais. Tačiau man įstrigo kiti jo suteikti pavadinimai geografiniams salos objektams. Vieną salos slėnį pavadino kukliai, bet su skoniu savo garbei – Šafertaliu. O salos upę neištariamu pavadinimu paprasčiau – Donu, kad būsimiems Havajščinos kazokams nelaužyti liežuvio.
Deja, 1817 metais atplaukė keli amerikiečių laivai su žymiai gausesnėmis pajėgomis ir išprašė Šaferį iš Havajų amžiams. Šiaip amerikiečius reikėtų pagirti už įžvalgą. Jei būtų Rusijos imperiją palikę nors vienoje Havajų saloje ji palaipsniui išsiplėstų į visą salyną. Ir tada Chruščiovui net nereikėtų Kubos dislokuoti branduolines raketas, nutaikytas į Ameriką. Jos būtų dislokuotos Havajuose. Ir kas žino kaip pasisuktų pasaulio istorijos ratas, jei Chruščiovas Karibų krizės metu valdytų Havajų SSR?
O kur dingo Šaferis? JIs grįžo į Europą, kartu su RAK dar bandė įpiršti Havajų kolonizavimo planus carui Aleksandrui I, bet Rusija nesiryžo. Brangu ramiajame vandenyne veikti, taip toli nuo Maskvos. Dingo Rusija iš Kalifornijos. O vėliau net ir pačią Aliaską pardavė Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Mano galva tai kvailiausias sandėris visoje pasaulinėje verslo istorijoje. Naftos ir aukso kupina ta Aliaska...
Nepavyko plačiai mąstančiam vokiečiui su viena imperija, bet visa laimė, kad egzistavo XIX amžiaus pradžioje ir kita imperija – Brazilijos. Georgas Šaferis įsiprašė pas būsimąją Brazilijos imperatorienę į priėmimą ir ją įtikino savo gebėjimais. Jis gavo teises organizuoti vokiečių kolonijas Brazilijos pietuose. Ir jūs dabar labai nustebsite, bet jam pavyko. Jis įsteigė vokiečių kolonijas Sao Leopoldo ir Novo Hamburgo. Tos kolonijos dabar yra dideli Brazilijos miestai. Šaferio įkalbėti/atvilioti vokiečiai sudarė Brazilijos kariuomenės pagrindą. Aišku, savo galingą fantaziją Šaferiui kartais buvo sunku sutramdyti. Todėl Georgas Antonas pareikalaudavo iš Brazilijos imperatoriaus Pedro markizo titulo arba įgaliotojo Brazilijos pasiuntinio Europai posto. Tačiau kiek žinoma iš istorinių šaltinių jam teko pasitenkinti tik pinigine kompensacija.
Štai taip. Žmogus pradėjo savo karjerą kaip neaiškaus avantiūristo pavaduotojas fizikos ir chemijos reikalams, o baigė gyvenimą Brazilijoje kaip sėkmingų kolonijų kūrėjas. Neatidus Georgo Antono Šaferio gyvenimo stebėtojas pasakytų: svajotojas, avantiūristas ir nevykėlis, bet juk ne. Brazilijos kolonijų įsteigimas ir sėkmingas egzistavimas įrodo – nesėkmė Havajuose buvo geopolitiškai nulemta. Šaferis, jei tik susiklostytų palankesnės aplinkybės, Havajuose įsteigtų Rusijos koloniją ir pasaulio istorija būtų kelis kartus audringesnė.
O koks šio ilgo ir keisto teksto moralas? Geros idėjos nepražūva. Avantiūristinis bombonešio oro baliono projektas ilgainiui pavirto sėkmingai įgyvendinta vokiečių kolonijų Brazilijoje realybe. Reikia tik susvajoti gerą svajonę ir anksčiau ar vėliau ją įgyvendinti.
