Kuklumas atsispindi išorėje ir ypač žiniasklaidos komentaruose, kur visaip žeminamos ir aršiai atakuojamos ryškios, nestandartiškos asmenybės, ne taip, „kaip visi“ besielgiančios. Pagalvojau, kad jeigu kuklumas yra savęs neigimas, tai nesu kuklus žmogus. Jeigu kuklumas reiškia savo tikslų siekimo atsisakymo, aš nesu kuklus žmogus. Jeigu kuklumas draudžia džiaugtis savo pasiekimais, aš nesu kuklus žmogus. Ir galiausiai – jeigu kuklumas neleidžia pasitenkinti ar patenkinti kitą lovoje – tampame patys sau priešais. Nes chroniškas kuklumas santuokiniame guolyje – tiesus kelias į neištikimybę.
Ne pirmą kartą girdžiu apie lietuvius vyrus, kurie reikalauja iš žmonų kuklumo, bet svetimoms tokių reikalavimų nekelia, anaiptol – žavisi moterimis be skrupulų, provokuojančiomis savo išore ir elgesiu. Žinau tikrą atvejį, kai žmona, panorusi užpilti žibalo ant beblėstančios šeimyninės aistrios židinio, prisiskaitė apie erotines staigmenas, laukinį seksą ir pabandė jį realizuoti savo miegamajame. Vos tik įžengusi su odiniu triko ir butaforiniu rimbu rankoje, dar nespėjusi net prisiliesti, ką jau ten apžioti, tuojau išgirdo: „Kas tave, tokią ir anokią (klasikinį leksikoną visi puikiai žinome nuo vaikystės) šito išmokė!?“ Na taip, vyrelis buvo šoke, nes po dešimties ar dvidešimties metų misionieriaus pozoje toks – netikėtas siurprizas trenkė lyg žaibas iš giedro dangaus. Ir jam nė motais, kad jo bendradarbė, kurios žinutes žmona atrado ir dėl kurios, tikėtina, jis pirmą kartą gyvenime nusipirko Armani losjoną, su panašiais odiniais drabužiais sėdi ofise ir vargo nemato – vyrai aplink ją šoka sirtakį. Atvira krūtinė ir aptemptas užpkaliukas nė vieno vyro ambicijų neužgavo.
Pasidalinčiau patirtimi su savo antra puse, bet jis kategoriškai draudžia. Todėl papasakosiu apie „kitą“ vyrą kaip etaloną. Esu laiminga moteris, nes tas niekada nemoralizuoja ir negėdija manęs; jam patinka, kai būnu išradinga, stebinu ir siautėju lovoje. Jis dievina mane „ištvirkusią“ ir net žodžių nereikia, kad suvokčiau, ką reiškia jo džiugiai nuolankus, laukiantis „šuniškas“ žvilgsnis. Visos patyrusios moterys žino, kad tai tarsi pavadėlis į rankas, maždaug: imk mane, prisek ir veskis kur tik nori. Tas žvilgsnis, kuriame nebėra nė pėdsako vyriško ego ir agresijos mums, moterims, geriausia paskata stengtis. Taigi, mano „begėdystė“ – viena priežasčių, dėl kurios mes esame kartu jau virš 20 metų ir vis dar vienas kitu mėgaujamės, nors dažnam tautiečiui tai – kosmosas.
Štai vieno anonimo , akivaizdžiai norinčio matyti savo žmoną kuklia, komentaras į kažkurį mano straipsnį: „Esminė problema apskritai yra seksas su tuo pačiu vyru ar moterimi. Po 20-ties bendro gyvenimo metų visose porose aistros faktiškai nelieka nei ženklo. Nervina viskas, ydos – kaip ant delno ir viską regi tartum per padidintą stiklą. Endorfinų dozei gauti reikia labai paprasto dalyko – naujo partnerio. Nieko čia nepadarysi, taip jau gyvus padarus gamta surėdė, tam, kad jie kuo plačiau skleistų savo genus ir kurtų kuo įvairesnes kombinacijas iš savo bei sekso partnerio genų. Būtent todėl moterų ir vyrų monogamija yra mitas ir gamtoje ji sutinkama tik tokiose rūšyse, kurioms išlikti ir taip yra sudėtinga. Pavyzdžiui, vilkai, lakstydami paskui naujus partnerius, keltų riziką ne tik palikuonims, bet ir patiems sau, nes tam išeikvotų pernelyg daug energijos. Bet šiaip jau gamtoje monogamija – nėra natūralus reiškinys, tad žmogui reikia didelių valios pastangų tam, kad kovotų su natūraliai impulsais“. Na, taip. Nelaimingo žmogaus liūdnos išvados. Bet aš su jomis nesutinku. Mes su vyru jau dvidešimt metų kartu, bet mūsų intymus gyvenimas tik gerėja. Kodėl? Todėl, kad atsikratėme kuklumo lovoje. Nekuklumas reikalauja drąsos ir abipusės pagarbos. Kuo toliau, tuo labiau tampame artimi vienas kitam, vis geriau susipažįstame ir vis labiau vertiname kits kito pastangas šeimos, mūsų santykių labui. Be jokių kompleksų ar baimių.
Oi, atsiprašau, leidau pasąmonei išsiveržti lauk. Galite šį išsiveržimą nurašyti drąsos lovoje pertekliui. Visos revoliucijos prasideda lovoje arba dėl sekso stokos, arba dėl impotencijos. Noriu pabrėžti, kad ši mano nuomonė nepagrįsta moksliniais tyrimais, bet kas šiais fake news laikais kreipia dėmesį į faktus? Vienintelė tiesos akimirka yra lova, kurioje esi arba karalius, arba niekas. Iš kuklumo, žinoma. Dar prieš susitikimą su savo vyru turėjau kelias patirtis su vaikinais ir supratau viena: jeigu vyras nerodo iniciatyvos mat pirma – nepatyręs, antra – liguistai žvelgia į tave lyg į trapią būtybę, trečia – kelia tave MOTERĮ ant pjedestalo lyg kokią šventenybę, ketvirta – laukia, kol tu jį paimsi… Panašūs vyrai negavo nei manęs, nei apskritai jokios moters. O jeigu gavo lyg kokia akla višta grūdą, tai arba ta moteris tokio verta arba tapo visiška vargše. Nors tos, kurios tampa vargšėmis, ilgai neužsilaiko, galiausiai pabėga. Vyrai, supratę ką prarado, netekę savigarbos bėga paskui panašias savarankiškas osabas, nes tos buvo motinos vietoje jiems. Mano patarimas moterims ir vyrams: jums nereikia lovoje nei tėvo, nei motinos. Nebent esate iškrypėliai svajojantys, anot Sigizmundo Froido, pasimylėti su savo motina, ar tėvu.
Bet sveikiems vyrams ir sveikoms moterims lovoje ir gyvenime nereikia nei vieno, nei kito. Turi būti du savarankiški, pasitikintys savimi asmenis ir tik tokie, nekuklūs, gali ištiesti vienas kitam reikiamą akimirką petį, neapgauti, nepavesti. Tik taip galima išvengti vieno kurio išnaudojimą patogumo ir tinginystės sumetimais. Tokiais atvejais nei vyrai, nei moterys nesilaiko sveikos gyvensenos, sustorėja (jeigu ne iš prigimties ar dėl ligos, žinoma), leidžia sau apsileisti, gyventi apskretusiose namuose, vaikščioti namuose apsirėdus apdriskusiais treningais, suplyšusiomis kojinėmis, o lovoje… taip, lovoje tik šiaip taip įkiša ir ištraukia. Jeigu dar sugeba. O boba tą akimirką knarkia arba skaičiuoja avis. Man pačiai bloga patapo nuo šio beviltiško gyvenimo vaizdelio. Jeigu jūs tokio neatpažįstate, ar savęs tokiais neatpažįstate, tai stenkitės visomis išgalėmis išvengti tokios tikrovės iš pagarbos sau ir savo antrai pusei.
Pasižiūrėkime, ką ši kuklumo samprata reiškia vyro ir moters tarpusavio santykiuose lovoje ir už jos ribų. Šimtus metų trys svarbiausios Vakarų religijos teigė moters priklausomumą nuo vyro. Bet koks pasipriešinimas vyro valei reiškė nusižengimą Dievui ir „jo“ nurodymui kentėti, būti romiai, nuolankiai, ištvermingai kad ir psichologiniams ir fiziniam smurtui lovoje taip pat. Žinoma, ne mistinis dievas nurodinėjo, o konkretūs šventikai visi iki vieno vyrai. Tragiškiausia šito nurodymo išraiška šiais laikais yra musulmonų teroristų – islamistų moters prievartavimas ir jos išraiškos sunaikinimas užmovus ant jos visos juodą maišą. Ar smurtas prieš tūkstančius moterų Lietuvoje per metus nėra tas pats jos nužmoginimas? Kiek vyrų Lietuvoje vedybiniame gyvenime prievartauja savo moteris? Taip „savo“ nes jie taip ir supranta moterį, kaip savo daiktą: „noriu mušu, noriu myliu“. Beje, nesvarbu išsilavinimo. Kaip su tokiu atsigulti? Taip, kaip ir nurodoma: romiai, nesavanaudiškai, kukliai, ištvermingai. Kol pagaliau nustekentą užkala į grabą galimai gražiam palaidojimui žodžiais: „Ak, kokia ji buvo kukli“.
Nors, kita vertus, lietuviai sukasi kaip gali. Negi užsmaugsi žmoguje meilę gyvenimui, seksui. Instinktai ne tokius ledus pralaužo, grandis sutraukia. Kaip jau minėjau, kuklumas yra užkoduotas mūsų tautinėje pasąmonėje. Taip gražiai erotika įpinta į dainas ir dainuškas. Nors kartais, jos tikrai grubios, bet nuo to tik dar labiau įkaisti . Tai puikiai iliustruoja liaudies dainos. Visi puikiai žinome ar nujaučiame, kas turima mintyse apraudant išmintus rūtelių darželius ar nenuoramos žirgelio ištryptus bijūnėlius. Bet nesame tokie beviltiškai aseksualūs – mūsų liaudies folklore yra ir tikrai drąsių, stebinančių proveržių. Tik jie girdimi dažniausiai užstalėse, įkalus bokalą alaus ir gerai įsilinksminus. Kai įgimtą tautinį kuklumą nustelbia natūralūs prigimtiniai impulsai, ačiū Dievui, padėję mums išlikti amžių tėkmėje. Ypač žavūs ir sąmojingi žemaičiai:
Oj, berneli, ar žinai
Tau nestovi, kaip matai
Tau nestovi tie žirgeliai
Kur stainelėj auginai
Oj, mergele, ar žinai
Tai pašlapo, kaip matai
Tau pašlapo tie lineliai
Kur klonely mirkinai
Kaip norite, taip manykite, bet aš nesužalotą žemaičių seksualumą sieju su istoriniais faktais. Juk Žemaitija buvo paskutinis bastionas, kuriam šiaip ne taip buvo prievarta įpiršta krikščionybė. Dėl pagarsėjusio žemaičių užsispyrimo ir ryškiai išreikštos tautinės savimonės buvo itin sunku juos apkrikštyti ir mūsų garbusis kunigaikštis Vytautas tikrai turėjo su tuo problemų. Neplėtodama šios temos, turiu priminti, kad būtent krikščionybė aktyviai skiepijo kuklumą kaip vertybę.
Bet kam tai rūpi? Kuklumą mes dažniausiai suprantame kaip savęs suvaržymą, savo erotinių, seksualinių impulsų užslopinimą. Netgi pajuokauti taip, kaip mano minėtieji šmaikštuoliai žemaičiai, blaivūs neišdrįstume:
Oj, liuks liuks liuks
Gražus tavo pimpaliuks
Jei ne pimpis, nebūt baliaus -
Nei krikštynų, nei veselės
Nekuklu? Bet genialu, pripažinkite.
Aš už tai, kas mūsų gyvenimą daro gražesnį – suteikia daugiau šypsenų, laimės ir spalvų. Tik, ginkdie, nesumaišykime sąvokų: nekuklumas santuokinėje lovoje tikrai nereiškia naglumo – kai raunamasi ant svetimo. Menas atrasti ir išbandyti naujas gilumas su savo sutuoktiniu neturi nieko bendra su ištvirkavimu, liaudies išmintis čia vienareikšmė. Šiuo klausimu esu nekukliai senamadiška, atleiskite:
Penki broliukai,
imkit po rykštelę,
sugrasykit seserėlę,
kad daugiau netruktų,
kad neuliavotų
