VDU Teatras, teatras „MENS PUBLICA“ ir jauna kūrėjų komanda pristato „Fortūna 2017“ diplomu apdovanotą, analogo Lietuvoje neturintį vienos dalies sceninį vyksmą-šou „#YOLO“ (liet. tu gyveni tik kartą), kuris skatina išlipti iš savo komforto zonos, apsižvalgyti aplinkui ir pagaliau nustoti meluoti sau.
Jį bus galima pamatyti balandžio 15 d. 18 val. VDU teatre (S. Daukanto g. 27)
Nepatogus sceninis vyksmas, kuris verčia galvoti
Kaune jau pusantrų metų vykstantis vienos dalies šou #YOLO, į teatrą sukviečia pilnas sales jaunų žmonių, rašoma pranešime spaudai. Visų pirma turbūt dėl to, kad spektaklių jaunimui Lietuvoje nėra itin daug. O visų antra – dėl savo išskirtinumo. #YOLO nėra tradicinis pastatymas su išgalvotais personažais ir teatrališka, metaforiška scenografija, kuri dažnai nesudomina jauno žmogaus.
Tai intymus sceninis vyksmas, kuris nepalieka abejingų - jame persipina tikros, vietomis skaudžios, septynių jaunų žmonių istorijos ir apatija, kurios šiuolaikiniame pasaulyje vis daugėja. Tai iš pirmo žvilgsnio neįpareigojantis ir groteskiškai juokingas pastatymas, kuris vyksta čia ir dabar - erdvėje, kurioje vyksta ir tuo laiku, kuriuo vyksta.
"Kodėl šis sceninis vyksmas neturi analogo? Todėl, kad pagrindinė jo sąlyga ta, kad visi dalyviai po šio šou miršta. Aktoriai, įtikėję šia sąlyga - nebevaidina.. Viskas tampa labai trapu ir nuoširdu. Viskas vyksta čia ir dabar, ir taip, kaip gyvenime galbūt neturėtų vykti, bet vyksta." - teigia spektaklio idėjos autorius, režisierius Arnis Aleinikovas.
Vienos dalies sceninis vyksmas „#YOLO“ iš esmės primena vieną iš stereotipinių TV vakaro šou – daug šviesų, šiuolaikinė muzika, lengvas humoro jausmas, puiki nuotaika, tačiau už visų šių gražių šou elementų slypi intriguojanti detalė – mirtis. Žiūrovas kartu su aktoriais išgyvena įvairiausias emocijas. Tai tarsi pasivažinėjimas amerikietiškais kalneliais, po kurio supranti, kad labai dažnai žmonės skundžiasi smulkmenomis ir labai dažnai nevertina to, ką turi šalia.
Alternatyva
Vienos dalies sceninio vyksmo-šou #YOLO idėjos autorius, režisierius, VDU Garbės stipendijos laureatas Arnis Aleinikovas tvirtai įsitikinęs, kad senos teatrinės formos nebėra paveikios 21-ame amžiuje.
„Įstojęs studijuoti aktorinį meistriškumą, ir pradėjęs nuolat lankytis teatruose – nesupratau kas vyksta“ – pasakoja Arnis Aleinikovas. „Apsilankęs keliose dešimtyse spektaklių staiga suvokiau, kad toks teatras manęs nejaudina, nepriverčia galvoti ir sėdėdamas salėj nejučia imu skaičiuoti laiką, kada jis pasibaigs. Mūsų šalyje ir daug kur Europoje vyrauja klasikinis teatras. Ir tai nėra blogai, nes, pavyzdžiui, Londone, jis mane įtikina, tačiau Lietuvoje – aš juo netikiu. Ir dažnu atveju tai yra dėl režisūrinio užmanymo, tiksliau, jo nebuvimo, o kitu atveju – dėl vaidybos.
Viskas eina į priekį – keičiasi muzika, keičiasi kino filmai, keičiasi žmonių skonis ir suvokimas. Tačiau teatras lieka tarsi užkonservuotas ir gyvena 1990-aisiais. Teatrinės formos tuo metu buvo vienokios ir jos tiesiog natūraliai nebegali jaudinti 21 amžiuje gyvenančio žmogaus. Dėl to #YOLO yra tarsi alternatyva, kurioje nesiekiama sukurti teatrinės iliuzijos. Viso to ašis – 7 jauni žmonės ir jų istorijos, kuriose atsiskleidžia jaunam žmogui svarbios temos – tai santykiai su tėvais, tikėjimas, meilė ir savęs paieškos“.
Iššūkis aktoriams
Visa šio spektaklio medžiaga – pačių aktorių istorijos. Dėl to jauniems kūrėjams šis spektaklis nemažas iššūkis.
„Visa sceninio vyksmo esmė yra leisti žiūrovui ir pačiam aktoriui, bent kelioms valandoms, pasinerti į visiškai autentišką nuoširdumą. Turiu pripažinti, kad statant šį spektaklį atradau naujų dalykų savyje. Galbūt tai skamba, kaip klišė, bet kai repeticijų metu turi pasinerti ne į vaidmenį, o į save, tai kitaip ir negali būti. Dalykai, kuriuos atrandu ne visada yra malonūs, bet visada nuoširdūs. Tiesa ne visada būna maloni“ patirtimi dalinasi spektaklio aktorė Dominyka Budinavičiūtė.
Lukas Alsys: „#YOLO savyje iš esmės turi mažai teatro. Tai realybė. Galbūt vieniems tai groteskas, kitiems parodija, tretiems komedija, bet patiems aktoriams tai yra didelis iššūkis – kalbėti apie tai, ko nedrįsti pasakyti artimiesiems, prieš šimtus svetimų – pripažinkim, didelis iššūkis. Bet tik kalbėjimas viešai skaudžiomis temomis gali padėti išsilaisvinti“.
Kalba žiūrovai
2017 m. pavasarį įvykusi sceninio vyksmo #YOLO premjera iki pat šių dienų į teatrą sukviečia daugybę jaunų žmonių. Ir tai bene vienas sėkmingiausių pastatymų jaunimui Kaune.
„Prieš spektaklį žodis “YOLO” atrodė madingas, skambus, bereikšmis jaunatviškas pavadinimas. Tačiau spektaklyje išreikšta mintis privertė išvysti žodžio ironiją. – savo įspūdžiais dalinasi sceninio vyksmo žiūrovė Birutė. - „Nuo pat pirmos akimirkos, atsisėdus į savo vietą, pasijauti keistai, nes šiame pasirodyme nėra ribos tarp realybės ir siužeto, jautiesi dalimi to, ką matai.
Kiekviename iš 7 skirtingų gyvenimų atrandi save, savo dalį, apie kurią kiekvienam teko mąstyti. Per pusantros valandos ir verki, ir juokiesi kartu su septyniomis istorijomis, kurios lyg ir toli, bet iš tikrųjų labai šalia. Taigi, šis sceninis vyksmas apie kiekvieną iš mūsų, apie meilę, laimę ir skriaudas, apie mūsų paprastų žmonių mintis ir emocijas. Kai iš šalies išgirsti ir išvysti savo mintis, didžiausias problemas ir skaudulius, supranti, kad esi ne vienas. Aštriai paliesta mirties tema, leidžia suvokti, kaip gera gyventi. Iš šio šou išeini su nauju kvėpavimu, lyg pažvelgęs į save veidrodyje, pastebėjęs nelygumus, bet supratęs, kad būtent tie nelygumai ir esi tu“.
Aistė Senkevičiūtė į šį sceninį vyksmą ėjo du kartus. „Eičiau ir trečią, nes tai buvo pirmasis spektaklis, kurį išjaučiau visu savo vidumi, pirmasis spektaklis kurio nereikėjo spręst kaip kokios lygties, nes viskas buvo taip artima ir suvokiama. Niekad nemaniau, kad gali būt toks spektaklis, po kurio visos neleidžiančios miegot mintys galvoje atranda sau vietą. Eičiau ir trečią kartą. Tai yra kažkas, ką turėtų pamatyt kiekvienas gyvenime pasiklydęs ir klystantis žmogus“.
