"Į Akmenės kraštą atėjome su optimistiniais planais, bet jie nepasitvirtino, tad nebenorime ir nereikia", - įmonės savininkai tvirtino "Šiaulių kraštui". „Paaiškėjo, kad čia daug žmonių visiškai nenori dirbti, – tvirtino įmonės direktorius. – Nes jiems geriau yra nedirbti, o būti Darbo biržos klientais ir todėl gauti pašalpas, iš jų pragyventi“.
Siuvėja atnešė į redakciją iš "Rosokos" gautą pažymą apie darbo užmokestį. Nurodyta, kad per mėnesį dirbo 160 valandų ir gavo 250 litų algą. Tiek - už kasdienį triūsą. Oficialiai nuo aštuntos valandos ryto iki penktos valandos vakaro.
„Iš tikrųjų dirbame ilgiau, nes spaudžia darbdavys, – teigė moteris. – Jis prieš darbo pabaigą pasirodo ir stebi, kuri siuvėja pirmiausia pakils eiti namo. Ir moterys stengiasi ilgėliau likti prie siuvimo mašinų“.
„Įdomiausia, kad šeimininkas neverčia dirbti viršvalandžių, bet tai daryti spaudžia psichologiškai, – pasakojo dar kita darbininkė. – Juk jeigu taip nebūtų, tai ar darbdavys stebėtų mus ir iki vidurnakčio. Užrakintų duris – ir namo“.
Siuvėjos specialybę turinti dar viena Naujosios Akmenės gyventoja irgi bijojo „Rosokos“. Kai atėjo čia – jai leido pabandyti siūti. Pajėgė uždirbti po litą per valandą. Suskaičiavo, kad per mėnesį tektų dirbti apie 170 valandų, tad uždirbtų 170 litų.
Mažeikiuose registruotos „Rosoka“ savininkas ir direktorius Robertas Kalkius pačioje veiklos pradžioje Naujojoje Akmenėje jautėsi teisus dėl sudaromų darbo sąlygų ir uždarbio.
R. Kalkius tikėjo, kad įdarbintos siuvėjos, kaip pats sakė, prasilauš, tad ims dirbti sparčiau ir uždirbti daugiau. Ir minėjo pavyzdžiu vieną kitą darbininkę, kurių mėnesiniai atlyginimai artėjo prie tūkstančio litų. „Jei norėtume daugiau, tada reikėtų prašyti valdžios, kad nustotų verslą smaugti, tad nereikėtų mokėti tokių didžiulių mokesčių“, – sakė verslininkas.
Susidūrėte su panašia situacija? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais DELFI skaitytojais! Aprašykite savo patirtį ir siųskite el. pašto adresu pilieciai@delfi.lt su prierašu „darbo patirtis“.
