„Skylė“, prieš dvejus metus išleidusi albumą „Povandeninės kronikos“, vienijamą vandens temos, šiemet suka koncertinį ratą po didžiausius Lietuvos miestus ir pritraukia pilnas sales. Panevėžyje Aistės Smilgevičiūtės ir „Skylės“ koncerto paklausyti į J.Miltinio dramos teatrą susirinko taip pat daug žmonių. Palyginti rami teatrinė aplinka įpareigojo į turą išsiruošusius muzikantus rengti akustinius koncertus.
Aistė su Roku sako, kad tai leidžia labiau įsiklausyti į tekstus, kurie ne mažiau svarbūs nei muzika, trankiuose koncertuose užgožianti dainų žodžius.
„Mes gana daug esame koncertavę visokiuose klubuose. Jų atmosfera yra labai vienpusiška, ten paskęsta mintis, per mažai dėmesio dainoms, tekstui. O čia galima įsiklausyti į patį turinį, išgirsti esmę. Mums patiems labai smagu pagroti, kai kitoks santykis su žmonėmis. Žiūrovai irgi kitaip priima“, – tikino R.Radzevičius.
Tam ne visai norėjo pritarti grupės ciniku ekspromtu pavadintas Mantvydas Kodis, akustinėse dainų versijose besidarbuojantis akordeonu.
„Gaila, kad nėra galimybių visom pajėgom atvažiuoti. Kai kurios dainos „pritemptos“ iki bardinio lygio, nors jos sukurtos skambėti kitaip. Čia yra akustinis variantas, faktas tas, kad groti „pilnu sąstatu“ daug sudėtingiau, ir projektas būna daug brangesnis. Miesteliai neturi tiek resursų. Nuvažiuosi į gyvenvietę, tai koncertas bus nuostolingas, tada reikia ieškoti rėmėjų“, – kitokią nuomonę dėstė nuo vaikystės su R.Radzevičiumi pažįstamas „Skylės“ narys.
Žada dvigubą albumą
Kūrybinis grupės varikliukas yra R. Radzevičius, rašo Aistė, tekstų taip pat yra sukūręs ir net savo dainą įrašęs Mantas. Nors jis pats sako, kad, paklausius įrašo, norisi jį naikinti, nesitiki, kad rezultatas toks prastas. Juolab kad Rokas užsimena apie dainos įtraukimą į planuojamą naują antologinį albumą.
„Ketinam išleisti visų laikų rinktinį kompaktinį diską, galbūt dvigubą. Įtrauksim įžymią Manto dainą. Gal bus šis tas naujo, dar neaišku – kas. Planas – išleisti šį pavasarį, bet tai nebus „Geriausios dainos“, turės kitą pavadinimą. Dabar ieškom koncepcijos, kuri jungtų rinkinio dainas. Ją sunku rasti, nes mūsų kūrybinis kelias buvo įvairialypis ir daugiaplanis. Ir miuziklus darėm, ir dainas kūrėm, truputį pankroko grojom, apie moteris dainavom... Labai daug visko“, – planus atskleidė „Skylės“ nariai.
Studentiškų ir vėlesnių laikų „Skylė“ kūrė apie moteris, o Aistė repertuarą papildė dainomis apie vyrus. Viena jų – „Adonis“, mitinis antikos personažas, savo grožiu pakerėjęs pačią Afroditę. Kūrinys „Ilgus septynerius metus“, kalbantis apie sėsliam gyvenimui pernelyg veržlų vyrą, – taip pat Aistės sukurtas. A.Smilgevičiūtė – ne naujai atrastas rašantis talentas. Dar prieš pradėdama studijuoti filologiją mergina rašydavo eilėraščius.
Vis dėlto daugiausia kuria R.Radzevičius. Aistė, matydama jį ne tik studijoje, scenoje, bet ir namuose, sako, kad jokios takoskyros tarp namų ir išorės, kūrybos ir nekūrybos nėra: „Jeigu esi trenktas, tai visur truputį trenktas. Pavyzdžiui, Rokui nėra jokio skirtumo, jis visur labai kūrybingas – namuose, buityje, studijoje. Nereikia smilkyti smilkalų ir žvakėm apdėlioti, kad būtų kūrybinė atmosfera.“ Rokas priduria, kad kitaip susikoncentruoja, mintis dėlioja gamtoje.
Po studijos norisi tylos
Sutuoktinių namuose muzika skamba ne taip dažnai. Jei jau veikia radijas, tai daugiau šneka ir informuoja, nei groja. „Aš kartais klausausi „Coldplay“, ypač naujausio albumo, jis toks šviesus. Ankstesni irgi labai patinka, bet truputį niūresni. Mėgstu įsijungti „Mezzo“ kanalą, kur klasiką groja“, – vardija A.Smilgevičiūtė.
„Ne taip smarkiai tos muzikos spėji pasiilgti, kai ištisą dieną sėdi studijoje“, – aiškina R.Radzevičius. Pats grojęs įvairiausio stiliaus muziką, jis dabar susižavėjęs amerikiečių grupe „Colexico“, jos kompaktinę plokštelę gavo Belgijoje.
„Toks paskutinis atradimas buvo. Jų stilius – kaip ir mūsų. Ir kino filmams rašo muziką, šiaip jie garsi grupė, bet Lietuvoj jų nėra. Jų muzika teatrališka, stilistika įvairi. Mes irgi: nesame prisirišę prie kažkokio stiliaus. Pirmiausia yra idėja, o paskui žiūri, kaip ją galima įgyvendinti“, – pasakoja R.Radzevičius.
Jų pačių stilius irgi sunkiai apibūdinamas. Pernai jie buvo pagerbti alternatyvios muzikos apdovanojimuose, bet tais pačiais metais jiems apdovanojimą skyrė ir „popsą“ grojanti „Radiocentro“ stotis, daina iš „Povandeninių kronikų“ Lietuvos radijo klausytojų išrinkta kaip geriausias metų muzikos kūrinys.
„Sąvokos Lietuvoje labai susipainiojusios. Nei kas tas rokas, nei kas tas andergraundas, nei kas ta alternatyva nebeaišku. Šiemet mūsų į alternatyvios muzikos apdovanojimus net nebekviečia, nors pernai prizą gavome“, – sako R.Radzevičius.
Neaišku, ar jie į „A.Lt“ nekviečiami dėl to, kad šiemet nieko neišleido, ar organizatoriai jau išbraukė „Skylę“ iš lietuviškos alternatyvios muzikos propaguotojų. „Bet jei per nacionalinį radiją mus transliuoja, tai kokia čia alternatyva. Gal alternatyva būni tada, kai dar nesi pripažintas?“ – į diskusiją įsivėlė „Skylės“ nariai.
Išmokė ne vien dainuoti
Žiūrovams aiškintis nereikia, kuriam jie stiliui atstovauja. „Skylės“, pradėjusios nuo studentiškų renginių, klausytojų ratas smarkiai išsiplėtė ir nėra lengvai apibūdinamas. Publika, kuri mėgaujasi grupės atliekama muzika, labai įvairialypė.
„Klausosi ir garbaus amžiaus žmonės, netgi vaikų yra, per koncertą jie net užsnūsta... Dar geriau, viskas tiesiai į pasąmonę nueina“, – šypsosi Aistė. „Visi mėgsta stereotipus. Mes išmaišėme įvairius miestus, visi tą lietuvių publiką nurašę yra. Jei jau ne Vilniuj, ne Kaune, tai maždaug manoma: visi vien dundukai gyvena, nieko nesupranta. Alytuje buvome dėl koncerto tartis, tai mums sako: niekas čia neateis. Atvažiuojam – pilna salė žmonių. O pasirodo, R.Cicinas prieš savaitę ten tuščioj salėj koncertavo. Jie gyvena tais stereotipais, nors viskas yra ne taip. O Panevėžy nuo pat pradžių buvo geras požiūris ir malonus bendravimas“, – nusistovėjusias, bet neteisingas nuostatas bando griauti grupės nariai.
Anksčiau Rokas Aistei reikšdavo pastabas, kad ji koncertuose nebendraujanti su klausytojais, nepristatanti dainų. Dabar A.Smilgevičiūtė pasitaisiusi: pristato ne vien dainą, bet jos priešistorę, leisdama klausytojams geriau suvokti kūrinį.
„Ji šneka dažniausiai pradžioj koncerto. O paskui kažkaip pamiršta ir antroje dalyje nebekalba“, – šypsodamasis žmoną skundžia R.Radzevičius. Aistė džiaugiasi, kad koncertų struktūra savaime išsidėliojo: šnekėti pradeda ji, o kai prasideda senesnė kūryba, daug artimesnė Rokui, į bendravimą su publika įsijungia ir jis.