„Po truputį jaučiu, kad tai – realybė. Pradžioje nesuvokiau, ką padariau, nes tai yra pats aukščiausias taškas, ką tu gali pasiekti, ypač iš tokios mažos šalies. Tai yra nerealu, sunkaus darbo vaisius. Atsidavimas davė prizą. Labai smagu. Olimpinės žaidynės irgi yra smagu, bet čia yra toks išskirtinis įvykis, Lietuvos istorija, to Lietuvoje niekas nebuvo padaręs“, – džiaugėsi Pasaulio profesionalų bokso čempiono titulą neseniai iškovojęs Lietuvos atstovas.
Pašnekovas neslėpė, kad jo, kaip sportininko, kelyje neretai jaučiamas spaudimas, į jo rezultatus gerbėjai deda daug vilčių. O kovoje su Rusijos atstovu Radžabu Butajevu, Ukrainos karo akivaizdoje, spaudimo buvo dar daugiau. Laimei, lietuvis įveikė priešininką ir apsijuosė čempiono diržu.
„Stengiuosi savyje susikaupti. Aišku, kad tas spaudimas buvo, ypač, kai tokia situacija yra, visi sako, jog privalai laimėti. Visi užkrauna spaudimą. Net senelis prieš išvažiuojant sakė, kad turiu laimėti. Sakiau, kad pasistengsiu padaryti viską, bet ne viskas nutinka, kaip tu planuoji. Stengiausi, be abejo, labai norėjau laimėti“, – dalijosi boksininkas.
Paskutinėmis akimirkomis prieš lemiamą kovą E. Stanionis sugeba atitrūkti nuo socialinio triukšmo ir susikaupti tikslui.
„Paskutines dvi dienas prieš kovą stengiuosi atsiriboti nuo socialinių tinklų, nes visi rašo, komentuoja, klausia, per kur galima žiūrėti kovą, – juokėsi pašnekovas. – Mano nervų sistema yra gana rami, aš moku susikaupti, žinau, kad tai darau ne pirmą kartą, tos patirties kažkiek turiu. Visada save raminu. Tai – ne pirmas kartas, viskas tas pats, tik kitas priešininkas. Susikaupiu, žinau, ką turiu padaryti, tai – mano darbas. Turiu atsiduoti ir ringe padaryti viską maksimaliai, šiek tiek aukščiau savo galimybių ribos ir viskas bus gerai.“
Sportininką labai pradžiugino tie gerbėjai, kurie lemiamos kovos atvyko pasižiūrėti gyvai į areną. Pasak laidos svečio, tai labai kelia motyvaciją.
„Aš mėgstu labai aktyviai leisti laiką, toks tas poilsis, nemėgstu švęsti pergalių, pavyzdžiui, eiti į naktinį klubą ar pan. Nesu toks žmogus, nevaikštau į klubus, man nepatinka, ten tik problemos, – nusijuokė jis. – Šventėme paprastai, su lietuviais, kurie buvo atvažiavę iš Čikagos ir su trenerio šeima, su mano visa komanda buvome visi mano kambaryje. Jokio šventimo. Aš alkoholio nelabai vartoju, nelabai mėgstu, bet buvo daug emocijų. Gyvenimas pasikeitė per parą. Labai daug žmonių man parašė. Neįmanoma visiems atrašyti. Ne tik lietuviai, o ir meksikiečiai, labai daug ukrainiečių rašė. Noriu skleisti žinią, kad mes palaikome Ukrainą. Net jei būčiau kovojęs prieš kitą kovotoją, vis tiek būčiau užsidėjęs vėliavėlę.“
Viename interviu E. Stanionis užsiminė, kad didžiąją savo jėgą minimoje kovoje jis pajuto ketvirtame raunde.
„Antrame raunde gavau traumą, man pradėjo tinti krumpliai, ranka pasidarė kaip balionas, jutau, kaip ji tinsta. Man jau yra taip buvę, bet tokia ši sporto šaka. Turi praeiti pro didžiausią pragarą, pro didžiausias ugnis, nes tu ten esi vienas, niekas tavęs nepakeis ir nepadės. Nepadarysi minutės pertraukėlės. Kartais tokių dalykų niekas nemato, juos turi išgyventi viduje. Turi būti psichologiškai stiprus, nes pasiduoti negali. Į šią kovą ėjau sakydamas, kad nepasiduosiu, jis ne su tuo kovotoju papuolė, kuris nuleistų rankas. Mane užvedė ketvirtame raunde. Man pradėjo bėgti kraujas iš nosies. <...>
Kažkada svajojau turėti aršią kovą, kuri bus sunki, kai reiks kautis su geru atletu, kai jis irgi nepasiduos, o aš turėsiu pereiti ugnį, atiduoti visas savo jėgas ir parodyti savo valią. Norėjau sužinoti, ar esu karys, ar ne. Visada save laikiau kariu, kad galiu padaryti daug ką, bet negali to žinoti, kol neišeini į kovą su geru kovotoju, kuris taip pat nepasiduoda ir tave spaudžia. Bet svajonės pildosi“, – šypsojosi jis.
Iškovotu diržu E. Stanionis džiaugsis visą gyvenimą, sportininkas tikina, kad jam namuose skirs ypatingą vietą.
„Dabar gaunu daug dėmesio, visi visur kviečia, turi daug klausimų, nori pamatyti tą diržą. Išties niekas stipriai nepasikeitė. Tiesiog tapau Pasaulio čempionu, įgyvendinau savo vaikystės svajonę. Kartais tai atrodo nerealu, kad kažkoks jaunas berniukas iš Lietuvos laimėjo tokį diržą. Tai yra smagu, bet iš to nedarau didelio burbulo. Aišku, kad tai yra istorinis įvykis, kurį sunku pakartoti. <...> Eisiu toliau ir stengsiuosi“, – pridūrė laidos svečias.
Daugiau apie kovos užkulisius, pergalės kainą, varžovo elgesį, ateities troškimus – laidos įraše, esančiame šio straipsnio viršuje.