Kas pirmiausia šauna į galvą išgirdus žodį „kičas“? Paveikslai su Vilniaus šv. Onos bažnyčia ir Skapo gatve, mozaikos su leopardais ar berželiais iš gintarinių trupinių? Raudonos kailinės Valentino dienos širdutės, saldžios kačiukų ir meškiukų šypsenos iš atvirukų? Taip, visa tai – kičas. Tačiau jei pasidomėtume, kur kičo dar yra, ko gero, paaiškėtų, kad sunku rasti, kur jo nėra.
Kičas
© Žurnalas "Deko"
Kinas ir televizija, dailė ir reklama, religija ir, žinoma, interjeras – kičo fontanai ten trykšte trykšta.

  • Kaip iškišti?
  • Slidi riba
  • Mėgstamas blogiukas
  • Tas pats katinas
  • Tautų skirtumai


    Kaip iškišti?

    Kičas – ne šių dienų išmonė. Meno tyrinėtojai, beje, ir amžininkai, norą be jokios pagarbos praeičiai puoštis prabangiomis, bet netikromis plunksnomis užfiksavo seniai. Tačiau tiksliai nustatyti, kada kičas atsirado kaip reiškinys, neįmanoma.

    Užtat kur kas aiškesnė žodžio „kičas“ atsiradimo vieta ir data: Vokietija, XIX a. pabaiga. Pagal vieną versiją jo reikšmė siejama su tuo metu Miuncheno dailininkų ir meno pirklių vartotu žodžiu verkitschen – „pigiai parduoti, iškišti“. Mat pas dailininką atėjęs anglakalbis svetimtautis, jei nenorėdavo brangiai mokėti už kruopščiai nutapytą paveikslą, pasitenkindavo eskizu (a sketch): Sketch ir Kitsch gretinami dėl panašaus skambesio.

    Kičas
    © Žurnalas "Deko"

    Taigi kičas – greitai padaromas pigus darbelis, kurį galima brangiai iškišti.

    Vokiečių kalboje XIX a. buvo ir veiksmažodis kitschen, jis reiškė „raustis po gatvėse randamas atliekas“ ir „dirbtinai pasendinti naujus baldus“. Taigi pirmykštis žodis „kičas“ nereiškė nieko gero. Jis buvo siejamas su apgaule – pigiai ir greitai padaromu daiktu, kurį reikia iškišti iš po skverno, ir pageidautina kuo brangiau.

    Arba su nauju baldu, kurį reikia pasendinti, kad įgytų nepakartojamo senovės žavesio, ir taip pat parduoti brangiau. Tokia apgaulė nieko gera nežadėjo, todėl kičo reiškinys buvo iš karto smerkiamas ir puolamas.

    Jau daugiau kaip prieš 100 metų kičą Vokietijos spauda apibūdino kaip priešybę kokybiškam, meniškam ir dvasingam darbui – beskonį masinį šlamštą. Juo buvo laikoma tai, kas iš esmės priešinga dvasingumui ir natūralumui, kas banalu, neskoninga, nesaikinga, dirbtina.

    Tikras kičas visuomet apsimeta tuo, kas jis nėra, – menu. Sakykim, dirbtinai sendinti baldai: jais apsistatę, jaučiamės apsupti prakilnios senovės. Bet taip juk nėra – tai netikra. Vadinasi, kičas yra antimenas. Kaip ir pigūs blizgučiai lentynoje ar meistriuko iš kaimynystės negrabiai nulipdytos gipsatūros kartoniniame bute, kurios neva turėtų kurti prabangos ir puošnumo įspūdį. Kuo pigiau, užtat kad atrodytų kaip brangiau. Kaip padarė Eločka Ščiukina iš „Dvylikos kėdžių“: parduotuvėje pirktą pigų kailiuką nudažė žalia akvarele ir visiems gyrėsi, kad čia egzotinio žvėries kailis. Tačiau tuo juk nieko neapgausi, nebent tokią pat Eločką.

    Slidi riba

    Žodžiu, kičas – blogis. Blogis, kuris apsimetęs gėriu įslenka į mūsų namus, skamba ir žvilga iš mūsų televizoriaus, neduoda praeiti gatve. Tačiau reikia pridurti, kad blogis jis toli gražu ne visuomet. Kad riba, skirianti kičą nuo meno, slidi. Kaip ir riba, skirianti kičinį dirbinį nuo kito interjero daikto. Šią ribą nubrėžti aiškiau padėtų tokie, regis, apčiuopiami kriterijai kaip kiekis ir stilius.

    Kičas
    © Žurnalas "Deko"

    Kičas – blogis. Blogis, kuris apsimetęs gėriu įslenka į mūsų namus, skamba ir žvilga iš mūsų televizoriaus, neduoda praeiti gatve. Kiek kičiškas bus interjeras, kuriame – vien sendinti baldai, sietynai, imituojantys senovinius šviestuvus, naujai ištapytos, bet jau gatavai aptrupintos freskos ant sienų.

    Keli sendinti daiktai pabrėžtinai švariame interjere gal tik primins senovę, liudys, kad šeimininkas žavisi anais laikais. Bet būstas, kuriame visos kėdės rokokinės, o iš tiesų sumeistrautos Kretingoje, atrodys lyg teatro dekoracija.

    Betgi yra dar vienas kičas – kaip stilius. Juk stilingas gali būti interjeras, kuriame sienos sąmoningai apkaltos leopardo kailio rašto medžiaga, lova apklota gauruota rožine lovatiese, lubos nusmaigstytos veidrodėliais, o ant pjedestalo puikuotis atsistojusi Jeffo Koonso skulptūra, vaizduojanti Michaelą Jacksoną.

    Su viena sąlyga – jei tokį interjerą kuria menininkas. Pavyzdžiui, kaip dizaineris Andrew Loganas – drabužius.

    Kaip atskirti tuos dalykus? Iš tiesų labai sudėtinga, todėl ir sakau: riba be galo slidi. Antra vertus, kas sakė, kad lengva atskirti, kur menas, o kur ne. Tam reikia nemenko išprusimo ir šeštojo pojūčio – stiliaus nuojautos, kuri įgyjama ne iš karto.

    Mėgstamas blogiukas

    Jei kičas – blogis, kodėl jis toks mėgstamas? Kodėl nė už ką jokiam skonio ekspertui neatiduosime pigaus puodelio su širdele ar rausvų kailio šlepečių, ant kurių blizga užrašas Paris? Ogi todėl, kad kičas susijęs su teigiamomis emocijomis. Kaip ne kartą atkreipė dėmesį tyrinėtojai, tai – „laimės menas“.

    Jis neturi kelti gilesnių jausmų, klausimų apie gyvenimo prasmę, su transcendencija susijusių minčių, kurios dažniausiai nemalonios. Kičas – jaukūs, mieli daikčiukai – kaip sirupo šaukštelis rūsčiai kasdienybei pasaldinti.

    Kičas
    © Žurnalas "Deko"

    Kas, kad daikteliai menkaverčiai, užtat primena atostogas dviese Paryžiuje, kol avime tas rausvas šlepetes. Bet ar mūsų laimė turi ką bendra su stiliumi ir estetika? Nuo to, kad šlepečių, kaip ir prisiminimų, niekam neatiduosime, stilingi jie netaps – liks kaip buvę, kičiniai ir menkaverčiai. Tas pats – garsios drobės kopija.

    Jei namie kabės popierinis plakatas su van Gogo (Vincent van Gohg) „Saulėgrąžų“ atvaizdu – puiku. Bet jei tą plakatą prabangiai įrėminsime ir vaizduosimės, kad turime originalą, to jau niekaip kitaip nepavadinsi – tik kiču.

    Tas pats katinas

    Kičas turi savo įvaizdį. Kaip auksas ir sidabras heraldikoje yra karališkos spalvos, kaip geltonas klevo lapas – rudens simbolis, taip ir kičas turi savų atributų. Tai skaisčiai rožinė spalva, turgaus kilimėlis su gulbėmis, blizgūs žvyneliai ant drabužių, pūkuotos ausinės. Bet čia dar ne viskas, nes kičo yra visur, ne tik aprangoje, interjere, dailėje.

    Tikras kičo prieglobstis – televizija, reklama, kinas. Ten yra ir šiaip kičo, ir naudojamo sąmoningai.

    Nustatyti, ar tai kičas, ar ne, geriausiai padeda konkreti situacija ir konkrečios aplinkybės. Sakykime, porcelianinė piemenaitės statulėlė... Arba ne, kad būtų akivaizdžiau, tegu bus molinis katinas-taupyklė, ryškiaspalvė, didelė – pastebima.

    Kičas
    © Žurnalas "Deko"

    Greta sovietmečio laikų sekcijos, lenkiško šviestuvo ir minkštųjų baldų komplekto, aptraukto vyšniniu pliušu (kokių nemenka pasiūla sostinės Kalvarijų turguje), toks katinas liudys, kad šeimininkai nori gyventi puošniai, bet pigiai. Arba kad labai myli savo tetulę iš rajono centro, kurio turguje parduodami tokie gražūs katinai. Arba kad nekreipia dėmesio į daiktus ir katino vis neprisiruošia išmesti.

    Bet jei tas katinas baltame minimalistiniame interjere sąmoningai atsitūps kaip akcentas ir pirštu prikišamai rodys, kad jis kičinis, bus ironiškai šmaikštu, stilinga ir madinga. O katinas juk – tas pats...

    Tautų skirtumai

    Tą patį objektą skirtingai suvokti galima ne tik skirtingame interjere. Nevienodai kičą supranta ir tautos. Lenkiškas, rusiškas kičas skiriasi nuo vokiško, prancūziško, amerikietiško. Egzistuoja netgi tautinio kičo fenomenas.

    Jis pagrįstas kičo savybe lengvai, be pasipriešinimo rasti tiesiausią kelią į žmogaus širdį. O radus apeliuoti į švenčiausius jausmus, kad ir gimtinės meilę. Ta gimtinės meilė aprėpia daug – tai ir gipsinis bareljefas su Vyčiu; ant lentutės suklijuoti gintarėliai, atkartojantys Gedimino pilies siluetą; pseudotautiniai lietuvaitės drabužiai; harmonizuotos liaudies dainos.

    Vokiečiai turi žodį Heimatkitsch – „gimtinės, tėvynės kičas“. Juo vadina, pavyzdžiui, filmus, kuriuose bavarų mergelės pūstais sijonėliais šoka su bavarų jaunikaičiais kalnų fone. Arba rusų „matrioškos“ su prezidentų veidais – kičo pavyzdžių, susijusių su gimtąja šalimi, nors vežimu vežk. O tai, kas gimta, nuo mažumės yra įprasta ir miela. Vadinasi, žadina saugumo, jaukumo jausmą. Gal todėl tautinis kičas toks populiarus.

    Taigi, kičo veidų gausybė. Ne tik tautinis, bet ir religinis, erotinis... Ironiškas, postmodernus, dar vadinamas camp, kičo menas... Kičas šiuo metu – vienas populiariausių ir madingiausių fenomenų. Pasakyti, kas jis, mūsų, postmodernizmo, epochoje taip pat sunku kaip apibrėžti meną.

    Viskas sąlygiška, viskas priklauso nuo vartotojo išprusimo, aplinkos, aplinkybių – nuo konteksto. Kičas daugeliu atvejų puikiausiai pateisinamas. Bet vis dėlto. Gal nukabinkime nuo sienos tą skaisčiai rožiniais žiedais nusagstytą medžiaginį vijoklį. O gal... ir laikrodį su Švč. Mergelės Marijos atvaizdu ciferblate.

  • Parašykite savo nuomonę
    arba diskutuokite anonimiškai čia
    Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
    Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
    Naujienų prenumerata

    Top naujienos

    Orai: paskutinį vasaros savaitgalį – šioks toks pagerėjimas (9)

    Antroje savaitės pusėje orai bus vėjuotesni, vieną šalies pusę lietus merks labiau nei kitą....

    Liūdna žinia: L. Lekavičius dėl traumos priverstas praleisti Europos čempionatą (97)

    Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad per rungtynes su Islandija Lukas Lekavičius patyrė sunkesnę...

    Individualių statybininkų įkainiai priartėjo prie įmonių tarifų (200)

    Būsto rinkos aktyvumas didina statybininkų darbo įkainius. Nors individualiai dirbantys meistrai...

    Metė gerai apmokamą darbą Škotijoje ir grįžo į Lietuvą: nežinau, kur žmonės mato tiek negatyvo (205)

    Agnė Butautaitė iš emigracijos grįžo pernai ir iškart ėmėsi veikti – Panevėžio centre,...

    Atsarginį variantą jau paruošęs D. Adomaitis pyko: taip ir įvyksta kvailos traumos (19)

    Sausakimšoje „Šiaulių“ arenoje Lietuvos rinktinė be didesnio vargo 84:62 susitvarkė su...

    Be susižeidusio L. Lekavičiaus likusi Lietuvos rinktinė pranoko Islandiją (220)

    Europos čempionatui besirengianti Lietuvos krepšinio rinktinė kontrolinėse rungtynėse Šiauliuose...

    Jaunasis filosofas įvardijo, ko trūksta šiuolaikinei kartai (36)

    Klasikinių mokslų magistro studijas Kembridže ( Jungtinė Karalystė ) su pagyrimu baigęs ir šiuo...

    Nustebsite pamatę: dizaineris sukūrė išskirtinius vandens mylėtojų kostiumus (6)

    Žmonėms, kuriems vanduo, jūros bangos ir smėlis yra visas gyvenimas, mados dizaineris Thomas...

    Įspūdingomis asmenukėmis išgarsėjęs vaikinas visose savo nuotraukose slepia žinutę vienam žmogui (4)

    Natūralu, kad tėvai paprastai nerimauja, kai jų vaikams tenka vykti į užsienį. Tad norėdamas...

    Šį bruožą turintys žmonės labiau linkę į neištikimybę (21)

    Visi, kurie būna neištikimi savo antrajai pusei, turi vieną bendrą bruožą. Tokią išvada...