Viskas, kas vyko vėliau, buvo (ir yra) gražu ir galinga. Grupė jau pristatė du spektaklius-koncertus, vinilinę plokštelę, kelis iš klumpių verčiančius vaizdo klipus ir toliau sėkmingai Lietuvos ir pasaulio scenose balansuoja tarp teatro ir muzikos pasaulių.
Pirmoji grupės programa „Lietuvos moterys“ buvo dedikuota istorinėms, dainų posmų vertoms asmenybėms, o antroji – „Mimozos ir sirenos“ – atsigręžia į šiuolaikinę moterį (ir ne tik) Lietuvoje, į jauno žmogaus abejones, baimes ir ambicijas.
– Kaip vertinate klausytojų ir žiūrovų reakciją į Jūsų kūrybą? Ar tikėjotės tokios sėkmės?
– Prieš kelerius metus gastroliavote užsienyje. Kaip sekėsi?
– Ieva Pakštytė: Keliavome į JAV ir Kanadą, daugumai iš mūsų tai buvo pirmas apsilankymas Amerikoje, jautėmės pakiliai. Koncertavome lietuvių bendruomenėse, buvo smagu ir jautru dainuoti apie istorines Lietuvos moteris Amerikos lietuviams ir per savo muziką atrasti tautinius ryšius, kurių nenutraukia tūkstančiai kilometrų ir dešimtys metų, praleistų skirtinguose žemynuose. Deja, gastroles teko nutraukti dėl prasidėjusios pandemijos.
– Kaip sekėsi koncertuoti į nugarą šnopuojant pandemijai?
– Ieva Pakštytė: Įdomi istorija nutiko Čikagoje. Ruošėmės koncertui kelis mėnesius, ieškojome vietinės technikos, ten nuomojome instrumentus, o išvakarėse buvo paskelbta, kad Čikagoje dėl pandemijos atšaukiami visi masiniai renginiai, pradedami riboti susibūrimai. Kelias valandas sprendėme, ar koncertuoti, svarstėme, ar bilietus įsigiję žmonės ateis, – visas pasaulis buvo kaip ant adatų.
– Kokias temas nagrinėjate naujausioje programoje „Mimozos ir sirenos“?
– Marija Žemaitytė: Pirmasis mūsų koncertas buvo skirtas istorinėms Lietuvos moterims, dėl savo neeilinių savybių, pomėgių, meilių ir darbų įsiminusioms asmenybėms. „Mimozos ir sirenos“ atskleidžia dar daugiau temų, kurios jaudina ne tik mus. Ant scenos sutelpa daug bėgimo, alkio, daug naujų pradžių ir nepasiekiamų natų. Daug vidutinės laimės, daug atkaklaus pavydo, daug vienumos. Daug mūsų pasaulių. Kitaip nei „Lietuvos moterų“ programoje, čia pačios sau kėlėme klausimus ir atsakymų ieškojome savyje. Kilo daug abejonių, ar esi pakankamai įdomus, ar kitiems bus svarbu tai, kas pačiam neduoda ramybės. Vėliau įsitikinome, kad buvo verta.
– Kaip sumanėte programos pavadinimą?
– Kokią žinią stengiatės perteikti savo žiūrovams ir klausytojams?
– Su kokiais iššūkiais susiduriate per repeticijas?
– Asta Zacharovaitė: Nors ir turime nemažą muzikinę patirtį, vis dėlto pirmiausia esame aktorės, o tik tada – muzikantės. Tad didžiausi iššūkiai susiję su muzikos kūryba, kompozicija. Kartais nutinka, jog vieną ar kitą kūrinį sprendžiame lyg matematinę lygtį, tai kainuoja daug laiko, kelia nemažai diskusijų ir nerimo, nes niekada nežinome, ar kūrinys „išsispręs“, ar ne. Neturime lyderės, kuri pasakytų: „Bus taip ir ne kitaip!“ Visos dirbame preciziškai, diskutuojame su dideliu azartu, neišvengiamai nuo to ir pavargstame.
– Neseniai pristatėte naują dainą ir klipą „Man niekada nebus gana“. Kaip kilo ir brendo idėja?
– Asta Zacharovaitė: Tai daina apie begalinę aistrą gyventi, apie troškimą gyvenimą išgerti iki dugno ir dar pakartoti. Norėjosi ironiškai pažvelgti į savo milžiniškus lūkesčius, romantinį idealizmą. Dažnai jaučiu, jog iš gyvenimo noriu pasiimti viską, o pažinti dalykai greitai nebejaudina, apima egzistencinis nuobodulys.
Daina gimė vos atšventus 30 gimtadienį. Tada užplūdo nerimo banga: ar aš gyvenu savo gyvenimą, ar jis gyvena mane? Supratau, kad manyje daug aistros ir norisi tiek daug visko nuveikti, bet kartais stoviu vietoje nežinodama, į kurią pusę sukti, nes kai iš gyvenimo nori pasiimti viską, atsiranda baimė klysti, kyla nerimas, užgimsta perfekcionizmas. Tai mūsų kartai būdinga būsena.
Kūrinio vaizdo klipas nėra standartiškas, jame pasakojama alternatyvi istorija, jis nekartoja muzikos, yra žaismingas, sproginėjantis ir netikėtas. Čia puikiai pasidarbavo režisierė Jorūnė Greičiūtė.
Nufilmavome klipą per penkias dienas, mėnesį jis buvo montuojamas. Net keista, kokią ilgą kelionę kartais gali nueiti trumpesnis nei penkių minučių kūrinys.