„Keista, tačiau dar ir dabar negaliu paaiškinti, kada priėjau tą lūžio momentą ir pasirinkau keisti savo gyvenimą iš pagrindų. Be abejo, daug įtakos tam turėjo laikas praleistas nelaisvėje. Tokiu metu, nori to ar ne, apmąstai visą savo nueitą kelią, mintyse peržiūri savo gyvenimą, tarsi vaidybinį filmą ir darai išvadas“, – sakė debiutuojantis autorius.

-Beveik treji metai praleisti nelaisvėje, didžiulės skolos ir suterštas vardas. Kaip vėl šypsotis ir kurti gyvenimą iš naujo?

-Tvirtai. Žinoma, nėra lengva, tačiau praeitis ir yra praeitis. Jos neatsikratysi. Turi žiūrėti į rytojų šviesiomis akimis. Svarbiausia yra priimti pačiam tai kas buvo. Reikia suprasti, kad tai, kas bus ateityje, priklauso tik tau ir niekam kitam. Aišku, savo naštą nešiu dar ne vienerius metus, bet tikiu, kad labai užsispyrus, galima padaryti neįtikėtinus dalykus.

Nepaisant visko, praeityje žinomas vedėjas, šiandien pristato visuomenei savo pirmąją knygą, kuri, anot autoriaus, tikrai ne paskutinė. Domėjomės, kaip gimė idėja tapti rašytoju.

-Na, manęs tikrai dar negalima vadinti rašytoju. Esu tik debiutantas. Taip. Dabar tai mano svajonė, tačiau laukia ilgas kelias.

-Bet juk pirmoji knyga jau parašyta?

-Tiesa. Pirmą knygą jau pristatau žmonėms. Rašau trilogiją, tad ateinančiais metais, tikiuosi, galėsiu pristatyti ir kitas serijos knygas. Kaip bebūtų, nors ir ilgai užtruko, nuėjau tik pusę kelio. Dabar viskas priklauso nuo kitų žmonių, nuo skaitytojų. Svarbu, kad žmonėms patiktų mano kuriama istorija ir knyga būtų perkama. Juk be skaitytojų, mano darbas nebus nieko vertas.

-Kodėl pasirinkai rašytojo kelią? Kas tam turėjo įtakos?

– Nežinau, matyt, rašyti norėjau visada. Faktas, kad didžiausios įtakos tam turėjo mano izoliacija nuo visuomenės, kai buvau nuteistas ir pasiųstas už grotų. Ten laikas įgauna kitokią prasmę. Pirmoji knyga ir gimė būnant nelaisvėje. Manau, kad rašymas buvo ir tebėra mano meditacijos forma, kuri padėjo įveikti save, suprasti, kad dar ne viskas prarasta. Taip, labai filosofiškai čia gavosi, bet nerandu kitų žodžių.

-Knygoje daliniesi savo patirtimi? Koks knygos pavadinimas?

-Tikrai ne. Kažkodėl visiems atrodo, kad rašau biografinę knygą. Ne. Mano gyvenimas tikrai nėra toks įdomus, kad apie tai rašyčiau ir pasakočiau kitiems. Šioji knygą – tai fantastinė nuotykių istorija pavadinimu „Akmenų sergėtojai. Žemė-oras“, kurios personažai ir įvykiai yra išgalvoti. Jeigu, kam nors pasirodys, jog knygoje randa mano gyvenimo nuotrupų, galiu užtikrinti, kad tai tik netyčinis sutapimas.

-Knygą leidi naudodamas slapyvardį, tiesa? Kodėl?

-Tikėjausi šio klausimo ir suprantu, kodėl to klausiate. Slapyvardį pasirinkau ne to dėl, kad mano praeities šešėlis neužtemdytų knygos sėkmės. Norėjau tokio vardo, kuris būtų lengvai įsimenamas, paprastas ir man pačiam turėtų reikšmę. Be to, turiu vilties savo kūrybą pristatyti ir tarptautinėse parodose, todėl reikėjo tokio slapyvardžio, kuris būtų tinkamas užsienio šalių rinkai.

-Manai, kad knyga išpopuliarės ir kitose šalyse?

-Dar nemanau. Tai tik idėja, kurią tikiuosi įgyvendinti.

-Ar tai reiškia, kad rašytojo profesiją pasirinkai visam likusiam gyvenimui?

-Tikrai negaliu pasakyti ar tai mano paskutinė stotelė, turiu omenyje, kad nuo šiol būsiu rašytojas. Viskas priklausys nuo Lietuvos žmonių. Neslėpsiu. Norėčiau, kad tai būtų mano tolimesnis kelias. Jaučiu didžiulį malonumą rašydamas ir kurdamas, tačiau suprantu, kad didžioji dalis priklausys nuo žmonių, kurie pirks arba ne mano knygas. Kol kas, ateities planai tik „drambliuko svajonės“, bet nuoširdžiai tikiu tuo, ką darau. Tikiuosi, kad patikės ir kiti.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
DELFI
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (5)