- Kaip manote, kurie žmonės, struktūros ar grupės Lietuvoje įtakingiausi?
-Pirmiausia, turėtume apsibrėžti objektą, kuriam daroma įtaka. Jeigu kalbame apie valstybės politinį ir ekonominį gyvenimą, pagal valdžios piramidę yra trys pagrindinės dedamosios: prezidentė, Seimas ir Vyriausybė. Žinoma, žiniasklaidą galima vadinti ketvirtąja valdžia, bet ji vis dėlto tik ketvirtoji. Visi kiti piliečiai, neturintys įgaliojimų, patenka į traktavimo, išvedžiojimo ir įsivaizdavimo lauką. Juk bet kokiu atveju, kai kalbama apie įtaką, būtina objektyviai paklausti, kokias realias priemones ir galimybes jie turi, koks jų mandatas. O prezidentės, Seimo ir Vyriausybės mandatas labai aiškus. Taigi, jie ir turi daugiausia įtakos visų mūsų gyvenimui.
-Bet juk jiems taip pat galima daryti įtaką.
-Na, čia galima pradėti kalbėti apie uošves, gimines, draugus, partijų bičiulius... Bet mes kalbame apie konkrečius žmones, kurie turi galių. Kalbame apie tai, kas matyti. O specialiosios tarnybos galbūt galėtų pasakyti, ko nematyti.
-Kaip manote, ar verslas Lietuvoje įtakingas?
-Manyčiau, kad nelabai. Tai iliustruoja ir liūdnai pagarsėjęs bandymas sukurti „Leo LT“, ir dabartinė takoskyra, dabartinis mūsų gyvenimas, kai nelabai tikima privačiu verslu. Kartais retorika skamba labai keistai – galima net suabejoti, ar gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis. Privati iniciatyva dažniausiai suvokiama kaip dalinis blogis. O juk iš to, kiek pasitikima verslu, kas jam patikima, galima spręsti apie rinkos ekonomikos sveikatą. Nors mes ir sutariame, kad rinkos ekonomikos varomoji jėga yra privati iniciatyva, privatus verslas, dažnai aukščiausiųjų valdžios pareigūnų lūpomis tai neigiama iš principo. Jeigu valdiška struktūra užsiima kokiu nors dalyku – gerai, jeigu verslas – blogai, nes, neduok Dieve, sieks pelno ir t. t. Ypač dabartiniu laikotarpiu valdžios struktūrų pasitikėjimas verslu ir tikėjimas, kad būtent tai yra varomoji ekonomikos jėga, labai sušlubavęs.
- Ar save priskirtumėte įtakingiausiesiems Lietuvoje?
-Nepriskirčiau. Nes taip nėra. Nematau, dėl ko galėčiau būti labai įtakingas. Neturiu jokių ypatingų teisių ar galių. Kur čia tas mano įtakingumas?..
- Bet juk įtaka nėra vien mistinis blogis – ji gali būti ir teigiama.
-Tuo atveju, jeigu sutariame, kad verslas atlieka tam tikrą misiją: kuria darbo vietas, moka mokesčius ir pan. Mūsų verslo grupė ypatinga tuo, kad kiekvienais metais sumokame apie 800 mln. litų mokesčių. Bet vargu ar tai įtaka, veikiau prievolė.
Mūsų šalyje visiškai neįprasta, kad valdžia tartųsi su verslu, ir tai iš esmės atspindi patį verslo traktavimą bei supratimą. Jeigu nėra tokios praktikos – klausti nuomonės, vadinasi, verslas turi nulinę įtaką.
- Ar jūs, kaip verslininkas ir stambus kapitalistas, jaučiate socialinę atsakomybę visuomenei, valstybei?
Vis dėlto manau, kad verslo poveikio priemonės gana menkos. Na, kad ir emigracijos banga: gal verslas ir galėtų kuo nors prisidėti, bet jeigu sudarytos nelabai palankios sąlygos kurti darbo vietas, negali jų tiesiog imti ir išgalvoti.
Tai gana painus atsakymas. Bet man tikrai skauda širdį dėl to, kad žmonės Lietuvoje dažnai jaučiasi nelaimingi, kad mažai šypsosi. Aš linkęs manyti, kad problemų reikia ieškoti savyje. Nors pas mus labai įprasta kaltinti kitus: aplinkinius, valdžią. Bet kas kaltas, tik ne aš. Ieškoti atsakymo savyje yra ir sudėtingiausia, ir lengviausia.
- Ar Lietuvoje įmanomas Warreno Buffetto fenomenas? Turiu omenyje pasisiūlymą mokėti daugiau mokesčių. Ar jūs sutiktumėte mokėti daugiau mokesčių?
-Nelabai tikiu tokiais pasisiūlymais. Pas mus labai lengvai apibūdinamas turtingas žmogus, nors turėtume tiksliau apsibrėžti, kas tai yra. Nuo kada žmogus tampa turtingas? Kai vyksta turtingiausių žmonių rinkimai, dažniausiai praleidžiama labai svarbi detalė – kokią paskolų ar skolų naštą turi tos įmonės, kurias valdo turtingi žmonės.
Tarkim, jeigu mūsų įmonių grupė šiandien turi daugiau kaip 300 mln. litų skolų, norėčiau paklausti, ar daug piliečių norėtų prisiimti tokią naštą. Juk turtas susijęs su įsipareigojimais, tačiau antrosios medalio pusės niekas nesistengia pamatyti. Sureitinguokime Lietuvoje didžiausias paskolas turinčias įmones, asmenis, jų grupes. Norėčiau pamatyti, kiek tautiečių norėtų atsidurti jų vietoje. Juk tai – rizika. Nemažai prakutusių žmonių per krizę atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Žmonės to neafišuoja, bet tai – realybė.
- Jūs valdote ir žiniasklaidos grupę. Kas tai – verslo diversifikavimas ar vis dėlto įtakos darymo priemonė?
-Tai – verslas. Žiniasklaidos verslas yra toks pats, kaip ir bet koks kitas verslas. Žinoma, galima rasti niuansų, bet kiekvienas verslas turi savo specifiką. Taip, LNK nominuojama kaip matomiausia koncerno „MG Baltic“ įmonė, bet tai yra verslas. Reklamos rinkos dalyvis, kuris sutraukia auditoriją ir sugeba rodyti tai, ką žmonės žiūri, vadinasi, gali parduoti reklamą. O jeigu veikia neefektyviai arba transliuoja nežiūrimas laidas, tai jau nebe verslas, bet subsidijuojamas vienetas. Lietuvos žiniasklaidoje yra ir tokių vienetų.
- Negi neigsite, kad žiniasklaidos priemonė yra įtakos darymo įrankis?
- Priklauso nuo to, kurioje vietoje. Taip, televizijos poveikis didelis, bet tai tik vienas informavimo šaltinių. Tai didelės diskusijos objektas. Kas leidžia daryti daugiausia įtakos? Žinių blokas. O žinios vis dėlto sudaro labai mažą viso transliavimo tinklelio dalį. Žinoma, jei kalbame apie įtaką, televizija turi didesnį svorį, nei, tarkim, „Stumbro“ degtinė, bet šito tikrai nemistifikuočiau.
- Ar jūs remiate politines partijas?
-Remiame, kai ateina rinkimai. Nors Lietuvoje nėra aišku, kas yra dešinieji, o kas kairieji. Politika yra pažadų netesėjimo menas. Jūs juk žinote, kokia retorika einant į rinkimus ir kas būna, kai atsiduria valdžioje. Todėl tas mūsų rėmimas dažniausiai labai simbolinis, o dabar, priėmus naujus įstatymus, ir jis baigsis.
- Jeigu šiandienėje Lietuvoje tektų priimti sprendimą pradėti verslą, koks būtų jūsų pasirinkimas?
-Kad aš nieko daugiau gyvenime nemokėjau daryti. Esu ten, kur man geriausiai sekasi, todėl taip pat pradėčiau ir šiandien. Labai sunku pasakyti, ar anuomet buvo lengviau, ar dabar. Tada buvo vieni sunkumai, dabar – kiti. Anksčiau rizika buvo vienokia, dabar – kitokia. Nenorėčiau idealizuoti to laikotarpio – tada tikrai nebuvo labai lengva. Suskaičiuokime, kiek verslininkų iš tų laikų belikę... Kiekvienas laikotarpis turi savo pranašumų, galimybių ir pakankamai trukdžių. Pažiūrėkite, kiek prieš 20 metų garsių verslininkų jau nebėra su mumis.
- Išvardykite tris esminius dalykus, kuriuos mielai pakeistumėte Lietuvoje, kurie palengvintų jums, kaip verslininkui ir kaip žmogui, gyvenimą?
- Į tokį filosofinį klausimą turiu beveik filosofinį atsakymą. Trys tai trys, nors galima būtų įvardyti ir daugiau. Visų pirma norėčiau, kad mes daugiau vadovautumėmės baltu, o ne juodu pavydu. Baltas pavydas leidžia mokytis, konkuruoti, džiaugtis arba nusižiūrėti kito laimėjimus, nesigraužti, kad kitam sekasi. Jeigu mūsų visuomenėje konkurencinė dvasia būtų grindžiama baltu pavydu, visuomenė būtų laimingesnė. Nes pavydo graužiami žmonės apskritai yra nelaimingi.
Kitas dalykas – daugiau išminties ir šeimininkiškumo. Pradedant šeimomis, bendruomenėmis ir baigiant valstybės valdymu. Mūsų šalyje yra labai daug emocinių deklaracijų ir iracionalių sprendimų, kurie nepalengvina mūsų ekonominio gyvenimo. Sakoma, kad mūsų tik trys milijonai, o aš sakyčiau, kad mūsų net trys milijonai – juk daugiau nei estų, slovėnų ar latvių. Jeigu jau esame maža tauta su labai įdomia istorija ir geografine padėtimi, reikia privalomos išminties, siekiant išlikti ir gyventi visavertį gyvenimą. Per visą istoriją nedažnai turėjome galimybę būti patys atsakingi už savo gyvenimą, todėl dabar turime istorinę progą.
Trečia – tikėjimas ir pasitikėjimas savo jėgomis. Tai padeda įveikti kompleksus, pyktį – nepasitikintys žmonės yra nelaimingi. Daugiau šypsotis reikia. Kaltinti aplinką lengviau, bet ieškoti problemos sprendimo savyje – daug racionaliau. Jeigu tiki ir pasitiki, daug daugiau gali pasiekti. Reikia tvirtų vidinių nuostatų. Surūgęs žmogus nemalonus aplinkiniams.
Taigi, jeigu kalbame apie tai, ką vertėtų pakeisti mūsų visuomenėje, tai būtų daugiau psichologiniai dalykai.
- Minėjote, kad Lietuvoje vyrauja nepasitikėjimas verslu ir keistas požiūris į verslininkus. Kaip manote, kas tai lemia? Ar tai jus žeidžia?
-Aš suprantu tikrąsias priežastis – čia nėra virkavimas, kad oi, mūsų, verslininkų, kažkas nemyli... Šiuo atveju gal nėra už ką mylėti. Čia nuostatų klausimas: bus vienaip, jeigu verslą traktuosi kaip neišvengiamą blogį, ir kitaip, jeigu suprasi, kad verslininkai, siekdami naudos sau, prisideda ir prie visuomenės tobulėjimo ar šalies ekonominio gyvenimo gerinimo. Nes jie linkę prisiimti didesnę atsakomybę. O valdantiesiems tereikia išnaudoti veržlią verslo natūrą visuomenės poreikiams. Juk yra aibės galimybių ir momentų, kai rinkos ekonomikos sąlygomis tradiciškai tikima ir pasitikima verslu. Bet kadangi mes tik 20 metų gyvename rinkos ekonomikos sąlygomis, konstatuokime, kad tai – augimo problemos, kurios anksčiau ar vėliau bus išspręstos.