28-erių metų Nathanas Tankus nebaigė bakalauro studijų Niujorko John Jay kriminalinės justicijos koledže. Užtat sukaupė pakankamai žinių apie ekonomiką ir finansus, kad taptų plačiai sekamu Federalinės rezervų sistemos komentuotoju. Šiemet jo paleistą naujienlaiškį skaito Federalinė rezervų sistema, Vertybinių popierių ir biržos komisija, Valiutų kontrolieriaus tarnyba ir Iždo departamentas. Jis taip pat yra aktyviai sekamas tviteryje – žurnalistų, ekonomikos filosofų ir Volstrito ekonomistų.

N. Tankus internetinių sekėjų ratą būrė lėtai, nuo maždaug 2015 m., tačiau tik praėjusiais metais išplėtė auditoriją, pasinerdamas į monetarinių mechanizmų gelmes. Rugsėjo mėnesį jis įvardijo užtikrinto skolinimo rinkos trūkumus, priversdamas Federalinę rezervų sistemą atnaujinti Iždo obligacijų pirkimą didžiuliu mastu. Šiais metais jis sukūrė išsamių pranešimų seriją „Notes on the Crises“ („Užrašai apie krizes“), kurioje išaiškino Federalinės rezervų sistemos veiksmus kovojant su „Covid-19“ sukelta recesija. N. Tankus naudojosi T-sąskaitomis, populiariu buhalterijos įrankiu, kurio kairėje skiltyje įrašomas turtas, o dešinėje – įsipareigojimai.

„Jis tikrai išmano monetarinės sistemos santechniką“, – pastebi Davidas Beckworthas, George Mason universiteto Mercatus centro vyresnysis mokslo darbuotojas.

Nediplomuoto N. Tankus iškilimas iš dalies įdomus tuo, ką tai sako apie šiuo metu internete vykstančias ekonomines ir finansines diskusijas. Akademiniai pasiekimai čia išvis nėra svarbūs. N. Tankus sėkmingai pasinaudojo tuo, kad internete trūksta vartininkų, nors taiklus ir greitai pateiktas argumentas dienos tema – kad ir kokia ji būtų – gali turėti daugiau įtakos, nei recenzuotas straipsnis „Quarterly Journal of Economics“ arba „American Economic Review“.

Niekas nesistebi šia naujai įgyta šlove labiau nei pats N. Tankus, kuris pagaliau gali sau leisti išsikraustyti iš tėvų buto Manhatane, kuriame užaugo. „Tai absoliučiai nuostabi ir keista patirtis“, – prisipažįsta N. Tankus. Naujienlaiškis, turintis 450 prenumeratorių, atneša jam 45 000 dolerių per metus, ir jis skaičiuoja, kad galėtų uždirbti papildomus 20 000 dolerių iš kitų kalbėjimo ir rašymo darbų. „Tai tapo patogia apmokama karjera, – sako jis. – Ir dar yra kur augti.“

N. Tankus lankė Miesto akademijos laboratorinę vidurinę mokyklą Manhatane 2008–2009 m., kai jo mokytojai tuometinę finansų krizę pavertė puikia proga šio to išmokti. Per vasaros atostogas 2009 m. vaikinas perskaitė „Jungtinių Valstijų monetarinę istoriją“ („A Monetary History of the United States“) – konservatyvių ekonomistų Miltono Friedmano ir Annos Schwartz veikalą. Vėliau jis atsivertė liberalo Johno Maynardo Keyneso „Bendrąją užimtumo, palūkanų ir pinigų teoriją“ („The General Theory of Employment, Interest and Money“). „Skaičiau ir skaičiau, kol ėmiau suvokti, apie ką ten rašoma“, – prisimena jis. N. Tankus vis dar mokėsi vidurinėje mokykloje, kai jo dėmesį atkreipė Hymano Minsky finansinio nestabilumo hipotezė ir Šiuolaikinė pinigų teorija (Modern Monetary Theory), kuri tuo metu pradėjo įsitvirtinti kaip judėjimas.

Ekonomika / Markus Spiske nuotr.
Gauti aukštojo mokslo diplomą pasirodė sudėtingiau. Pirmą kursą jis baigė Wells koledže Niujorko valstijoje, tada perėjo į Otavos universitetą, kur studijavo pas J. M. Keyneso pasekėjus ekonomistus Marcą Lavoie ir Marco Seccareccia. Vaikinas prisipažįsta, kad turėjo „finansinės paramos problemų, kurios sutrukdė sėkmingai įsitvirtinti“, todėl sugrįžo į Niujorką ir toliau studijavo John Jay universitete prie Niujorko miesto universiteto pas kairiųjų pažiūrų ekonomistą J. W. Masoną.

Vaikinas vis dar neturėjo diplomo, kurio reikėjo, kad galėtų padaryti tai, ką ketino daryti toliau – studijuoti teisės doktorantūrą Jungtinės Karalystės Mančesterio universitete. Kodėl teisės? „Pasiekiau tam tikrą momentą, kai supratau, jog visos tos diskusijos apie pinigų kilmę ir panašiai peržengia ekonomikos ribas. Esama teisinių ir istorinių klausimų.“

N. Tankus suvokia savo nišą ekonomikos ekosistemoje. Panašiai kaip ir žurnalistikoje, čia kalbama apie istorijos juodraščio rašymą. „Aš daug rašau, o juk kiti nebūtinai mėgsta viešai diskutuoti, – teigia jis. – Gali būti puikus akademikas, tačiau jei ištisai nerašysi, neįsitvirtinsi žmonių galvose kaip kažkas, kam jie norėtų užduoti klausimą. Aš rašau tiek daug, kad žmonės visada randa už ko užsikabinti.“

Po to, kai Federalinė rezervų sistema pradėjo skelbti nepaprastąsias JAV ekonomikos gelbėjimo priemones, N. Tankus per 31 dieną parašė 21 ilgą apybraižą. „Kartais tai reikšdavo sėdėjimą iki 5 ar 6 valandos ryto, – prisipažįsta jis. – Rašymo greitis buvo neįtikėtinas.“

Jo tekstai domina ne tik tuos, kurie pritaria jo liberalioms pažiūroms, bet ir tuos, kurie tiesiog bando suprasti, ką daro Federalinė rezervų sistema. Tarp jo tviterio sekėjų rastume „Bloomberg News“, „The Wall Street Journal“ ir „The New York Times“ žurnalistų; Peterį Orszagą, buvusį Obamos administracijos pareigūną, kuris šiuo metu dirba vyriausiuoju finansų patarėju investiciniame banke „Lazard“; ir Alaną Cole’ą, vyriausiąjį respublikonų ekonomistą Kongreso jungtiniame ekonomikos komitete.

„Mes kalbame viena kalba, tik galbūt prieiname prie skirtingų išvadų, – sako D. Beckworthas iš George Mason universiteto, kuris savo paties politines pažiūras apibūdina kaip centro dešinę. – Jis visada pateikia protingą ir pagrįstą atsakymą.“

Tuo metu, kai socialinė žiniasklaida iš esmės tampa aidų kambariu, kur žmonės eina išgirsti tuos, kuriems ir taip pritaria, malonu žinoti, kad vis dar yra vietų, kur galima nevaržomai išsakyti prieštaravimus, o kredencializmas niekam nerūpi. „Galima sakyti, kad ekonomikoje padarėme daugiau erdvės vartininkams“, – apibendrina N. Tankus.