Likimas ir politikai per vieno žmogaus gyvenimą iškrečia tokių dalykėlių, kad plaukai piestu stojasi. Permainos stebina, nors kai kurios visiškai malonios. Štai mes iš nustekentos socialistinio lagerio Lietuvėlės patekome į buržuazinių ES ir NATO valstybių gretas. Tiesa, kai kada mūsiškį žmogų galima atpažinti ir aklam iš išlikusių lagerinių manierų, bet šiaip tai mes jau esame aukštai. Eilinio Taškento taksisto nuomone skrendame Paukščių Tako galaktikoje ir jei keleivis iš tokios šalies nemoka taksistui trigubos kainos, tai jis niekšas, faktiškai fašistas, ir taksisto vaikai tik per tokius negerus žmones negaus vakare duonos užteptos kaimaku.
Taip, garbingai prisipažinsiu, esu nenormalus turistas. Kuo keistesnė šalis ir kuo mažiau palytėta visagalio turistinio standarto šalis – tuo įdomiau. Bet mūsų šeimos reguliariai lankomas Uzbekistanas turi dvi tikrai aukšto standartinio turizmo žymas – Bucharą ir Samarkandą, o mano giliu įsitikinimu, trečiasis turistinis uzbekų miestas Chiva yra net ryškesnis perlas nei tiedu aukščiau paminėtieji.
Dabartiniams lietuvių vaikams pamatyti gyvą uzbeką arba dvidešimt jų vienoje vietoje yra totali egzotika. Bet padėjo nelaimės ir Abromiškių vaikų sanatorijoje kaip tik dviejuose atskiruose nameliuose tupėjo uždaryti dėl sirgimo negera liga uzbekų vairuotojai. Mano mažė, ji jau du kartus per savo trumpą gyvenimą aplankė saulėtąjį Uzbekistaną, drąsiai vesdavo savo drauges iš tolo žiūrėti tolimos šalies žmonių.
– Hello! How are you! – mandagiai angliškai sveikinosi karantinuojamieji.
Jie tikrai mandagūs ir malonūs žmonės. Centrinės Azijos valstybių problema vienintelė – staigus šuolis iš socialistinio realizmo į diktatūrinį idealizmą. Dieve, Dieve, kiekvienoje Centrinės Azijos šalyje kiekvienas atskiras prezidentas iki gyvos galvos prisigalvoja tiek dalykų kaip per dieną pagerinti pavaldinių gyvenimą. Tiesiog „Tūkstantis ir viena naktis“ pasakų rinkinys. Mūsų politikai nuobodesni. Štai buvęs Uzbekistano prezidentas Karimovas nemėgo storų žmonių, biliardo, tadžikų ir mėgo eglutes. Pasekmės: pelningas milicininko darbas niekaip negalėjo pavirsti į viešo gero gyvenimo atributą – maloniai pakibusį virš diržo pilvuką. Anksčiau Bucharos emyras specialiai rengdavosi septynis chalatus, kad būtų įspūdingas ir gražus pavaldiniams. O dabar liesas milicininkas visai nebaisus žmogeliams, be solidžiųjų pilvų. Be valdžios pareigūno autoriteto galų gale. Milicijos vyresnybė kantriai slėpė storesnius darbuotojus tolimuose kišlakuose bei tolimesniuose kabinetuose. Kol sulaukė naujo prezidento ir dabar jau galima. Vienintelė tautos viltis, kad prezidentus iki gyvos galvos keičia Alacho valia ir naujasis prezidentas Mirzijajevas net pasodino į kalėjimą pernelyg apsivogusią buvusio prezidento jaunesniąją dukrą. Vyresnioji dukra, kuri vogė neryškiai, be polėkio ir be tarptautinių skandalų, liko laisvėje.
Tačiau man malonūs skaitytojai neatleis, jei aš nuobodžiai įsivelsiu į Centrinės Azijos politikos aprašinėjimus. Yra egzotiškesnių dalykų tame krašte. Bucharoje galima išsinuomoti XVI amžiaus pirtį tik sau. Su masažuotojais, arbatininku ir berniuku smulkiems pavedimams. Pirtis senoviškai apšiurusi, su marmuriniais gultais ir įvairaus karštumo kupolais. Pirtininkas veda iš vietos į vietą, ten karščiau, ten sėdėti, ten šalčiau – pastovėti, po to vėl ant gultų ir tave išlaužo arabiškais senoviškais judesiais sąnarius ir išmasažuoja kūną. Pirtininkai masažuoja ir moteris, tik kiek delikačiau – išvynioję iš rankšluosčio įvairias moters kūno vietas. Galime palyginti su Tbilisio Abanotubani rajono sieros pirčių pirtininkais. Tie be ceremonijų masažuoja nuogą moterį. Bucharoje delikačiau – sena kultūra. Gerbia moterų intymumą. Po to rytietiškai iškankintas geri arbatą ir ūmai prisimeni – oi, neužteks vietinių somų atsiskaityti už Bucharos emyro vertus malonumus ir prisipažįsti: turiu tik dolerius, ką daryti? Neisiu nuogas keisti. Malonūs pirties patarnautojai numoja ranka. Tuoj. Bucharoje visko yra. Pradėjus antrą arbatinuką arbatos įsiveržia du banditiškos išvaizdos pachlavanai, aš net krūpteliu, paskui juos išsekęs nuo darbo ir narkotikų – taip man pasirodė – pinigų keitėjas su dviem krepšiais pinigų. Dalykiškai – kiek? Šimtas dolerių? O.K. ir atskaičiuoja pusę vieno krepšio turinio. Ir viso gero. Kietesnėje šalyje tai tie pachlavanai atimtų visus mano dolerius. Bet ne Uzbekistane.
Toje šalyje plono dolerio pavertimas į krūvą pinigų yra stebuklinis. Tūkstantis ir viena naktis. Vienas doleris tai devyni tūkstančiai vienetų somų. Iškeitus tūkstantį dolerių apima lengvas pamišimas, visur kambaryje mėtosi gumele pertempti pinigų ritinėliai ir tu – galvoje groja maršai – milijonierius! Bet taip nedarykite, nėra po to kur pinigų dėti. Kiekviename mieste turguje išsikeisite dolerius. Viskas turizmui.
Kaip turistui patogiau principas veikia Bucharos tvirtovės muziejuje. Mes apdairiai pirkome bilietus kaip rusai, nes tik dvigubai brangiau nei vietiniams. Nes jei kvailokai prisipažinsi esąs iš Europos Sąjungos tai kaina bus triguba. Tačiau muziejaus gidas nuklausė mus šnekant lietuviškai. Tad pasitikslino kurią programą pasakoti? Mes sutikome europietišką, ne rusišką. Tai ir dėjo gidas visu smarkumu ant Frunzės, tokio komunistinio karvedžio, kad anas sugriovė naikindamas Bucharos emyro valdžią pusę Bucharos miesto su savo artilerija. Rusams to nepasakoja.
Nors kartais tos specialios istorijos turistams gražesnės ir labai smarkiai nuneša mūsų fantaziją į Šecherezados laikus. Štai emyro vasaros rezidencijoje yra vandens baseinukas, sostas šalia baseinuko. Ir gidė pasakoja kaip emyro haremo moterys maudosi baseinėlyje, baisiame karštyje turškiasi sau nuogos, o emyras, po dienos darbų, sėdi tam krėsle bei laiko rankoje raudoną obuolį. Išsirenka lanksčiausią, tą kurią šiandien norėtų matyti savo guolyje ir meta jai raudoną obuolį. Visos turistinės grupės raudonojo obuolio metimo vietoje nutyla ir tyloje galima girdėti kaip grupės vyrai ryja seiles. Visi svajoja apie tą raudoną obuolį. Mes kaip seni turistai, pasikvietėme po oficialios ekskursijos gidę arbatos ir deserto. Taip, ji sutiko ilgai nesispardžiusi, dykumų klimato Bucharoje toks vandens švaistymas moterų maudynėms būtų visiškai nesuprantamas ir nepateisinamas, net Bucharos emyrui. Taip, ji prifantazavo. Bet turistus tas raudonas obuolys taip sužavi…
Jums papasakosiu geriau apie taip vadinamas Uzbekistano vietoves išsukus iš pagrindinio turistinio kelio (off-road). Nes apie oficialų turizmą rasite ir internete. Štai kartą nuvykome į tadžikų kišlaką Sentobą Nuratau kalnyne. Iki Sentobo tarškėjome senute Lada išdaužytu keliu, pakeliui mums vardino kišlakus, kas kuo užsiima. Buvo aukso ieškotojų kišlakas, gyvačių gaudytojų kišlakas. Tai vis nuo vargingo gyvenimo tokios profesijos. O Sentobe tadžikams nieko nereikia. Jų tarpeklis pakankamai derlingas. Auga kvapniausia Uzbekistane zira (kuminas), būtiniausias plovo prieskonis bei mažos, bet labai skanios pistacijos. Dar puse lūpų minimi kažkokie lengvi narkotikai. Taigi, šitie tadikai nors ir Uzbekistane, tačiau gyvena ir vargo nemato. Jei kam nors tarpeklyje prireikia pinigų nuveža apačion į turgų pistacijų maišioką ar dar ką.Vienu žodžiu visi laimingi, išsišiepę ir kol mes ėjome pagrindine kišlako gatvele – kiekvienas sutiktas tadžikas rėkė užsieniečiams:
– Chieliou!
Vaikams net nutįsdavo snarglys pasakius chieliou. Taip jie sau kieti atrodė, kad ohoho.
Įtakingiausias kaimo žmogus Šadybojus, pas kurį gėrėme arbatą, pasigyrė, kad jie čia vaikus tadžikiškai mokina, vienintelė vieta visoje šalyje, kur tadžikų kalba mokykla ir jo sūnus – čia jis krenkštelėjo ir išsitiesė visu savo 155 cm ūgiu – yra anglų kalbos mokytojas. Tuoj sūnus atjos ir pasišnekės su jumis. Aš net apšalau viduje. BBC kalba tai galiu vos vos pralementi. Bet kokiam Piterbore ką šneką žmogėnai tai suvokiu tik labai įsitempęs kas trečią žodį. Tad bendrauti su anglų kalbos mokytoju gali būti gėdingai skystos mano žinios.
Mokytojas atiturseno asiliuku, skubėdamas pagilinti anglų kalbos žinias. Pririšo savo draugą prie medžio ir šypsodamasis visu burnos pločiu ištarė:
– Chieliou.
Ir daugiau nepratarė nė žodžio. Tik šypsojosi. Aš su palengvėjimu atsidusau. Mes galėsime pagilinti Sentobo kišlako anglų kalbos mokytojo žinias. Nes tai ką jis žinojo, jis jau sėkmingai perdavė viso kišlako gyventojams.
Atsakiau:
– Helou.
Šaunusis anglų kalbos mokytojas savo asiliuku pajodinėjo mano mažę. Ir visas kišlakas pagarbiai stebėjo kaip šauniai mokytojas bendrauja su užsieniečiais.
Sentobe patiko kito Šadybojaus kieme atsitikęs dalykas. Ar čia jų visų vienodi vardai nedrįsau klausti, bet visi garbingesni kišlako žmonės buvo vardu Šadybojus. Taigi mums parodė senąsias, kiek apirusias kišlako kapines, jau nenaudojamas. Tiesiai po tomis senomis kapinėmis antrojo Šadybojaus kiemas. Užėjome ir pas jį. Buvo karšta ir gidas pasiūlė atsigerti Šadybojaus šulinio vandens. Sakė pats saldžiausias jo vanduo visame kišlake. Buvo karšta ir aš atsigėriau. Vanduo buvo tikrai kiek salstelėjęs. Aš pažiūrėjau į senąsiais kapines įkalnėje virš Šadybojaus šulinio. Iš jų sklido tas pats salstelėjęs aromatas. Tada pažvelgiau į neramias žmonos bei dukros akis apačioje ir liūdnai pakračiau galvą. Gal jūs geriau negerkite to saldaus vandens...
Kitoje Aidar-Kulio – naujos dirbtinės jūros vietoje nusekusio ir sudykumėjusio Aralo – pusėje, pavažiavus gal porą ar trejetą valandų vegetavo kitos tautinės Uzbekistano mažumos kaimelis. Kazachiškasis Dongalakas. Kazachai gyveno visiškoje dykumoje, toli nuo kalnų. Jų vienintelis vandens šaltinis buvo caro laikų mechanizmas. Tas mechanizmas inkšdamas pumpavo vandenį iš gilių podykuminių vandens sluoksnių. Prie to vienintelio vandens šaltinio būriavosi trys karvės, jos ten duodavo po du litrus pieno per dieną, o rekordininkė net tris. Bet iš kur jos išgaudavo tą pieną didžiulė paslaptis mokslui ir man. Šalia tų trijų karvių dar sėdėjo dešimt vietinių kazachų ir smagiai mus apkalbėjo kaip mes kreivai sėdime ant kupranugarių ir šiaip šaipėsi iš nepilnaverčių dykumoje europiečių. Ir staiga – papasakojo vietinis – šitas varganas Dongalakas turi didelių problemų su imigracija. Net nustėrau, gyvenvietė dykumoje su tokiu nepatikimu vandens šaltiniu ir kas ten nori imigruoti? Pasirodo karakalpakams nuo išdykumėjusios Aralo jūros smagiau gyventi čia. Švarus oras, normalus vanduo ir vis besiplečianti Aidar-Kulio jūra. O prie Aralo dykumos siaučia cheminiai nuo buvusio jūros dugno pakeltų nešvarumų vėjai, visai nėra kuo kvėpuoti ir kuo gyventi. Ir vienas kitas jau pasirodantis prie Aidar-Kulio turistas žada kažkokias pajamas ateityje. Ta Aidar-Kulio jūra pakankamai kurortiška. Tik dabar dar tuštutėlė ir nuo to tuštumo dar patrauklesnė. Smėlis ir vanduo, o tolumoje kalnai. Nidą nuneštų susitvarkę jie ten laisvai.
Tai štai. Net Dongalake yra imigracijos problema. Koks painus tas šiuolaikinis pasaulis!
Visas šias istorijas išgirdau iš kazachų vakare gerdamas jų papročiu šiltą degtinę iš pialų, užkandant atsivežtu didžiuliu aromatingu arbūzu. Mes kalbėjomės apie mūsų vargus. Jų ir lietuvių. Mes visi prisiminėme, kad gyvenome vienoje valstybėje, viename SSRSe, bet tuo kazachai sunkiai tikėjo. Jie manė, kad ir tada, sovietiniais laikais mūsų buvo kitokie pinigai. Jiems senoliai pasakojo. Labai jau mes ten kitoniški buvom. Taigi mes gėrėme šiltą degtinę, skarabėjai po mūsų kojomis šiureno kupranugarių mėšlo rutuliukus, dangus buvo žemai žemai, rodos ranka galėjo pasiekti dangaus žvaigždes. Kazachai išėję kartu į lauką rodė mums žvaigždes ir tikrino mūsų regėjimo aštrumą – ar tiktume medžioti zuikius. Aš į medžiotojus netikau, bet žmona dar galėjo. Dykumų zuikiai buvo didelėmis ausimis ir labai baikštūs. Gyvačių nematėme, bet jų vinguriavimo žymės dykumos smėlyje dar buvo likę. Kupranugariai prie jurtų stovyklos ramiai šlamštė ašuotes. Buvo ramu, šilta ir netgi beveik vėsu. Pietų naktis. Dykumų naktis.
Mes su šitais žmonėmis gyvenome vienoje valstybėje. Gerai, kad tos valstybės nebėra, gerai, kad mes jau galime augintis savo valstybes kaip išmanome, be mums primestos iš svetur nenormalios idėjos. Bet bendrumo jausmas geriant šiltą kazachišką degtinę atsirado.
Mes visi gyvename po vienu dangumi. Aš galiu šaipytis ir juoktis iš tadžikų kišlako keistenybių. Kazachai krenta ant žemės nuo juoko, pamatę kaip kreivai mes sėdim ant kupranugarių. Bet galų gale, pasibaigus kaitriai dienai, naktį po žvaigždėtu dangumi mes visi vienodi.
