Neįprasto mažam miesteliui lygio festivalis prasidėjo tuomet, kai Merkinės kultūros centre pradėjo dirbti menininkas Algimantas Rokas Černiauskas. Būtent jo ryšių, domėjimosi ir dalyvavimo kituose nacionalinio ir tarptautinio lygio šiuolaikinio meno projektuose dėka į Merkinę kasmet pavyksta pasikviesti ypatingai originalių kūrėjų, o pati „Aritmija“, organizatorių teigimu, tampa kultūros mainais ir reakcija tarp šiuolaikinio didmiesčio menų scenos ir vietinės kultūros.

Trečioji „Aritmija“ atrado itin dėkingą įspūdingo dydžio lentpjūvės erdvę, kurioje užteko vietos ir instaliacijų parodai, koncertų scenai ir netgi dalis mediniams nameliams statyti naudojamų rastų liko neišgabenti, tik sukrauti į pasienius ir pažymėti užrašais „Lipti draudžiama“.

Pirmasis lentpjūvės erdvę išbandė istorikas, Merkinės krašto muziejaus vadovas d. Žygimantas Buržinskas, besirenkantiems festivalio svečiams penktadienio vakarą perskaitęs pranešimą apie šiferį – sovietmečiu itin populiarią stogo dangą, gamintą iš kenksmingo žmonėms asbesto.

Istoriko teigimu šiferio stogų pilkuma aiškiau už visus paminklus žymi teritoriją, kurią buvo pavykę užgrobti sovietų imperijai. O mūsų šalies teisės aktai nemaža dalimi saugo „šiferinį“ miestelių paveldą ir sovietmečiu suformuotą jų užstatymo būdą.

Po tokios paskaitos publika jau buvo pasiruošusi išgirsti Simono Nekrošiaus avangardinę muziką, kuriamą keistais daiktais ir jo paties sukonstruotais prietaisais, griuvusiais ir pabirusiais pačioje kūrinio kulminacijoje. Jį scenoje keitė tai, kas po Simono eksperimentų skambėjo beveik kaip klasika – kito Merkinėje vykstančio muzikos festivalio – „Koncertai burmistrui“ – dovana „Aritmijai“ – Aurelijaus Užameckio kontraboso solo. Tada jau beveik į palubes, ant rąstų krūvos įsitaisė „Įkalčių slėpimo agentūra“, o po vidurnakčio sceną užvaldė „Chalat Jazz“ šėlsmas, kurį organizatoriai pristatė, kaip „neprognozuojamo džiazo viesulą“.

Šeštadienio renginiai turėjo prasidėti vėlyvą popietę prie Merkinės apžvalgos bokšto pasirodymą suplanavusiomis dviejų cirko trupių akrobačių pasirodymais. Tačiau „bokšto prakeiksmas“ festivalį lydi jau antrus metus iš eilės, tarsi prie jo neleistų artintis kažkokios aukštesnės jėgos. Šįkart gamta užklupo „Aritmiją“ tikra vasaros liūtimi su žaibais, tai organizatoriams beliko dieninę programos dalį atšaukti ir visus jos pasirodymus perkelti į vakarą lentpjūvėje.

„Taigi cirko“ ir „Kanta company“ bendrai akrobačių programai vibrafonu akomponavo Marius Šinkūnas. Po jų festivalio publiką kerėjo žemaitiško repo ir slam poezijos projektas „Meškaragis“. Nešini žaviais plastikiniais elniukais scenoje, palubėje ir žiūrovų minioje šėlo tas pats A. R. Černiauskas ir Paulius Gadeikis. O pats meškaragis – tai toks mitinis padaras, sudėtas iš Merkinės herbe pavaizduoto vienaragio ir Žemaitijos simbolio – meškos.

Paslaptingas elektroninės muzikos kūrėjų Armanto Gečiausko ir Antano Dombovskij duetas „Banachtarski“, pasislėpęs po kaukėmis ir perukais, pasirodė būtent tuo metu, kai lauke raižė dangų žaibai, o senas lentpjūvės stogas nesugebėjo atsispirti liūčiai. Kur vanduo kapsėjo ant žiūrovų, jie paprasčiausiai pasitraukė žingsnį į šalį, o jautrią drėgmei garso ir šviesos aparatūrą organizatoriai skubėjo dangstyti polietileniniais šiukšlių maišais. Įsijautusiems žiūrovams netgi galėjo atrodyti, jog tai tebuvo iš anksto suplanuota šiuolaikinių menų programos dalis.

Liūčiai pamažu traukiantis lentpjūvei dar teko atlaikyti aštrius vilniečių merginų grupės „Shishi“ gitarų garsus. O po vidurnakčio, jau sekmadienį, jos užleido sceną ne ką mažiau pašėlusiems progresyvaus roko kūrėjams „Timid Kooky“.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją