– Ar kada nors grįšite į jūrą?
– Turiu mažą svajonę jachta su draugais plaukti mėnesį ar ilgiau kokiu nors vandenynu, pagal žvaigždes nustatyti jachtos poziciją, nesinaudoti navigaciniais prietaisais. Į jūrą norėčiau grįžti su romantine misija. Dar būtų įdomu ekspediciniu laivu nuplaukti iki Antarktidos, kur nors arčiau pingvinų.
– Kodėl stojote mokytis į Lietuvos aukštąją jūreivystės mokyklą? Prisiskaitėte romanų apie jūrą?
– Turėjau dvi priežastis. Viena, man atrodė, kad darbas jūroje romantiškas. Labai norėjosi keliauti, pamatyti pasaulį, kitokį gyvenimą. Kita priežastis, žinoma, susijusi su uždarbiu. Norėjosi jo stabilaus.
– Esate klaipėdietis?
– Taip. Ir mano tėvai klaipėdiečiai. Mamos šaknys Rusijoje, o tėčio – Ukrainoje. Mamos mama atvyko čia dar tada, kai Klaipėda buvo atstatoma po karo.
– Ar sunku buvo mokytis?
– Diplomo nepasiėmėte todėl, kad neturėjote pinigų, ar todėl, kad nusprendėte, jog šitas kelias ne jums?
– Taip nutiko, kad iškart po Jūreivystės mokyklos baigimo pradėjau dalyvauti „Qtime Anticafe“ projekte, kur ėjau kūrybos direktoriaus pareigas. Mes kūrėme laisvalaikio erdves, turėjome tarptautinių planų. Tai mane įtraukė, todėl atidėjau savo jūrinius planus keliems mėnesiams. Pamaniau, jūra niekur nepabėgs. Dokumentai, kuriuos reikia turėti, norint išplaukti į jūrą, kainuoja labai brangiai, bet jie galioja 5 metus. Turėjau laiko, jei norėčiau grįžti prie tos profesijos.
Bet tas „neilgai“ gerokai užsitęsė. Mūsų atidarytoje erdvėje dirbau trejus metus. Tada supratau, kad galiu rinktis, kur noriu būti, o ne vykti ten, kur mane siunčia kokia nors kompanija. Pamačiau, kad aplinkui yra labai daug įdomių žmonių, o jūroje jų skaičius ribotas. Man nesinorėjo apriboti savo galimybių, nors atlyginimas krante buvo 10 kartų mažesnis nei jūroje.
– Kokios jūsų pareigos dabar? Kokia veikla užsiimate?
– Dalyvauju kuriant žinių laidą „Nastojaščeje vremia“ („Dabartinis laikas“) rusakalbiams, kurias transliuoja Lietuvos televizija, esu operatorius. Tai mano papildoma veikla, kurią pradėjau pernai po vasario 24 d. Norėjau būti arčiau visų įvykių.
– Bet jūra ir tai, kuo jūs užsiimate dabar, tokie skirtingi dalykai.
– Taip, skirtingi. Nors ir jūroje nepaleisdavau kameros iš rankų, stengdavausi fotografuoti. Būdamas operatoriumi išmoksti pamatyti tai, ko kiti nepastebi. Kai įsigilini į kokią nors sritį, gyvenimas tampa jautresnis. Noriu pamatyti daugiau įdomesnių dalykų pasaulyje, džiaugtis įvairiais peizažais.
– Iš kur atsirado tas jūsų polinkis į filmavimą? Kada jūs tai pradėjote daryti?
– Mokykloje mes buvome trys draugai. Sukūrėme savo pirmą trumpametražį filmą. Tai dariau ne todėl, kad man labai patiko, tiesiog tai buvo smagi veikla. Mano draugai, kurie mane įtraukė į tą procesą, vienas iš jų tapo mechaniku. Jis baigė kartu su manimi Jūreivystės mokyklą, įgijo mechaniko specialybę, bet dirba Vilniuje, krante. O trečias draugas dirba reklamos srityje, irgi paliko filmavimo industriją. Taigi jie mane įtraukė ir paliko vieną.
– Kodėl nemetėte mokslų Jūreivystės mokykloje, kodėl juos baigėte?
– Ar mokydamasis Jūreivystės mokykloje atlikote praktiką?
– Taip, pusę metų buvau kompanijos „DFDS Seaways“ laive. Antrą praktiką atlikau Latvijos „kruingo“ kompanijoje, o laivas buvo registruotas Kipre. Tada mes 4 kartus kirtome Panamos kanalą.
– Neturėjote jūroje sveikatos problemų?
– Pirmos praktikos metu, prisimenu, vienu momentu buvo kiek blogiau, mat Baltijos jūra tampa itin nemaloni žiemą – pasiūbuoja. Būna tokios mažos bangytės, kurios kartais blogiau nei didelės.
Ir vandenyne turėjau ekstremalią situaciją. Per Atlanto vandenyną plaukėme iš Amerikos atgal į Europą. Kelionė trunka apie 10–12 dienų. Buvo paskutinis, šeštas, mano praktikos mėnuo. Dar ketinau mėnesiuką ilgiau pabūti, nes laivas planavo vykti į San Franciską, norėjau pamatyti šį uostą.
Turėjau didelę sveikatos problemą, kuri netikėtai prasidėjo nuo mažos žaizdos, vandenynas siūbavo ir dar reikėjo persukinėti laikrodžius, kai kirsdavome laiko juostą.
Vieną naktį supratau, kad man labai blogai ir niekas nepadės – jau visas gyvenimas prabėgo pro akis, maniau, mirsiu. Tada pagalvojau, kad vis tik jūroje yra per daug rizikinga. Parašiau pažįstamiems, kurie tuo metu studijavo mediciną, apie savo problemą, jie pasiūlė skirtingus gydymosi metodus, tai aš naudojausi abiem.
Tikriausiai man buvo kraujo užkrėtimas, nes į žaizdą pateko purvo. Turbūt padėjo antibiotikai, dar radau tokio tepalo laive. Nuo darbo niekas manęs neatleido. Pradėjau vėluoti į savo budėjimus, karininkai barėsi, dirbti privalėjau. Nepavyko paaiškinti žmonėms, kas man negerai. Gal todėl, kad įgulai buvo sunkus momentas, visi neišsimiegoję.
Kai laivą siūbuoja ilgą laiką, visi tampa tarsi kitais žmonėmis.
Kai mes jau atplaukėme į Amsterdamą, sveikata ėmė gerėti.
– Šitas įvykis buvo paskutinis lašas priimant sprendimą atsisakyti karjeros jūroje?
– Ne. Kartais reikia kažko atsisakyti, kad galėtum eiti toliau. Taip, tas atsisakymas būna labai sunkus, išeikvoji jam daug vidinių jėgų. Kartais reikia požiūrio iš šalies.
Galutinį sprendimą priimti buvo gana sunku. Atsukdamas įvykius atgal manau, kad tada man trūko psichologo pagalbos. Bandžiau pasikalbėti su draugais, kurie mokėsi Jūreivystės mokykloje, rasti atsakymus. Žinoma, trūko ir gyvenimiškos patirties.
– Ką jums sakė tėvai, kai nusprendėte po mokyklos baigimo neplaukti į jūrą?
– Galbūt artimesni santykiai su tėvais galėtų padėti išsigryninti mintis, suprasti vieniems kitus. Mama nesuprato, kodėl neinu uždirbti tų 4 tūkstančių eurų. Žinoma, ji norėjo man gero, tačiau jaučiau jos spaudimą, kad reikia laikytis klasikinio gyvenimo formato. Jai atrodė, kad darbas jaunimo erdvėje – nesąmonė, kad nieko neuždirbsiu.
Iš dalies ji buvo teisi. Mano ir pagrindinio investuotojo keliai išsiskyrė, nes jis mane laikė samdomu darbuotoju, o ne partneriu. Mečiau darbą jaunimo erdvėje ir išėjau į niekur, buvau vadinamasis freelanceris. Tai buvo sunkiausias momentas. Nebeturėjau pinigų, o norint pradėti kokį nors verslą būtinos pradinės investicijos.
– Kas jus palaikė, patarė rinktis tą kelią, kurio norite?
– Draugai, kurie pastebėjo, kad gražiai fotografuoju, kad man tinka dirbti su vaikais. Nelabai jais tikėjau, bet, pasirodo, kad tas darbas daro mane laimingą. Dirbdamas jaunimo erdvėje nuolat buvau su vaikais, jų ateidavo pas mus daug, nežinojo, ką jiems veikti, o aš bandžiau juos kuo nors sudominti. Taip galų gale supratau, kad mano misija – dirbti su vaikais.
Dabar ne tik filmuoju, bet ir režisuoju reklamas. Vasaros stovykloje vaikų skaičius ir tėvų dėmesys auga. Dar ir žinių tarnyboje dirbu. Dabar mes su drauge Nidoje šešias dienas filmuosime trumpametražį filmą lietuvių kalba. Suburta didelė komanda, beveik 20 žmonių. Manau, rudenį jis pasirodys ekranuose. Jį kuriame iš savo lėšų.
– Ar šiuo savo gyvenimo etapu esate patenkintas?
– Taip. Aš visiškai atsisakiau jūros, nes supratau, kad noriu dirbti su vaikais. Dabar darau tai, kas man patinka.