Darbinį gyvenimą dažniausiai tiria ekonomistai, vadybos konsultantai ir verslo mokyklų profesoriai. Dėl to malonu į jį pažvelgti iš kitos perspektyvos. Tokį naują požiūrį savo knygoje „Work: A History of How We Spend Our Time“ („Darbas: istorinė apžvalga, kaip leidžiame laiką“) pateikia autorius antropologas Jamesas Suzmanas.
J. Suzmano požiūris į darbą nuspalvintas bibliniais atspalviais – pasak jo, pirmieji medžiotojai rankiotojai, tokie kaip, pavyzdžiui, jo tirta Afrikos pietuose gyvenanti Ju/’hoansi gentis, gyveno tarsi rojuje. Jie dirbdavo po 15 valandų per savaitę, o atsargas dalindavosi po lygiai. O tada atėjo „nuosmukis“ – atsirado žemės ūkis, o su juo susiformavo ir hierarchinės visuomenės bei nelygybė, žmonės ėmė dirbti sunkiau ir maitintis prasčiau. Vienintelis, bet pats svarbiausias ūkininkų privalumas buvo gebėjimas daugintis greičiau už medžiotojus, kuris galų gale padėjo juos išstumti.
Pradėjus ūkininkauti pasikeitė ir žmonių mąstysena. Medžiotojams rinkėjams kartais pritrūksta maisto, tačiau beveik niekada netrūksta laiko. O žemės ūkis priklauso nuo kalendoriaus – ateina laikas sėti ir laikas pjauti. Be to, reikia nuolatinės priežiūros – ravėti laukus, melžti karves ir taisyti tvoras. Dėl to žmonių gyvenime atsirado dienotvarkė.
Galbūt sudėtingų visuomenių susiformavimas buvo neišvengiamas. Kaip pastebi J. Suzmanas, gerai išsivystę žmonių smegenys išnaudoja daug energijos informacijai apdoroti. Prabudę nuolat ieškome dirgiklių ir norime įsitraukti į kokią nors veiklą, o negaudami informacijos nuobodžiaujame.
Tokia analizė padeda suprasti šiuolaikinių žmonių įpročius. Vykdydami našų žemės ūkį ir naudodami tokius energijos šaltinius kaip anglis ir nafta žmonės galėjo patenkinti pagrindinius maisto ir šilumos poreikius. Tačiau smegenys privalo būti aktyvios. Tad žmonės ėmė kurti sau užduotis. Iš pradžių atėjo pramoninė revoliucija ir darbininkai buvo nusiųsti į gamyklas. Vėliau automatizacija padėjo gamybą vykdyti našiau, tačiau prarasta daug darbo vietų.
Pasak J. Suzmano, paslaugų sektorius išsivystė tam, kad žmonės turėtų užsiėmimą, nors daugelis žmonių nebūna patenkinti darbu, jei mano, kad jis beprasmis. Kad žmonėms reikia veiklos, galima suprasti ir iš to, kad daug kas anksčiau darbu laikyta veikla (žvejyba, sodininkyste, kulinarija) dabar užsiima laisvalaikiu.
Žmonės ėmė laikyti tinginystę yda, o darbštumą – vertybe, bei mokyti vaikus, kad sunkiai dirbdami sulauks atlygio. Tačiau šiuolaikinėse išsivysčiusiose ekonomikose tarp pradirbto laiko ir piniginio atlygimo ryšio beveik nėra. J. Suzmanas svarsto, kodėl „leidžiame rinkoms didžiausią atlygį duoti tiems, kas atlieka beprasmius arba parazitinius darbus, o kur kas mažesnį – tiems, kas atlieka būtinomis pripažįstamas pareigas“.
Gali būti, kad daugelis skaitytojų šiai gana įprastai kritikai pritaria. Tačiau J. Suzmano požiūryje į šiuolaikinę visuomenę neatsižvelgiama į ekonomikos augimo teikiamus privalumus. Dėl to, kad ekonomika klesti, mažiau moterų miršta gimdydamos, o daugiau vaikų išgyvena pirmuosius metus. Žmonės aukštesni ir gyvena ilgiau, be to, gauna geresnį išsilavinimą ir turi daugiau pasirinkimų negu anksčiau.
Be to, ekonomikos augimas atneša ir inovacijų. Pavyzdžiui, straipsnio autoriaus mama itin džiaugėsi, kai buvo išrasta skalbimo mašina – taip jai nebereikėjo vienos dienos per savaitę praleisti šveičiant ir gręžiant šlapių skalbinių.
Jei žmonija ir toliau medžiotų ir rinktų uogas ir grybus, žmonių būtų kur kas mažiau. Jei J. Suzmanas būtų gyvenęs tokiame pasaulyje, nebūtų galėjęs studijuoti antropologijos ir rašyti knygų. Šiuolaikiniai darbai išties gali būti nuobodūs – tačiau, kaip atskleidė pandemija, nuobodu ir sėdėti namuose. Nedaugelis žmonių norėtų gyventi 1020 m., o juo labiau – 102 000 m. pr. Kr.
