O dabar laikas atėjo naujai komedijai „Skyrybos“ už kurią atsakingas yra režisierius Mantas Verbiejus. Ar šis naujas lietuviškas kino projektas yra vertas Jūsų dėmesio? Atsakymo ieškokite šioje trumpoje apžvalgoje.
Apie ką mes čia…
Londone gyvenantis Titas nori skyrybų su Lietuvoje gyvenančia žmona Marta. Tačiau moteris turi jam ultimatumą – skyrybos bus tik tuo atveju, jeigu jis atves į namus sužadėtinę. Neturėdamas kitos išeities, Titas nusprendžia surasti sužadėtinę. Kas iš to bus, niekas nežino, nes Marta yra gudri kaip lapė ir užuodusi apgaulę galės rimtai pakenkti laisvės ištroškusiam vyrukui.
Kūrinio turinys
Eidamas į kiną žiūrėti naujų lietuviškų komedijų jaučiuosi taip, lyg dalyvaučiau kokioje nors nevykusioje loterijoje, kurioje dažniausiai nėra nugalėtojų. Ir nors žinau, kad beveik visada manęs lauks nusivylimas, bandau save nuteikti minčiai, jog gal šįkart viskas nebus taip prastai. O gal čia mano toks slaptas fetišas eiti žiūrėti prastų, lėkštų, neįdomių ir tiesiog nuspėjamų komedijų? Visko gali būti.
Bet pasitaiko kartais ir išimtys, kuriomis galima pasidžiaugti, todėl kategoriškai sakyti, kad visos šiuolaikinės lietuviškos komedijos yra nieko vertos, kaip ir nėra labai teisinga. Prieš kelis mėnesius mes gi gavome tikrai smagų filmą „Ko nežino vyrai“, kuris gal ir nebuvo išskirtinis, bet tikrai žiūroviškas dėka neblogai parašyto scenarijaus ir lengvai vystomo turinio. Tik šįkart situacija yra visiškai kitokia.
Negaliu sakyti, kad ši juosta savo pateikta istorija yra tokia prasta kaip koks nors maestro Artūro Orlausko kuruotas projektas „Pliusas“ ar šiais metais pasirodęs chuliganiškas filmas „Kartą kaime“, bet tenka pripažinti, jog jam nėra vietos kino teatruose, nes tai visiškai televizinio lygio darbas. Dėl to ir yra liūdna, nes eini į kiną, sumoki pinigus, o gauni tokį patį vaizdą, lyg žiūrėtum kokį nors mažo biudžeto lietuvišką serialą.
Humoro filme yra, bet jis labai lėkštas, nuvalkiotas ir jau šimtą kartų matytas kitose mūsų komedijose, jog dėl to net sunku išspausti šypseną peržiūros metu. O ir juokeliai, situacijos ar pačių personažų prototipai nekelia jokio džiaugsmo, o elementarų liūdesį dėl to, kad kūrėjai eilinį kartą užšoka ant tų pačių grėblių dovanodami mums nuobodų ir nieko neišsiskiriantį iš kitų panašaus pobūdžio reginį. Ir čia aš dar ganėtinai adekvačiai ir švelniai rašau, nes buvo filme tokių momentų, už kuriuos elementariai norėjosi išrašyti (...) kūrėjams. Be jų, filmas atrodytų tvarkingiau ir adekvačiau.
Filmo veikėjai – tai stereotipiniai, jokio charakterio ar individualumo neturintys liurbiai, kurie sukelia pyktį dėl taip prastai parašytų jų siužetinių arkų. Nei vienam neįmanoma simpatizuoti, o tuo labiau patikėti kai kurių iš jų jausmais ar motyvacija. Trumpai tariant, filme gauname kartoninius ir neįdomius personažus, su kuriais neįmanoma susitapatinti dėl jų elementaraus bukumo.
Pliusų filmas irgi turi. O juo tampa pusantros valandos siekianti trukmė ir pats tempas. Tad jeigu norite pamatyti dar vieną standartinę ir nuspėjamą, bet tuo pačiu ne itin apgailėtiną lietuvišką komediją, galite surizikuoti nueiti į kiną.
Techninė juostos pusė
Užsiminiau, kad filmas atrodo kaip koks televizinis serialas ir tai yra tiesa, nes ne vien scenarijus primena lėkštus televizinius projektus, bet ir jo techniniai sprendimai. Kameros darbas, vaizdo ir garso montažas, meninis apipavidalinimas ir muzika niekuo nesiskiria nuo kokio nors „Moterys meluoja geriau“, todėl nieko ypatingo techniniame plane šiame filme kaip ir nėra apart to, jog kine žiūrint šį filmą galima jaustis lyg žiūrėtum prailgintą kokio nors serialo epizodą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Vaidyba... Kaip yra sunku vertinti vaidybą tokio pobūdžio filmuose, kuriuose jos elementariai nėra. Yra tik žinomi aktoriai, į kuriuos smagu žiūrėti, bet mėgautis jų įkūnytais personažais man kas kart darosi vis sunkiau. Tad filme pamatyti galime Marių Repšį, Džiugą Siaurusaitį, Ramūną Cicėną, Roką Petrauską, Saulę Sakalauskaitę ir Giedrę Mockeliunaitę. Tiek ir reikia žinoti apie šios juostos aktorių pasirodymus.
Verdiktas
„Skyrybos“ – dar vien nuvalkiota, nuspėjama, šabloninė, žymių aktorių perpildyta, techniškai silpna, bet kažkiek žiūroviška lietuviška komedija, kuri atrodo taip, lyg tai būtų televizijai, o ne kino teatrams pritaikytas projektas.