Koronaviruso protrūkis privertė suvokti rūsčią tiesą – naudotis žmogaus teisėmis, asmens laisve nevaržomai judėti ir bendrauti galima tik esant tam tikroms sąlygoms. Iki pandemijos demokratinėse valstybėse tos sąlygos egzistavo, vienur labiau, kitur gal mažiau, bet vis tiek buvo užtikrintos. Galėjome papildomai pasisakyti už jas, reikalauti aukštesnių tolerancijos standartų, protestuoti prieš autoritarines valdžios užmačias, kritikuoti pareigūnų veiklą. Tačiau per pandemiją, kai gresia pavojus gyvybei, ką gi pilietis veiks su savo laisve nesilaikyti karantino, jeigu toji laisvė pažeidžia kitų teisę būti apsaugotiems nuo užkrato? Tad nuo laisvės naudotis savo teisėmis pereinama prie būtinybės vykdyti pareigą – gerbti kitų piliečių teisę būti sveikiems. Tardami žodžius „už mūsų ir jūsų gyvybę“, pripažįstame savo ir kitų pareigą neišvengiamai apriboti individualias bei kolektyvines teises.
Mintis, kad asmens laisvė neturi paminti kitų laisvės, per pandemiją ypač akivaizdžiai pasitvirtino. Esu laisvas nesaugoti savo gyvybės ir sveikatos, tačiau neturiu teisės iš kito asmens atimti galimybės išvengti užkrato. Kilus karantino būtinybei, tokia mums įprasta laisvė, kuria džiaugėmės ir kurią saugojome, yra nebegalimà, nes ima kelti grėsmę tiek mums, tiek kitiems. Valstybė, pasitelkdama teisėsaugos sistemą, pasirūpina, kad asmenys, kurie dėl savo laisvės nevaržomai bendrauti ignoruoja korona viruso pavojų, keldami grėsmę aplinkinių sveikatai, būtų kontroliuojami. Deja, ir ši lazda turi du galus – tokia kontrolė gali tapti dingstimi sekti piliečius. Autoritarinis Kremliaus režimas įdiegė išmaniųjų telefonų programėles, leidžiančias naudotis viešuoju Maskvos transportu. Internetu reikėjo gauti leidimus išvykti už sostinės ribų. Kremliaus kritikas Nevzorovas per Echo Moskvy radiją tokią staiga atsivėrusią galimybę sekti savo piliečius, ypač potencialius Putino režimo priešininkus, prilygino netikėtai įsigytam Ferari, kai norisi išbandyti visą automobilio greitį, niekaip neatsidžiaugiant šiuo nauju žaislu.
Lietuvoje per karantiną nebuvo įdiegtos gyventojus sekančios programėlės, tačiau tai dar nereiškia, kad jos nebus privalomos ateityje. Be to, šiais laikais nustatyti užsikrėtusio asmens buvimo vietą lengva ir kitais būdais. Štai čia ir patenkame į spąstus – viena vertus, norima veikti taip efektyviai, kaip Pietų Korėja, stebėjusi užsikrėtusiųjų maršrutus, kad apsaugotų sveikuosius, antra vertus, pažeidžiamas privatumas, ypač kad visada atsiras norinčių piktnaudžiauti tokiu įrankiu. Vis dažniau pasirodo tekstų, įspėjančių apie nepagrįstą piliečių sekimą net ir Lietuvoje, nors nesame autoritarinė valstybė. Tekste „Pakeliui į 1984-uosius“ Kęstutis Girnius Delfi.lt portale rašė: „VSD nėra vienintelė organizacija, pro pirštus žiūrinti į piliečių teises. Šia linkme žygiuoja Vyriausybė, pristačiusi įstatymo pakeitimo projektą, kuris įpareigotų mobiliojo ryšio operatorius per karantiną teikti duomenis valdžios institucijoms apie asmenų buvimo vietą. Tai akivaizdus mėginimas praplėsti sekimo, stebėjimo ir klausymosi režimą kovos su koronavirusu dingstimi. Projektui priešinasi Lietuvos medikams atstovaujančios organizacijos, kurios nurodė, kad projekte pateikta formuluotė neatitinka nei LR Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės principų, nei pagarbos ir garantijos itin svarbiai žmonių teisei į laisvę. Pasak medikų, projektas sudaro pagrindą neribotam ir masiniam Lietuvos žmonių persekiojimui.“
Apie seklių piktnaudžiavimus rašoma ir tinklalapyje tiesos.lt: „Šiandien Lietuvoje bet kurio žmogaus gali būti klausomasi ir jis gali būti sekamas net ir be galimai realaus pagrindo, o pasibaigus tyrimui asmuo niekada apie tai taip ir nesužino bei nesužinos. Pasak Lietuvos advokatūros, tai yra akivaizdus žmogaus teisių pažeidimas ir didžiulė valstybės problema, kelianti nerimą dar ir todėl, kad nėra jokių duomenų, kokie šio reiškinio mastai.“
Grįžtant prie naujo Ferari metaforos, reikėtų kelti klausimą, kokiu greičiu tam tikros tarnybos lekia piliečių sekimo automagistrale, kas leidžia joms mėgautis savąja duomenų rinkimo galia? Kuo ši strategija skiriasi nuo Maskvos ir Minsko pinklių? Ar tai nereiškia, kad Lietuva, nors neabejotinai yra demokratinė šalis, vienu atžvilgiu vis dėlto galimai nusižengia demokratijai, nes planuoja sekti gyventojus? Toks klausimas jau seniai keliamas ir JAV. Kaip sužinojome iš Edwardo Snowdeno avantiūros, amerikiečiai buvo masiškai sekami, prisidengiant terorizmo suvaldymu. Paradoksalu, o gal dėsninga, kad politinį prieglobstį Snowdenui suteikė būtent Maskva.
***
Nors teisės reikalavimai diktuoja viena, manoma, kad kultūriniai įpročiai vis tiek verčia elgtis priešingai. Vyrauja požiūris, kad italai nesilaikė karantino dėl savo pomėgio plačiai bendrauti užstalėse, valgyti išimtinai šviežią maistą, paisant aukštesnių kulinarijos standartų. Bet gyvuoja ir kita interpretacija – Europos Sąjunga delsė suteikti Italijai reikiamą pagalbą, tad NATO narės teritorijoje kaip gelbėtoja staiga atsidūrė Rusija, autoritarinio režimo šalis, turinti daugybę politinių kalinių, nuolat gąsdinanti pasaulį, ypač kaimynus, savo branduoline galia. Tai nėra kažkoks netikėtas šio rašinio nuokrypis nuo temos apie teises ir laisves. Atvirkščiai – bandau suprasti, kaip galėjo atsitikti, kad Rusija, nepripažįstanti žmogaus teisių, jas ignoruojanti, ėmėsi aktyvių veiksmų Europos Sąjungos viduje, t. y. ten, kur žmogaus teisės yra pamatinė vertybė? Kodėl Briuselis neskubėjo padėti Italijai, yra nemaloni paslaptis, išryškinanti dvasinį, teisinį, net humanitarinį Europos ištižimą. Radijo laidoje „Nevzoroviški trečiadieniai“ jau minėtas komentatorius Maskvos sprendimą mesti Italijai gelbėjimo ratą apibūdino kaip Kremliaus viešųjų ryšių juodąją magiją.
Kodėl prireikė juodosios viešųjų ryšių magijos? Viačeslavas Bachminas, Maskvos Sacharovo centro pirmininkas, tekste „Regionų ir disidentų Rusija“ rašo; „Italija buvo pasirinkta ne tik dėl itin sunkios padėties, susiklosčiusios šioje šalyje, bet ir dėl to, kad ji yra viena iš valstybių, pasisakančių už sankcijų Rusijai panaikinimą. Beje, tuo pat metu laikraštis Izvestija paskleidė melagingą žinią, neva Italijos teisininkai jau ragina šiuo sunkiu metu panaikinti sankcijas Rusijai. Taigi Maskvos valdžios pagalbą diktuoja, be abejo, ne vien humaniški sumetimai (https://www.vdu.lt/lt/regionu-ir-disidentu-rusija/)“.
Kaip matome, medicininė kova su koronaviruso pandemija jau tapo politiniu įrankiu. Tai susiję ne tik su privatumo ir laisvių pažeidimais, ne tik su Kremliaus manevrais, bet ir su tuo, kad Europos Sąjunga laikinai suspendavo Šengeno zoną.
Vokiečiai delsė uždaryti sienas. O štai Bavarija, apeliuodama į tai, kad Vokietija yra federacinė, apsitvėrė sienomis šalies viduje. Esi vokietis, nori patekti į Miuncheną iš Berlyno, tačiau tą padaryti jau ne taip ir paprasta. Bet būtent Bavarija kaip ir Lenkija, Vengrija garsėja radikalios dešinės dominavimu. Ten jaučiamas itin stiprus autoritarinės tvarkos ilgesys, o žmogaus teisės atsiduria antroje, jei ne trečioje vietoje. Paradoksas, bet liberalūs politikai, akcentuojantys žmogaus teises, nesusizgribo laiku reaguoti į pandemijos grėsmę, manydami, esą uždarytos sienos – tai radikalios dešinės gudrybė, kaip legaliai susidoroti su imigrantais, pasipriešinti Europos islamizacijai. Atvirai Europai tas visiškai nepriimtina.
Donaldas Trumpas dažnai kalba neatsakingai, tačiau dėl vieno galima su juo sutikti – koronavirusas yra kiniškas „produktas“. Bramas Ievenas ir Janas Overwijkas straipsnyje „Mes sukūrėme šį žvėrį“ (Kultūros barai. 2020, nr. 6) visai be reikalo atkakliai tvirtina, kad šis „žvėris“ paleistas į laisvę visai ne kinų, dėl to kalčiausias pats... neoliberalizmas, kuris skatindamas globalų konsumerizmą pažeidė pasaulio ekosistemą. Atrodo, šio straipsnio autoriai nesugeba viruso globalaus plitimo atskirti nuo jo atsiradimo priežasčių, todėl teigia, kad „viruso plitimo greitį lemia ekonominė globalizacija“. Iš dalies tiesa, tačiau tai dar nereiškia, kad neturėtume įvardyti, kokioje šalyje ir iš kokios kultūros tas virusas kilęs. Kinai valgo ne tik laukinius, bet ir naminius gyvūnus – kates, šunis, o viešajame transporte stovi kibirai skrepliams viešai spjaudyti... Lyg to nežinodami, Ievenas ir Overwijkas tvirtina, atseit globaliai „išaugo laukinės gyvūnijos paklausa“. Europoje ir Šiaurės Amerikoje ji tikrai neišaugo, žmonės maitinasi nors dažnai ir nesveikai, tačiau visiškai kitaip, civilizuotose Azijos šalyse, antai Japonijoje, irgi neklesti laukinių gyvvūnų turgavietės.
Apeliuodami į globalizaciją, abu olandai kalba apie abstrakčią rinką, kuri, neva „susigundžiusi laukiniais gyvūnais, paskatino verslą įsibrauti į tūkstantmečių senumo ekosistemas, kurios anksčiau buvo uždaros sąveikai su žmonėmis.“ Bet Azijoje ne taip seniai siautėjo ir kiti virusai, pavyzdžiui, paukščių gripas. Čia belieka tik pridurti, kad iš Kinijos atkeliauja daugybė ir mažiau pavojingų, bet civilizaciškai menkaverčių dalykų – tai prastos kokybės, todėl pigios prekės, imituojančios itin aukštus standartus dažnai vogtais prekių ženklais. Maža to, Kinija nesivaržo įkalinti disidentų, drįstančių kritikuoti vyriausybę, visiškai neslepia globalių šalies interesų, pavyzdžiui, Afrikoje. Neseniai gautas pasiūlymas investuoti ir į Klaipėdos uostą, gundoma kad būtų nutiestas povandeninis tunelis iš Talino į Helsinkį kaip Rail Baltica tęsinys...
Autoritarinis Pekinas glaudžiai bendradarbiauja su autoritarine Maskva, mat abiejų šalių lyderiai svajoja pakeisti pasaulio tvarką, varžydami žodžio laisvę (ką tik matėme, kaip užgniaužtas Honkongo pilietinės visuomenės pasipriešinimas). Visa tai neturėtų būti suprasta kaip priekaištas milijardui kinų, kurie patys yra komunistų partijos persekiojimų aukos, bejėgės prieš vyriausybinį savo šalies drakoną. Kinija ambicingai ir be skrupulų siekia užvaldyti pasaulio ekonomiką. Tokios politikos kritikams ir protestuotojams vietos Xi Jinpingo valdose nėra kaip ir Putino Rusijoje, kuri sparčiai diegia įvairius masinio sekimo metodus ir informacijos kontrolę. Kinija – tai valstybė, įteisinusi darbo vergovę. Žmonės įkalinami cechuose, kurių patalpose turi net nakvoti. Kad nenusižudytų, iššokdami per langus, aplink pastatus ištiesiami tinklai. Žurnalistų reportažų apie tokią vergovę netrūksta YouTube. Tad neoliberalizmo kritikai vis dėlto turėtų įžvelgti skirtumą tarp kapitalistinių šalių, gerbiančių žmogaus teises, ir Kinijos, nesuteikiančios jokių teisių. Šiemet iš kosmoso į vandenyną netoli Niujorko nukrito nevaldoma kinų kosminė stotis „Dangaus šventovė“. Žodis „nevaldoma“ labai tinka apibūdinti globaliam ekonominiam Kinijos augimui – šis reiškinys apima ir nesuvaldomą COVID-19 virusą, ir nevaldomą kosminę stotį. Kitaip tariant, kas neužpuls, įsiskverbęs per kvėpavimo takus, tas užkris tiesiai ant galvos.
Tačiau net ir nustačius galimą viruso, sukėlusio pandemiją, kilmės šalį (nuolat jaučiant pagundą pasidomėti ir ten veikiančiomis įslaptintomis laboratorijomis), tenka pripažinti, kad šis žudikas, iš pradžių buvęs kinų, jau tapo mūsų visų. Anglosaksai gyveno iliuzija, kad virusas bus trumpalaikis arba prašvilps pro civilizuotą pasaulį, nes čia šikšnosparnių niekas negraužia. Deja, viltys neišsipildė. Teko atšaukti net Tokijo vasaros olimpiadą, milijardų vertės NBA krepšinio čempionatą... Olandų autoriams, kritikuojantiems neoliberalizmą, reikėtų pritarti dėl įžvalgos apie jo įtaką žaibiškai viruso globalizacijai. „Vakarų“ demokratinis, liberalus pasaulis gyveno, užliūliuotas vartotojiškos palaimos svaigulio, toliau rūpinosi kuo spartesniu ekonomikos augimu, nes manė, kad koronavirusas taip ir liks vien Kinijos baubas. Kapitalistinis interesas stabdė išankstinius veiksmus, neleido skelbti karantino, kai mirštančiųjų dar nebuvo daug, juk suvaržius verslą, kils recesija, kurios visi bijo kaip velnias kryžiaus. Tik tada, kai sniego gniūžtė virto lavina, privertusia rinktis tarp gyvybės ir mirties, kai Italijoje teko izoliuoti ištisus miestus, įvairių šalių vyriausybės ryžosi pasipriešinti didžiojo kapitalo spaudimui ir paskelbė karantiną, o pasiskolinusios pinigų, ėmė netgi valdyti ekonomiką.
Kai pandemija agresyviai įsibrovė į privačią ir viešą erdvę, pagaliau suprasta, kad konsumerizmas turi būti suvaldytas. Staiga, bet, ko gero, trumpam sugrįžo moralinis imperatyvas, kad svarbiausia yra prigimtinė žmogaus teisė gyventi. O gal karantinas įvestas net ir ne dėl to... Galimas daiktas, buvo apskaičiuota, kad atsiradus daugybei ligonių, medicinos personalas nebepajėgs su tuo antplūdžiu susidoroti, o tada sugrius visa ekonominė pelno darymo infrastruktūra. Kas atsitiks? Kapitalizmas žlugs?
Borisas Johnsonas pasiūlė visiems britams persirgti, kad ramiai galėtų eiti į gatves ir toliau be saiko vartoti... Gąsdino, kad karantinas, jeigu būtų įvestas, sukeltų ne tik ekonomikos nuosmukį, bet ir visuotinę depresiją. Tačiau kažkas jį, matyt, paprotino, kaip liūdnai visas tas laisvumas gali pasibaigti (o gal sunerimo, kai pats apsikrėtė). Juk jeigu neliks sveikų vartotojų, neveiks ir konsumerizmo ideologija, skatinanti nenutrūkstamą ekonominį augimą.
Būtent tokiame recesijos kontekste apie koronavirusą kalbama ir Lietuvoje, akcentuojama vien tai, kaip karantinas paveiks ekonomiką, verslą. O kur diskusijos, virtualūs forumai dėl fizinio tautos išlikimo? Juk tai nacionalinio saugumo klausimas! Kodėl nepasvarsčius, ar mes, baltai, apskritai išliksime XXI amžiuje? ir dėl ko mums reikėtų stengtis išlikti – ar tam, kad atidarytume naują Akropolį ir vėl be saiko vartotume, braudamiesi savo BMW pastatyti kuo arčiau durų, ar tam, kad kurtume naujo pobūdžio bendruomeninius santykius?
Natūralu, kad karantino įvesta tvarka, tiek vartojimo, tiek bendravimo ir laisvo judėjimo apribojimai išprovokavo diskusijas apie žmogaus teises. Thomasas Paine’as knygoje „Žmogaus teisės“ rašė, kad visi esame laisvi iš prigimties. Turime prigimtinę teisę į laisvę ir gyvybę, o valstybės pareiga – ta laisve pasirūpinti. Tačiau taip teigta XVIII a., kai buvo kuriama nauja pasaulio tvarka, rutuliojosi liberalizmo idėjos, kūrėsi Jungtinės Amerikos Valstijos. Tad ir žmogaus teisės buvo suformuluotos, vadovaujantis laisvės dvasia, jos netaikytos prie karantino sąlygų. Teisė į religinę praktiką irgi netaikyta prie karantino sąlygų. Bažnyčia, kuri pretenduoja į moralinę viršenybę (nepaisant dabartinio moralinio jos nuopuolio) virš pasaulietinės valstybės, atstovaudama dieviškajam išganymui, staiga privalėjo pripažinti medicinos viršenybę. Katalikų bažnyčia pakluso, tačiau Aliaksandras Lukašenka įsakė šv. Velykų Baltarusijoje neatšaukti, pats dalyvavo apeigose. Kremliaus autoritaras Putinas vis dėlto nurodė paisyti medicinos viršenybės, todėl popams teko susitaikyti su skausmingu karantininiu draudimu.
Pandemijos sąlygomis medicina svarbesnė už religiją – 2020-aisiais liturginės apeigos buvo atliekamos tuščiose bažnyčiose, tikintiesiems pasiūlyta tik virtuali galimybė melstis prie kompiuterio ar TV ekrano. Bažnyčios vadovai pakluso medikų reikalavimams, nebedalijo net šv. Komunijos, kuri pagal katalikų mokymą atlieka ontologinę funkciją, liudija realią Kristaus esatį. Taigi tikinčiųjų susitikimas su Išganytoju laikinai atidedamas.
O štai medikų reikalavimas prisidengti veidą kauke ypač ironiškai atrodo islamizacijos kontekste – Prancūzijoje buvo uždrausta musulmonėms viešose vietose tradiciškai prisidengti veidą, o dabar tai privaloma ne tik joms, bet ir vyrams musulmonams, kitų religijų tikintiesiems, ateistams, sekuliariems pasauliečiams.... Savotiška likimo ironija.
Kartais atrodo, kad koronavirusas – absoliutus cinikas, besišaipantis iš visko. Juo galima užsikrėsti ir tapti viruso nešiotoju „be simptomų“. Skamba taip, lyg laboratorijoje būtų pasidarbavęs kažkoks nežinomas visagalis piktos valios burtininkas, kuris dabar iš visų mūsų tyčiojasi...
