Būtent todėl mano šių metų geriausių ir blogiausių filmų sąrašuose bus įvardyti tik tie filmai, kurie ne tik priklauso 2018 metams, bet dar ir buvo parodyti plačiau, o ne mano paminėtų festivalių metu. Taip pat šiuose sąrašuose bus galima pasigesti ir tų filmų, kuriais mus lepino „Amazon“, „HBO“, „Netflix“ ir kt.
Mano nuomone, sudaryti geriausią ar blogiausią įspūdį filmai sugeba tik kino salėse, kurių dėka yra gaunamas maksimalus garso ir vaizdo pojūtis. Netgi patys pažangiausi televizoriai bei galingiausios kolonėlės niekada neprilygs kokiam nors „IMAX“ ar „SCAPE“ standartui. Ir tą supranta kiekvienas, kuriam kinas nėra eilinė pramoga, o gyvenimo dalis.
Prieš skelbiant savo metų verdiktą, norėčiau trumpai prisiminti įdomiausius ir netikėčiausius kino projektus, kurie šiais metais išsiskyrė iš bendro konteksto savam žanre. Tokių juostų nėra daug, bet kai kurios iš jų mano nuomone tikrai sugebėjo teigiamai arba neigiamai paveikti žiūrovus visame pasaulyje.
Komedija
Šių metų komedijos žanre buvo galima atrasti kelis pakankamai kokybiškus kino projektus, kurie nors ir buvo perpildyti vulgarumo, bet tas vulgarumas veikė pakankamai pozityviai, peržiūros metu suteikdamas reikalingą humoro dozę. Iš geresnių komedijos pavyzdžių išskirčiau chuliganiškas komedijas „Žaidimų vakaras“ (angl. „Game Night“), „Seksui ne!” (angl. „Blockers“), „Papuolei!“ (angl. „Tag“), Tado Vidmanto režisuotą filmą „Lietuviški svingeriai“ ir romantinę juostą „Pasakiškai turtingi“ (angl. „Crazy Rich Asians“).
Tačiau ne viskas čia taip gražu, kaip gali Jums pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Prastų komedijų irgi gavome. Tarp tų, kurios sukėlė didžiausią nepasitenkinimą kino salėje, buvo net trys lietuviškos – „Pliusas“, „Moterys meluoja geriau. Robertėlis“ ir „Aš – žvaigždė“ bei kelios užsienietiškos kaip „Šnipas, kuris mane išdūrė“ (angl. „The Spy Who Dumped Me“), „Žaisliukai suaugusiems“ (angl. „The Happytime Murders“), „Superdžonis smogia“ (angl. „Johnny English Strikes Again“). Ironiška, bet trys pastarieji filmai turėjo detektyvinių filmų braižą, kas įrodo, jog ši tema komedijų kūrėjams sekasi labai prastai.
Veiksmas, trileris ir fantastika
Veiksmo ir fantastikos žanras klesti kaip niekad. Tomas Cruise‘as mus palepino šeštąja ir pačia geriausia „Neįmanoma misija“ (angl. „Mission Impossible: Fallout“), Stevenas Spielbergas pristatė ilgai lauktą populiariosios knygos „Oazė: Žaidimas prasideda“ (angl. „Ready Player One“) ekranizaciją, o „Marvel“ ir „DC“ komiksais paremti filmai „Keršytojai: Begalybės karas“ (angl. „Avengers: Infinity War“), „Deadpool 2“ (angl. „Deadpool 2“), „Juodoji Pantera“ (angl. „Black Panther“) bei „Skruzdėliukas ir Vapsva“ (angl. „Ant-Man and the Wasp“), „Akmanenas“ (angl. „Aquaman“) įrodė, kad tokio pobūdžio filmai vis dar yra vieni populiariausių pasaulyje.
Taip pat paminėčiau ir brutalius veiksmo trilerius „Sicario 2: Kartelių karai“ (angl. „Sicario: Day of the Soldado“), „Vagių irštva“ (angl. „Den of Thieves“) ir „Ekvalaizeris 2“ (angl. „The Equalizer 2“), kultinio kompiuterinio žaidimo „Kapų plėšikė Lara Croft“ (angl. „Tomb Raider“) ekranizaciją, nenuspėjamą ir išskirtinai atrodantį projektą „Paieška“ (angl. „Searching“), „tarantinišku“ stiliumi vystytą trilerį „Sunkūs laikai viešbutyje El Royale“ (angl. „Bad Time at El Royale“), užsukto siužeto komiškus elementus turintį trilerį „Nedidelė paslauga“ (angl. „A Simple Favor“) bei fantastinį veiksmo trilerį „Megalodonas: Grėsmė iš gelmių“ (angl. „The Meg“), kurie mano nuostabai paliko itin malonų įspūdį, nors nuoširdžiai tikėjausi, kad atėjus į kino salę lauks didelis nusivylimas.
Aišku, buvo ir apgailėtinų juostų kaip itin prastai įgyvendinta „Venomo“ (angl. „Venom“) ekranizacija, sunkiai suvokiamas naujasis „Robino Hudo“ (angl. „Robin Hood“) pateikimas, chaotiškai atrodantis veiksmo trileris „22-oji mylia“ (angl. „Mile 22“) ir labai nuvylęs šalutinis „Žvaigždžių karų“ projektas apie Haną Solo (angl. „Solo: A Star Wars Story“). Tačiau kaip bebūtų, šie metai visgi turėjo daugiau gerų nei blogų mano paminėtų žanrų filmų.
Siaubas
Kaip galima pastebėti iš užpildytų kino salių, šis kino žanras Lietuvoje vis dar klesti. Man jis irgi labai patinka, todėl stengiuosi apsilankyti kiekviename siaubo filme, kurie atkeliauja į mūsų šalį. Šiais metais sulaukėme išties nemažai šio unikalaus žanro atstovų, iš kurių trys yra ypatingai geri – mistinis ir labai originaliai atrodantis fantastinis siaubo trileris „Tylos zona“ (angl. „A Quiet Place“), psichologinė ir įvairiausiomis metaforomis perpildyta siaubo drama „Paveldėtas“ (angl. ‚Hereditary“) bei tiesioginis klasikinio 1978 metų siaubo trilerio „Helovinas“ (angl. „Halloween“) pratęsimas. Ir šių filmų man visiškai užteko, kad galėčiau numalšinti savo siaubo troškulį.
Taip pat, apart mano paminėtų kino projektų, kino teatrų repertuaruose pasitaikė nemažai blogų ir ne itin įdomių siaubo filmų, kurie suteikė vienintelį jausmą - nusivylimą. Jais tapo visiškai neįdomūs siaubo trileriai „Tiesa ar drąsa“ (angl. „Truth or Dare“), „Nepažįstamieji: nakties grobis“ (angl. „The Strangers: Prey at Night“) ir „Pirmasis išvalymas“ (angl. „The First Purge“) bei baugiai iš pirmo žvilgsnio atrodantys, bet itin nuobodūs ir nuspėjami „Slendermenas“ (angl. „Slenderman“), „Tūnąs tamsoje 4“ (angl. „Insidious: The Last Key“), „Vinčesterio košmaras“ (angl. „Winchester“), „Hanos Greis egzorcizmas“ (angl. „The Possession of Hannah Grace“) ir „Siaubo festas“ (angl. „Hell Fest“).
Drama
Rimtesnių ir ne lengvos pramogos kino teatruose ieškančių žmonių laukė keli išvaizdūs projektai, kuriems dabar prognozuojami prestižiniai kino apdovanojimai kaip „Oskarai“ ar „Auksiniai gaubliai“.
Tokiais puikiais ir prasmingais šių metų kino filmais tapo režisūrinis aktoriaus Bradley‘io Cooperio debiutas su juosta „Taip gimė žvaigždė“ (angl. „A Star Is Born“), naujas lenkų kino šedevras „Šaltasis karas“ (angl. „Cold War“), talentingo „Oskaro“ laureato Damieno Chazelle‘io naujasis filmas „Pirmasis žmogus“ (angl. „First Man“), įtempto siužeto drama „Našlės“ (angl. „Widows“), psichologinė ir pakankamai tikroviškai atrodanti drama „Auklė Tulė“ (angl. „Tully“), prasmingas jaunimui skirtas pasakojimas „Su meile, Saimonas“ (angl. „Love, Simon“) ir visai šeimai skirtas pasakojimas „Jonukas“ (angl. „Christopher Robin“).
Malonų įspūdį paliko ir vienas didžiausių šių metų hitų – biografinė drama apie grupę „Queen“ ir Freddie Mercury „Bohemijos rapsodija“ (angl. „Bohemian Rhapsody“), kuri leido patirti daug įvairiausių emocijų peržiūros metu. Iš geresnių dramų taip pat išskirčiau „Koletę“ (angl. „Colette“), „Nesijaudink, jis toli nenueis“ (angl. „Don‘t Worry, He Won‘t Get Far on Foot“).
Užtat negatyvias emocijas asmeniškai man peržiūros metu sukėlė šios trys dramos žanrui priskiriamos juostos – saldi ir netikroviška melodrama „Vidurnakčio saulė“ (angl. „Midnight Sun“), apgailėtinais erotiniais elementais papuošta finalinė E. L. James parašytos trilogijos dalis „Penkiasdešimt išlaisvintų atspalvių“ (angl. „Fifty Shades Freed“) ir gėdos jausmą sukelianti drama „Raudonasis žvirblis“ (angl. „Red Sparrow“).
Animacija
Šiame nuostabiame visai šeimai skirtame žanre 2018-aisiais įžvelgiau beveik vien tik pozityvius dalykus. Animatoriai mus palepino tokiomis spalvingomis juostomis kaip „Grinčas“ (angl. „The Grinch“), „Mažoji pėda“ (angl. „Small Foot“), „Nerealieji 2“ (angl. „Incredibles 2“) ir aišku mano nuomone geriausiu metų animaciniu filmu – „Žmogus voras: į naują visatą“ (angl. „Spider-Man: Into the Spider-Verse“). Todėl šiuo atveju bent jau man šis žanras pateisino visus įmanomus lūkesčius, suteikdamas tiesiog neįkainojamas akimirkas kino salėse.
Lietuviški filmai
Kai kuriuos lietuviškus filmus jau buvau paminėjęs, tai manau tikrai neverta kartoti jų pavadinimus, nes jie tikrai yra nekokie. Užtat pagirti norėčiau tris juostas, kurios mano nuomone nusipelno žiūrovų dėmesio. Pirmoji iš jų – ilgai laukta ir pagal Holivudinius standartus sukurta rašytojos Rūtos Šepetys romano motyvais paremta juosta „Tarp pilkų debesų“. Taip pat pagyrimo verta unikaliai mūsų šalies kino atžvilgiu atrodanti ir labai prasmingą žinutę nešanti dokumentinė Arūno Matelio juosta „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“. Geriausios metų komedijos titulas keliauja naujam Tado Vidmanto kūriniui „Lietuviški svingeriai“.
Neutraliai, bet tuo pačiu pozityviai vertinčiau komedijas „Tarp mūsų mergaičių“ ir „Melagiai“ bei melodramą „Širdys“, kurioje žibėjo talentingasis Rolandas Kazlas.
Prasčiau reikalai atrodo ties tipinėmis lietuviškomis dramomis. Nuobodžiai ir paviršutiniškai atrodė niekam tikusi istorinė juosta „Pelėdų kalnas“ bei į depresiją varantis „Kvėpavimas į marmurą“. Nors iš šių filmų buvo tikimasi tikrai daug.
Bet, kaip bebūtų, smagu, kad lietuviški filmai vis dažniau pasirodo kino ekranuose. Tai priverčia tikėti, jog mūsų šalies kinas vystosi ir kada nors pasieks tą kokybės lygį, kuriuo mes galėsime didžiuotis.
Blogiausių ir geriausių 2018 metų sąrašas
Ir dabar, kai trumpai apžvelgiau įdomesnius šių metų kino projektus, manau, kad atėjo metas skelbti asmeninį verdiktą.
Pradėsiu nuo blogiausių šių metų filmų dešimtuko, kurį pakankamai ilgai sudarinėjau. Visgi pasirinkti kuris blogas filmas yra prastesnis už kitus blogus nėra taip ir lengva. Visi mano pasirinkimai suteikė jų peržiūros metu pačius blogiausius įspūdžius, kurie dar ilgam išliko atmintyje.
Taigi, nedaugžodžiaujant, štai ir jie, filmai, kurie privertė šiais metais jausti agoniją kino salėje:
10. „Apiplėšimas uragano akyje“ (angl. „Hurricane Heist“)
Vienareikšmiškai pats prasčiausias katastrofų ir apiplėšimų temos filmas per daugelį metų. Juosta negali pasigirti visiškai niekuo, tik savo plika akimi pastebimais trūkumais: prastu ir labai banaliu scenarijumi, klaikia Robo Coeno režisūra, nenatūralia aktorių vaidyba, apgailėtina technine puse ir ypatingai lėkštai pateiktu veiksmu, kuris nė akimirkai neleido pajusti įtampos ir susižavėjimo.
9. „Hanos Greis egzorizmas“ (angl. „The Possession of Hannah Grace“)
Tai iš pirmo žvilgsnio patraukliai atrodantis siaubo filmas, kuriame siaubas visiškai neveikia dėl 3 paprastų priežasčių: labai nuspėjamų „siaubo šoklių“, visiškai neįdomiai atrodančio susidūrimo su demonu ir be galo nuobodžiai vystomos istorijos, kurią dar ir neigiamai paveikia neišvystyti pagrindiniai juostos personažai.
8. „Slendermenas“ (angl. „Slenderman“)
Be jokių abejonių tai vienas blogiausių šių metų kino projektų ir visomis prasmėmis vienas iš prasčiausių šių metų siaubo žanro atstovų, už kurį turėtų būti gėda studijai „Sony“. Šiame filme viskas yra blogai – neįtikinama ir labai medinė aktorių vaidyba, neišvaizdi techninė pusė, į miegą traukiantis siužetas ir visiškai neišnaudotas šiurpios miesto legendos potencialas, kuriai pamatus 2009 metais padėjo Ericas Knudsenas.
7. „Pabėgimo planas 2“ (angl. „Escape Plan 2“)
Tiesiog apgailėtinas kokybiško 2013 metais pasirodžiusio pirmtako šešėlis, kuris gali pasigirti tik neįtikinamai vystoma siužetine linija, pakankamai primityvia istorija, visiškai bedvasiais personažais, akis badančia aktorių vaidyba bei pigiai atrodančia technine puse, lyg ji būtų atkeliavusi tiesiai iš praeito amžiaus devintojo dešimtmečio vidurio.
6. „Paskutinis krikštatėvis: Džonas Gotti“ (angl. „Gotti“)
Tai ne tik prastas ir visais aspektais neįdomus tikrais faktais paremtas kriminalinis filmas, bet ir pats blogiausias per dešimt metų kino projektas apie mafiją, kurio dėl apgailėtino scenarijaus, nykios režisūros ir tragiško montažo negelbėja net ir pakankamai nebloga Johno Travoltos vaidyba.
5. „Aš – žvaigždė“
Ši savo pateikimu pigesnė puikios 2016 metų amerikiečių komedijos „Popžvaigždės istorija“ (angl. Popstar: Never Stop Never Stopping“) lietuviška kopija, kurioje nors ir galima įžvelgti nemažai su šou verslu ir jo atstovais susijusios tiesos, bet tuo pačiu pasibaisėti ekrane vykstančiu pasityčiojimu iš žmonių, kurie atėjo į kino teatrą pamatyti kaip jų mėgstamas Mantas Stonkus vaidina nelaimingą narcizą.
4. „Ateities pasaulis“ (angl. „Future World“)
Blogiausias šių metų fantastinis filmas, už kurį turėtų būti gėda ne tik Jamesui Franco ir visai jo vadovaujamai trupei, bet ir kino teatrams, kurie leido šiai juostai pasirodyti savo repertuaruose. Be idiotiško scenarijaus, apgailėtinos aktorių vaidybos, prastos techninės pusės ir niekingai atrodančios režisūros, šis filmas turi ir vieną pliusą – jis tampa puikiu kankinimo būdu žmonėms, su kuriais norime nutraukti bendravimą.
3. „Nuotrauka atminimui“ (angl. „Deadly Still“)
Puikus pavyzdys, kai rusai bandydami kopijuoti Holivudinius trilerius persistengia ir pateikia žiūrovams žemiausio lygio niekalą, kurio net nerodytų patys prasčiausi amerikiečių kanalai. Siaubo nulis, dekoracijos vertos kelių rublių, vaidyba prastesnė nei lietuviškuose serialuose ir efektai, kuriuos sukurtų pažangesni penktokai informatikos pamokose. Štai ką mums pasiūlė pats blogiausias 2018 metų siaubo filmas.
2. „Moterys meluoja geriau. Robertėlis“
Šis naujas Rolando Skaisgirio prodiusuotas filmas yra tiesiog apgailėtinas dėl savo chaotiškai vystomo siužeto, neišvaizdžių personažų, pigiai atrodančios techninės pusės ir, žinoma, gerų aktorių, kurie nusižemino čia pasirodydami. Po filmo peržiūros tik galima numanyti, kam tokios juostos yra kuriamos ir užjausti tuos, kurie pasidavę šio brudo reklamai iššvaistė kelias brangias savo gyvenimo akimirkas.
1. „Pliusas“
Mano nuomone „Pliusas“ yra blogiausia, kas nutiko su Lietuvos kinu atgavus Nepriklausomybę. Šį projektą net filmu sunku pavadinti, nes jis savo struktūra labiau primena nevykusių komedinių skečų rinkinį, kuris savo ruožtu yra skirtas žmonėms, mėgstantiems pakankamai dažnai savo namuose išlenkti taurelę stipraus alkoholinio gėrimo.
Gerais filmais laikau tuos, kurie suteikia ne tik prasmingą laiką kino salėje, bet dar ir leidžia patirti gerą pramogą juos bežiūrint. Nesvarbu, ar tai siaubo filmai, jausmingos dramos ar kieto veiksmo prifarširuotos juostos. Jeigu filmas veža, nesvarbu kokiam žanrui jis priklauso. Todėl nenustebkite, kad mano geriausių filmų sąraše bus galima išvysti nemažai blokbasterių, kurie šiais kalendoriniais metais tapo vienais iš ryškiausių mūsų šalies kinuose pasirodžiusių projektų.
Geriausių mano asmeniniu 2018-ųjų metų kine matytų filmų dešimtukas atrodo taip:
10. „Žmogus-voras: Į naują visatą“ (angl. „Spider-Man: Into the Spider-Verse“)
Be jokių abejonių, tai ne tik vienas geriausių filmų apie Žmogų-vorą, bet ir vienas geriausių „Marvel“ komiksais paremtų pilnametražių filmų. Juosta žavi savo nestandartiniais siužetiniais vingiais, įdomiais personažais, puikiai atrodančia ir su komiksais sutapatinta technine puse bei, žinoma, nuostabių aktorių kolektyvu, paskolinusiu savo balsus charizmatiškiems filmo herojams.
9. „Tylos zona“ (angl. „A Quiet Place“)
Nepriekaištingas loginiu siužetinės linijos išvystymu ir dėl savo unikaliai atrodančio pamato, labai baisus bei nepaliaujamoje įtampoje visas 90 minučių laikantis siaubo trileris, kuris taip pat nustebina savo itin tikrovišku istorijos pateikimu, sugebančiu emocionaliai paveikti žiūrovą per daugelį žmogiškosios baimės faktorių.
8. „Oazė: Žaidimas prasideda“ (angl. „Ready Player One“)
Vizualiai tobulas ir neišdildomą nostalgijos jausmą sukeliantis naujas Steveno Spielbergo fantastinio nuotykių žanro šedevras, kuris stebina ne tik savo nesibaigiančia įtampa, puikiai sudėliotu veiksmu, staigmenomis, susijusiomis su popkultūra, ar įdomiai ekrane išreikštu virtualiu pasauliu, pagardintu žinomais muzikiniais kūriniais, bet ir skleidžia labai pozityvią energiją.
7. „Paieška“ (angl. „Searching“)
Vienas išradingiausių ir savo pateikimu įdomiausių šių metų filmų, kurio tikslu tapo ne vien nenuspėjamas ir iki pat finalinių titrų įtampoje laikantis siužetas, bet dar ir itin taikli žinutė apie socialinių tinklų įtaką bei jų žalą interneto platybėse paskendusiam šiuolaikiniam jaunimui.
6. „Pirmasis žmogus“ (angl. „First Man“)
Emocionaliai jaudinanti ir psichologiškai sudėtinga biografinė drama, kuri kardinaliai išsiskiria iš kitų panašaus pobūdžio kino projektų dėl savo patraukliai vystomos dokumentinio stiliaus pasakojimo manieros bei tikroviškai atrodančių techninių sprendimų.
5. „Keršytojai: Begalybės karas“ (angl. „Avengers: Infinity War“)
Tai iki šiol pats didingiausias „Marvel“ kino visatos filmas, kuris per pustrečios valandos stebina neįtikėtinais režisierių brolių Russo siužetiniais ir kvapą gniaužiančiais techniniais sprendimais, privertusiais jausti palaimą nuo kiekvieno rodomo kadro.
4. „Neįmanoma misija: Atpildo diena“ (angl. „Mission Impossible: Fallout“)
Geriausia visų laikų Tomo Cruise‘o misija, kuriai jis atidavė visą save. Ši juosta – tai ne vien puikūs ir protu nesuvokiami kaskadiniai triukai, nenuilstamas ir labai dinamiškas veiksmas, visame kame nuostabi natūralumu spinduliuojanti techninė pusė, stiprus aktorių kolektyvas ir be galo įdomiai vystoma siužetinė linija, bet dar ir tikras pavyzdys visiems šiuolaikinių blokbasterių kūrėjams, kaip turi atrodyti nepriekaištingas vasaros kino sezono hitas.
3. „Našlės“ (angl. „Widows“)
Labai rimtas socialinio pobūdžio temas gvildenanti kriminalinė drama, kurios varikliu tampa ne įtampos nestokojantis veiksmas ar kietai įgyvendintas apiplėšimas, o labai kruopščiai apgalvotos itin gyvenimiškos pagrindinių personažų situacijos. Be stiprios Violos Davis ir Danielio Kaluuya vaidybos, emocionalaus Hanso Zimmerio parašyto garso takelio, techniškai tobulai įgyvendintos vizualinės dalies ir įdomaus scenarijaus pateikimo, šiame filme galima atrasti dar ir tai, ko mes pasigendame šiuolaikiniame kine – natūralumo ir tikrovės jausmo, kurie priverčia tikėti viskuo, ką mums bando pasakyti kūrėjai.
2. „Šaltasis karas“ (angl. „Cold War“)
Tai yra vienas geriausių XXI amžiaus lenkų filmų, kuris savyje neša daug svarbių šiuolaikiniam žmogui aktualių žinučių, susijusių su begaline meile, žodžio laisve, žmogiškumu vienas kitam ir neįgyvendintomis svajonėmis. Be įdomios ir tikrais įvykiais įkvėptos prasmingos istorijos, šis filmas paperka dar ir nuostabia pagrindinių aktorių Tomaszo Koto ir Joanna Kulig vaidyba, kruopščiai atliktu režisieriaus Pawelo Pawlikowskio darbu, prikeliant ne itin maloniai nuteikiantį istorinį laikotarpį, bei savo muzikalumu su jausminga daina „Dwa serduszka“ priešaky.
1. „Taip gimė žvaigždė“ (angl. „A Star Is Born“)
Kino šedevras, kurį galima peržiūrinėti begalybę kartų ir iš naujo patirti tuos pačius jausmus, lyg tai būtų pirma peržiūra. Stipri ir „Oskarais“ kvepianti Lady Gagos vaidyba, nuostabi ir akis kerinti Bradley‘io Cooperio režisūra, stulbinančio grožio garso takelis, jausmais trykštanti neužmirštama meilės istorija bei labai precizišką techninę pusę turinti išorė – tai tik maža dalis to, dėl ko šis filmas užsitarnauja geriausios metų juostos titulą.
