Naftos platformas aptarnaujančiuose laivuose dirbantis kapitonas Denisas: jūs neįsivaizduojate, kaip XXI amžiuje Afrikoje gyvena žmonės

Taip sako 39 metų klaipėdietis Denisas Legenzovas. Šiemet sukanka 20 metų, kai jis plaukia į jūrą. Kapitonu tapo būdamas 32 metų. Nuo 2013 metų dirba naftos platformas Afrikoje aptarnaujančiuose laivuose. Kapitonas pasakojo, kad jos ten net nėra apšviestos, tad sunku atskirti nuo laivo. Jis mano, kad mes net neįsivaizduojame, kaip XXI amžiuje Afrikoje gyvena žmonės.

„Šie metai man prasidėjo nekaip – mano laive mirė žmogus. Vakare pasiskundė vienam iš jūrininkų, o ne man, kad jam tinsta rankos. Kai man pranešė, jam jau buvo prasidėję traukuliai. Tada nebepaisiau jokių taisyklių, priplaukiau prie platformos, ten buvo gydytojas. Ligonį paėmė, bet po 15 minučių jis mirė“, – „Vakarų ekspresui“ pasakojo D. Legenzovas.

Pasirodo, laive dirbantys afrikiečiai bijo prarasti darbą, nes iš savo atlyginimo gali pamaitinti vos ne visą kaimą, tad dažnai gydosi patys.

Mama mokytojavo jūroje

Kokią profesiją rinktis, Denisas nedvejojo, nes jo vos ne visa giminė buvo jūrininkai. Net mama plaukė į jūrą, dėdė irgi buvo jūrininkas, visą gyvenimą dirbo „Limarko“ laivininkystės kompanijoje suvirintoju. Pusbrolis Petras Legenzovas buvo žvejybos laivų kapitonas. „Sugadinsi jūrinę dinastiją, mes tave...“ - prisiminė Denisas, buvęs jauniausias vaikas giminėje.

"Mano mama 7 metus dirbo jūroje mokytoja. Jos reisai trukdavo po 9 mėnesius. Pagal programą turėdavo aplankyti po 5-6 laivus, kuriuose būdavo neakivaizdinė jūrininkų mokyklą. Tie, kurie baigę 8 klases eidavo į jūrą dirbti žvejybos laivuose, tose didžiulėse plaukiojančiosiose bazėse galėjo baigti vidurinės mokyklos mokslus jūroje, – pasakojo D. Legenzovas.

Deniso mama buvo rusų kalbos mokytoja ir Neakivaizdinės jūrininkų mokyklos krante, kuri veikė iki 1990 metų, direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai. Ji mokytoja išdirbo 43 metus. Krante mokė pradinukus.

Šlapias krikštas

„Mano visas gyvenimas toks. Gimiau rugsėjo 4 d. Į mokyklą pradėjau eiti būdamas 5 metų. Kadangi mano mama buvo mokytoja, skaityti mokėjau dar visai mažas ir pirmai klasei buvau visiškai paruoštas. Ne, aš neskubu gyventi, bet man vis taip išeina. Kai įstojau į Jūreivystės kolegiją, 4 dienas alų man pirko grupiokai, nes dar neturėjau 18 metų“, – pasakojo kapitonas.

D. Legenzovas jūrinius mokslus baigė 2007 metais Lietuvos jūreivystės kolegijoje, tada taip vadinosi dabartinė Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. Jis prisiminė du dalykus, kuriuos jiems įkalė į galvą kapitonas Algimantas Valiukėnas: kad švartavimas yra menas ir kad mokslas negali būti lengvas.

Pirmą praktiką Denisas atliko, kai jam buvo 19 metų, dideliame sausakrūviame laive.

2007 m. liepos pradžioje gavo diplomą, o po trijų dienų jau stovėjo kaip kapitono trečiasis padėjėjas nedidelio lenkų sausakrūvio laivelio tiltelyje.

"Pamenu savo pirmą vachtą, kai buvau kapitono trečiasis padėjėjas. Išplaukėme iš le Havro (Prancūzija) Portugalijos link. Kapitonas paliko mane vieną, pasakęs kad, jeigu ką, jam paskambinčiau. O ten anglų kanale toks laivų judėjimas... Ir iš vienos pusės eina laivas, ir iš kitos, vieni tave praleidžia, kitus tu turi praleisti. Kaip išvengti susidūrimo? Dar yra žvejai, kurie visada trukdo. O aš ką tik baigęs mokslus.

Man ta vachta, tos keturios valandos, truko ilgiau nei visas reisas. Po jos buvau visas šlapias.

Žinoma, visi jūrininkai buvo pasiruošę man padėti, tiesiog norėjo pamatyti, susidorosiu su stresu ar ne. O vėliau jau tokios baimės nebeteko patirti", – prisiminė D. Legenzovas.

Miegodavo su darbiniais kombinezonais

Atidirbęs du mėnesius tame nedideliame lenkų laive, D. Legenzovas perėjo į tanklaivius, prieš tai baigęs konvencinius specializuotus kursus norintiems dirbti tanklaiviuose.

"Tie kursai kainuodavo brangiai. Reikėdavo 5 dienas gyventi Rygoje. Pas mus Klaipėdoje niekada nesurinkdavo grupės. Kad ir kaip keista, Latvija turi 12 tūkst. jūrininkų, o pas mus vargu ar 5 tūkst. bus tų, kurie turi galiojančius diplomus. Nenori jaunimas rinktis tokios specialybės. O kai aš stojau į kolegiją, buvo 5 žmonės į vieną vietą.

2007–2008-aisiais D. Legenzovui sutriko sveikata, nes būdamas Konge užsikrėtė maliarija. Tad metus prarado dirbdamas krante laivo agentu. „Su mano diplomu nuo uosto toli nepabėgsi. Jūroje mes esame kapitonai, o krante – gerai apmokami valytojai. Kur mes galime dirbti turėdami tokius labai specifinius diplomus?“ – juokėsi Denisas.

Penkerius metus jis dirbo tanklaiviuose. Juose labai greitai kylama judama karjeros laiptais.

„2012 metais gavau vyr. kapitono padėjėjo diplomą. Cheminiuose tanklaiviuose dirbdavome trumpais nuotoliais. Mano reisai būdavo: Amsterdamas, Roterdamas, Antverpenas, trukdavę po 6 valandas. Per jas dar reikėdavo tankus išplauti ir paruošti laivą.

Laiko miegoti nebuvo: kur atsisėdi, ten ir snaudi. Miegodavome darbiniuose kombinezonuose krovinio valdymo punkte, atsijungdavai dvi tris valandas, ir viskas. Gerai būdavo, jeigu siųsdavo mus į Šiaurės Angliją, reisas trukdavo pusantros paros, tai gaudavome 6 valandas normalaus nepertraukiamo miego. Užtat ir mokėdavo labai gerai. Po antro kontrakto ir skolas atidaviau, ir dar remontą namuose padariau.

Nuo tų laikų liko įprotis – negaliu miegoti tamsoje, turi degti kokia nors švieselė. Turiu mažų vaikų, tai ir jiems, ir man gerai", – pasakojo kapitonas.

Perėjo į naftos platformų laivus

Nuo 2013 metų D. Legenzovas atsisakė darbo tanklaiviuose ir perėjo į naftos platformas aptarnaujančius laivus, nes juose atlyginimai buvo dar geresni nei tanklaiviuose. Ir iki šiol dirba vienai užsienio kompanijai.

„Naftos platformų yra visame pasaulyje. Aš nuo 2013 metų dirbu Afrikoje. Tik 2021 metais buvau Persų įlankoje. Šiaip visą tą laiką plaukioju Vakarų ir Centrinėje Afrikoje – Gvinėjos įlankoje, nuo Siera Leonės iki Namibijos.

Tai vadinama priekrantės plaukiojimu. Daugiausia nuvykti iki objekto mums reikia 6-10 valandų. Platformos dažniausiai stovi ten, kur yra seklu, apie 60 jūrmylių nuo kranto.

Pasak pašnekovo, Šiaurės jūroje naftos platformos yra sužymėtos, jos tvarkingai apšviestos, o Afrikoje būna ir neapšviestos, ypač dabar, kai bandoma taupyti. Naktį sunku atskirti, kur laivas, kur platforma. Laivuose radarai padeda atskirti – objektas dreifuoja ar ne.

Piratavimas niekur nedingo

„Jeigu man reikėtų dirbti Baltijos ar Šiaurės jūroje, tikriausiai gulėčiau, nes esu visiškai atpratęs nuo supimo. Afrikoje, jeigu būna 0,5 metro bangos, tai jau visi dejuoja. Bet pas mus ten ne audros yra baisus dalykas, o piratavimas.

Jis niekur nėra dingęs. Visai neseniai pagrobė 6 žmones Kamerūne ir nuvežė į džiungles. Ir man teko bėgti nuo piratų net du kartus. Vieną kartą pavyko pabėgti, nes pamatėme radare. Tada buvau kapitono vyr. padėjėjas. Kapitonas sako: „Paleiskime antrą variklį.“ Dūmėme paspaudę slaptą mygtuką. Matyt, jie suprato ir nebesivijo.

Pastaruoju metu laivai užpuolami netoli kranto. Atviroje jūroje rečiau, nes ten yra labai daug kariškių. Svarbiausia nuplaukti iki tam tikro taško ir užsibarikaduoti laive. Vairo plunksnos mechanizmą užblokuoji ir lauki pagalbos. O piratai „tvarkosi“ laive.

Tai gerai, jeigu piratai įlipa į laivą ir paima kokius nors vertingus dalykus, o ne grobia žmones.

O paima viską, net kojines. Būna puikiai susipažinę su laivu, žino, kokį konteinerį imti. Turime įtarimų, kad bendradarbiauja kas nors iš tų, kas frachtuoja tą krovinį.

Nes negali taip žmogus iš džiunglių įlipti į laivą ir parodyti, kurį konteinerį reikia atidaryti.

Su piratavimu susidūriau, kai dirbau tanklaiviuose. Jeigu gabeni dyzelinį kurą, 90 proc., kad gali sulaukti svečių, net plaukdamas 240 jūrmylių nuo kranto.

Dažniausiai, kai piratai įlipa, sušaudo visą navigacinę techniką ir tu be jos būni aklas kaip kačiukas. Dar gerai, kad mobiliuosiuose telefonuose yra magnetinis kompasas ir jūrlapiai, gali vien pagal jį plaukti. Man teko vykti vadovaujantis informacija mobiliajame telefone ne dėl piratų, o kai sudegė visos sistemos, gerai, kad buvo likusi para laiko plaukti.

Mūsų kompanijos politika – viską atiduoti piratams ir nerodyti jokio didvyriškumo, nes viskas yra apdrausta. Buvo atvejis mūsų kompanijoje, kai jūrininkas pradėjo putotis, tada jam peršovė kelį.

Yra pagunda priešintis, nes kartais būna apsirūkę paaugliai su surūdijusiais Kalašnikovo automatais.

Bet negalime to daryti, pažeisti žmonių teises. O indai ir kinai pagauna piratą ir nušauna. Todėl, kai jie budi, piratų nebūna. Labai daug pažįstu žmonių, kurie nenori dirbti Afrikoje vien dėl to, kad bijo. Aš nebijau, esu fatalistas", – pasakojo kapitonas.

Jūreiviai – vos ne iš džiunglių

„Mano laivas turi dinaminio pozicionavimo sistemą, jis gali stovėti labai ilgai vienoje vietoje.

Mes esame plataus masto specialistai. Aprūpiname naftos platformas kuru, nugabename joms krovinius, paimame iš jų šiukšles. Turime specialius tankus, galime netgi cementą vežti, jeigu reikia, plukdyti ir žmones. Reisai trunka du mėnesius.

Dabar mano laive įgulą sudaro 15 vyrų. Vyr. mechanikas ukrainietis, o visi kiti – vietiniai. Nebėra taip, kaip būdavo prieš 10 metų, kad su jais angliškai nesusikalbėtum. Pusė jų netgi mokėsi Europoje.

Neretai tuos vaikinus atveža, vaizdžiai tariant, iš džiunglių, iš vietinės komunos, ir laive reikia mokyti dirbti. Bet jie yra gabūs ir išmoksta gana greitai", – pasakojo D. Legenzovas.

Jo teigimu, europiečiai nesamdomi, nes vietinei valdžiai reikia mokėti labai didelius pinigus, kad galėtų laisvai formuoti įgulą.

Buitinė chemija per brangi net kapitonui

Kapitonas D. Legenzovas pasakojo apie skurdą Afrikoje. Laive dirbantis vietinis gauna tokį atlyginimą, kad gali išmaitinti visą savo kaimą, iš kurio kilęs. Paprasto jūreivio alga – 1,5 tūkst. eurų. Tai jiems – didžiuliai pinigai. Ten žmonės vis dar miega kartoninėse dėžėse nuo šaldytuvų.

„Jeigu yra tekantis vanduo, tai didžiausia laimė. Nes gali būti pelkė, iš kurios imamas vanduo, o kitame jos gale kas nors skalbinius skalbia. Kai pagalvoji, kad dabar XXI amžius... Bet jie taip gyvena tuose lūšnynuose, o kiekvieną penktadienį pas juos vyksta diskoteka. Mes iš laivo su žiūronais galime stebėti jų gyvenimą“, – kalbėjo kapitonas.

Dar ir dabar Afrikoje labai vertinamas muilas. Ten už jo gabalą, kur pas mus kainuoja centus, sumokėsi 5 eurus.

„Turėdamas buitinės chemijos galėsi išsimainyti į ką tik nori. Teko man dirbti Gabone. Mes gavome vietinių skalbimo miltelių. Pradėjau visas kasytis, gerai, kad turėjau kremo. O vietiniams nieko, jiems gerai. Nuvažiavome su kapitono vyr. padėjėju į parduotuvę. Visko ten yra, bet kainos... Man, kapitonui, buvo per brangu. 12 kapsulių skalbimo priemonių pakuotė – 18 eurų. Teko pirkti, o kitą kartą jau vežiausi iš Klaipėdos“, – dalijosi prisiminimais kapitonas.