„Tauta, kuri dainuoja mažybiniais bei maloniniais daiktavardžiais ir keikiasi šliužų vardais (rupūžė, gyvatė, žaltys), turi kitokį pasaulį nei tauta, kuri dainuoja grubiais daiktavardžiais ir keikiasi šventenybėmis (madonna, Kruzifix, Sakrament)“, – teigė Antanas Maceina, vienas iškiliausių XX a. lietuvių filosofų. Ar išties gimtoji kalba atspindi mūsų pasaulėjautą ir savimonę? Ar mes „gyvename“ joje, kaip niekada „negyvensime“ svetimoje? Ar ji veikia mūsų mąstymą, o gal yra atvirkščiai – kaip mąstome, taip ir kalbame? Ir kaip mąsto vaikai, kurių mamos ir tėčiai yra skirtingų tautybių? Juo gilyn į mišką, juo daugiau medžių.
Mūsų nepakartojamas pasaulis, arba Kaip mus atspindi gimtoji kalba ir kalbėsena
© Shutterstock

A. Maceina buvo tikras: skirtingos kalbos rodo skirtingą žmonių santykį su pasauliu. O skirtingas santykis reiškia pažiūrų – plačiausia prasme – skirtingumą. „Žmogaus pasaulis yra toks, kokia yra jo kalba“, – darė išvadą filosofas, remdamasis savo įkvėpėjais Wolfgangu von Humboldtu ir Martinu Heideggeriu.

Pasak filosofo, visi žodžiai kilę iš tam tikro „regėjimo kampo, kuriuo žmogus žvelgia į tą ar kitą pasaulio daiktą, į tą ar kitą padėtį, veiksmą ar savybę“, ir tas „kampas“, arba požiūris, įvairiose kalbose gali būti toks įvairus, kad net nuostabu, kaip vis dėlto nusakomas tas pats dalykas.

Štai, pavyzdžiui, lietuvis „regi“, kad jis žvėris gaudo tarp medžių, todėl tą procesą vadina medžiokle. Vokietis šį procesą sieja ne su aplinka, kurioje žvėris slapstosi, o su vijimusi, todėl vadina Jagd – veiksmažodžio jagen ‘vytis, vejoti, gainioti, persekioti’ vediniu. Lietuvis medžiodamas žvėrį irgi vejasi, tačiau jis vejasi jį „tarp medžių“, ir tai jam yra svarbiausia. Dar kitaip į tai žvelgia ispanas: ispaniškasis medžioklės atitikmuo monterio kilęs iš veiksmažodžio montar (pranc. monter) ‘kopti, lipti, sėsti ant arklio’. Šis savo ruožtu kilęs iš lotynų mons ‘kalnas’ arba montana ‘kalnuotos vietos’. Taigi, ispanas medžioklę sieja su lipimu ir kopimu, nesvarbu, sėlintų kalneliais ar vytųsi arkliais.

Kitas pavyzdys. Lietuviai ką tik kūdikį pagimdžiusią moterį vadina gimdyve, nes jų „regėjimo kampas“ – gimdymo veiksmas. Vokiečiai tokią moterį vadina Wöchnerin – „savaitine“ (Woche ‘savaitė’), mat kūdikį pagimdžiusi moteris turėdavo šešias savaites praleisti lovoje arba bent namuose, neidama bažnyčion (H. Paul, Deutsches Wörterbuch, p. 661). Abiejų tautų moterys, pasak A. Maceinos, kūdikio atžvilgiu yra tokios pat – abi duoda pasauliui naują žmogų. Tačiau „gimdomasis veiksmas, kuris lietuviui yra pagrindinis, vokiečiui visiškai išsprūsta iš regėjimo kampo“.

A. Maceinos manymu, „kalbos sistema yra mūsų būsena pasaulyje: mes buvojame pasaulyje tik lietuviškai, tik vokiškai, tik angliškai, tik ispaniškai“. Kalbėti kitokia kalba – vadinasi, atsidurti ir „kitokioje buveinėje“, kuri niekada nebus mums sava, nes niekada nebus mūsų suvokiama ir išgyvenama: „svetimos kalbos pasaulis buvoja visados atstu nuo mūsų“.

„<...> Girdėdami gimtąją kalbą, girdime ne pačią kalbą, o tai, apie ką ji kalba: mes girdime daiktus kaip savojo pasaulio sandus. Gi svetimos kalbos nemokame tol, kol girdime jos žodžius, kurie tik mūsų sąmonėje atvirsta daiktais. Gal čia ir slypi giliausias skirtumas tarp gimtosios ir svetimosios kalbos, kad svetimos kalbos nepajėgiame tiek įsisavinti, jog girdėtume ne jos žodžius, o jais tariamus daiktus“, – rašė filosofas savo studijos „Kalbos filosofija“ dalyje „Kalba ir žmogus“ (http://www.maceina.lt/pdf/kalbosfilosofija.pdf), pažerdamas vis naujų labai įtaigių pavyzdžių.

„<...> Kalbėdami kita kalba, mes mąstome, kaip turėtume mintį suformuluoti, todėl nematome pasaulio taip gerai, kaip turėtume matyti. Svetima kalba stovi <...> kaip drumstas lango stiklas ir žvelgdami į pasaulį, kuris už to stiklo, mes matome tą drumstą stiklą, o turėtume matyti tik pasaulį, ne stiklą“, – po kelių dešimtmečių, 2019 m., antrino A. Maceinai filosofas, filologas ir vertėjas Vilniaus universiteto docentas dr. Naglis Kardelis ir citavo savo mokytoją filosofą Arvydą Šliogerį, teigusį, kad „autentiškai mąstyti ir kurti mes galime tik savo gimtąja kalba. Gimtoji kalba yra autentiškumo versmė ir jo garantas mūsų santykyje su pasauliu, su būties slėpiniais.“

Vis dėlto mūsų santykis su gimtąja kalba, kaip ir su kitomis kalbomis, regis, yra kur kas sudėtingesnis. Padėti mums jį išsiaiškinti maloniai sutiko Lietuvių kalbos draugijos pirmininkė psicholingvistė profesorė dr. Genovaitė Kačiuškienė ir iš Belgijos kilęs Lietuvos lingvistas, baltų ir slavų kalbų tyrinėtojas, išskirtinis Vilniaus universiteto profesorius habil. dr. Axelis Holvoetas, jau 19 metų Salų dvare (Rokiškio r.) su žmona dr. Gina Kavaliūnaite-Holvoet įvairių šalių lingvistus suburiantis į kalbotyros vasaros mokyklą „Academia Grammaticorum Salensis“.

Ką reiškia mąstyti autentiškai?

„Nežinau, ką galėtų reikšti „autentiškai mąstyti“, – sako habil. dr. A. Holvoetas. – Šis pasakymas, matyt, atspindi prielaidą, kad kiekviena tauta turi užprogramuotą mąstymo būdą, kuris užkoduotas kalboje.“ Profesoriaus manymu, atviroje visuomenėje kiekvienas gali mąstyti, kaip jam ar jai patinka, ir niekas neturi jaustis įpareigotas stengtis mąstyti „autentiškai“, kad ir ką tai reikštų.

„Cituojate Arvydą Šliogerį ir Naglį Kardelį, – tęsia lingvistas. – Jiems didelę įtaką, be abejo, padarė Heideggeris, kuris iš kokio nors vokiško žodžio struktūros sugebėdavo sukurti visą metafizinę teoriją.“

Pasak jo, tai būdinga poetams, kurie kaip gamtos reiškiniuose, taip ir kalbos struktūrose geba įžvelgti originalių, netikėtų prasmių ir sąsajų. Panašiai ir Heideggeris nematė esminio skirtumo tarp filosofijos ir poezijos.

„Dažniausiai jis remdavosi savo gimtąja vokiečių kalba – čia geriausias pavyzdys garsusis Dasein, į jokią kitą kalbą tiksliai neišverčiamas terminas, kurį jis apkrovė giliu metafiziniu turiniu. Bet kai jam būdavo patogiau, remdavosi ir klasikinės graikų kalbos žodžiais, matyt, jam atrodė, kad senovės graikai „autentiškumu“ turėjo pranokti net vokiečius. Ši poetinė, kalbinė metafizika, kurią siūlo Heideggeris, taip pat Šliogeris ir Kardelis, yra originali ir įtaigi, bet kokia prasme ji galėtų būti „autentiška“ ir visiems kokios nors kalbos vartotojams galiojanti, ne visai aišku“, – svarsto habil. dr. A. Holvoetas.

Kaip lingvistas, kalbininkas, profesorius sako turįs paminėti vadinamąją Sapiro ir Whorfo hipotezę. Pagal šiuos du Amerikos lingvistus-antropologus, kalbos struktūra lemia mąstymą, kalba primeta žmogui kategorijas, kuriomis jis suvokia ir aprašo supantį pasaulį. „Stiprųjį šios hipotezės variantą („kalba lemia mąstymą“) kažin ar šiais laikais kuris nors lingvistas dar pripažįsta“, – abejoja jis, bet pabrėžia, kad nuosaikusis hipotezės variantas (kalbos struktūra padaranti tam tikrą įtaką mūsų mąstymui) dar yra lingvistų akiratyje.

Pasak profesoriaus, psicholingvistiniai eksperimentai rodo, kad kalbos struktūra gali kalbančiuosius skatinti į vienus perteikiamos tikrovės bruožus dėmesį atkreipti, o kitus – ignoruoti. Štai, pavyzdžiui, lietuvių kalboje judėjimo veiksmažodžio šaknis gali tiksliai apibūdinti judėjimo būdą, o kryptį nusako priešdėlis: galime ne tik įbėgti į kambarį, bet ir įžengti, įšliaužti arba įšlubuoti, o į kiemą galima ir įdardėti. Ispanų kalboje visoms toms reikšmėms yra vienas veiksmažodis entrar ‘patekti į vidų’, judėjimo būdą, jeigu reikia, patikslina aplinkybė, pavyzdžiui: entró en la habitación cojeando ‘įėjo į kambarį šlubuodamas’. Tai reiškia, kad lietuvis, aprašydamas judėjimo (slinkties) įvykius, gali pateikti daugiau informacijos apie judėjimo būdą, o štai ispanas tai gali ignoruoti.

„Tad lietuvių kalbos struktūra, kaip ir kiekvienos kitos kalbos struktūra, verčia vartotojus kreipti dėmesį į tam tikrus situacijos elementus ir ignoruoti kitus. Tai ir lemia jų pasakojimo techniką, įvairias situacijos suvokimo detales ir panašiai“, – apibendrina profesorius. Pasak jo, tokie dalykai yra iššūkis vertėjui, bet vis dėlto tai atskiri reiškiniai, iš kurių neįmanoma sudaryti kokios nors vienalytės, homogeninės pasaulėžiūros.

Tad kaipgi sąveikauja gimtoji ir svetimos kalbos?

Jeigu žmogus turi dažnai vartoti užsienio kalbą (rašyti ja, kalbėti, netgi kurti), ar tai paveikia jo mąstyseną? Ar iš tiesų jis vis dėlto ne taip gerai svetima kalba išreiškia mintį, kaip būtų išreiškęs gimtąja? Maža to, ar svetimos kalbos griauna gimtosios kalbos rūmą?

„Pavyzdžiai ir tyrimai rodo, kad nuomonė, esą dvikalbystės pasekmė – abiejų kalbų blogesnis mokėjimas, yra neteisinga. Dažnu atveju dvikalbių žmonių intelektas yra žymiai aukštesnis. Kuo daugiau kalbų moki, tuo greičiau ir lengviau išmoksti dar kitą kalbą. Ir prieš akis atsiveria dar vienas stebuklingas pasaulis, nepažinti kalbos ir kultūros lobiai. O kalbų kodų kaita yra labai paprasta ir nesudėtinga. Persijungia, kai reikia. Net kalbos aparatas pasislenka reikiama linkme“, – teigia profesorė dr. G. Kačiuškienė.

Profesorės teigimu, taip pat vyksta ir tarmių atveju, nes jos – lyg atskiros kalbos sistemos. Geras tarmės mokėjimas ne kliudo, o padeda mokytis bendrinę kalbą. Apie tai daug yra rašęs profesorius dialektologas Aleksas Girdenis, vienas žymiausių pastarųjų amžių sandūros Lietuvos kalbininkų. Jis savo asmeniniu pavyzdžiu įrodė, kad žemaičių tarmės mokėjimas ir vartojimas gyvenant Vilniuje nė kiek netrukdo pasiekti puikių bendrinės kalbos mokėjimo rezultatų. Tėvo principais seka ir sūnus Povilas Girdenis – skaitantieji „Literatūrą ir meną“ gali nuolat grožėtis įtaigiais ir vaizdingais jo straipsniais ar esė...

Išskirtinis VU profesorius A. Holvoetas paaiškina, kada ir kodėl reikėjo išaukštinti gimtąją kalbą. Anot lingvisto, vokiečių Apšvietos (XVIII a.) filosofas Johanas Gotfrydas Herderis, reaguodamas į prancūzų Apšvietos peršamą visiems laikams ir visoms tautoms galiojančio universalaus Proto kultą, ėmė rinkti įvairių tautų dainas kaip pasaulio dvasinės ir kultūrinės įvairovės liudijimus. Iš Herderio minties, kaip praėjusiame amžiuje parodė anglų filosofas Isaiah Berlinas, gimė kultūrinis reliatyvizmas, suvokimas, kad kiekvienos tautos kultūra ir unikali patirtis yra vertos dėmesio ir pagarbos. Kalba tą unikalią patirtį iš dalies atspindi.

Tačiau, pasak profesoriaus, nereikia pamiršti, kad kalba yra hibridas: ji nulemta ne tik mūsų kultūros, bet ir mūsų biologijos, mūsų genetiškai perteikiamų ir visai žmonijai bendrų pažintinių gebėjimų. Pastarųjų negalime pakeisti, bet galime suprasti ir įsisavinti kitų tautų kultūrinę patirtį.

„Užsidarymo vienoje kultūroje privalumai man nėra aiškūs, – sako habil. dr. A. Holvoetas, daugiau kaip du dešimtmečius gyvenantis Lietuvoje ir puikiai kalbantis lietuviškai. – Nemanau, kad žmogus tik savo gimtąja kalba galėtų sukurti ką nors vertinga, išjausta, nemanau, kad gimtoji kalba bet kokį žmogų įpareigotų tam tikru būdu mąstyti ir jausti. Jaunosios kartos lietuviai, kurie, beje, vis dažniau studijuoja užsienio universitetuose, augs ne vien tik lietuvių kultūroje ir lietuvių kalboje. Tie, kurie taps rašytojais, į savo darbus įneš lietuviškos kultūrinės patirties elementų, nesvarbu, rašys lietuviškai ar kita kalba. Taip tai vyko per visą istoriją, užsidarymas nacionalinėse valstybėse yra gana naujas reiškinys.“

Šiems profesoriaus teiginiams neabejotinai pritartų lietuvių kūrėjai, šiomis dienomis iš įvairių šalių susirinkę į antrąjį Pasaulio lietuvių rašytojų suvažiavimą. Trečdalis jų rašo savo knygas kitomis kalbomis, daugiausia anglų, tačiau toks ir yra šios idėjos sumanytojo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto tikslas – praplėsti lietuvių literatūros sąvoką: kad tai yra ne tik lietuvių kalba, bet ir kitomis kalbomis sukurta literatūra (žr. https://www.lrt.lt/naujienos/kultura/12/1729086/vilniuje-pasaulio-lietuviu-rasytojai-is-13-saliu).

Paklaustas, ar kelia pavojų gimtajai kalbai į ją plūstantys svetimžodžiai, o gal vis dėlto nereikia baimintis, kad kinta leksika, savus žodžius keičia skoliniai, – svarbu, kad išliktų gramatinė struktūra, gramatinės formos, habil. dr. A. Holvoetas atsako: „Taip, žinoma, svarbiausia gramatika. Didelė anglų kalbos žodyno dalis yra svetimos kilmės, bet gramatika lieka angliška. Dėl skolinių svarbiausia – nekelti panikos. Gerai, jeigu kas nors svetimžodžiui pakeisti sugalvoja vykusį naujadarą, kuris vartotojams patinka. Jablonskis sugalvojo žodį asmuo lotyniškam žodžiui persona pakeisti, jis prigijo ir dabar visi juo patenkinti. Antra vertus, stilistiniams tikslams vis dar galima – su ironišku atspalviu – sakyti „labai svarbi persona“. Ir taip kalba praturtėja, įgyja papildomų stilistinio moduliavimo priemonių.“

Kiekvienoje kalboje yra svetimžodžių, sako profesorius, tačiau sąmoningi kalbos vartotojai stengiasi išlaikyti protingą savų ir pasiskolintų žodžių santykį – tai esąs veikiau gero skonio nei tautinio identiteto išsaugojimo reikalas. Lingvisto nuomone, gerai, kad žmonės yra kūrybingi ir ieško, kuo pakeisti, tarkim, naują anglišką kompiuterinį terminą, tačiau peikti ar smerkti žmonių už svetimžodžių vartojimą arba kelti panikos dėl identiteto praradimo tikrai nereikia.

„Svetimžodžiai, kaip ir kiti žodžiai, atsiranda ir dažnai vėl išnyksta, o jeigu neišnyksta, vartotojai pamiršta, kad jie kadaise buvo svetimžodžiai. Kas dabar suvokia, kad žodžiai dramblys, spinta ar siūlyti kadaise buvo svetimžodžiai? Kovoti su svetimžodžiais yra bergždžias užsiėmimas“, – mano profesorius.

O kaip mes apskritai pradedame kalbėti?

Pirmasis šį klausimą, pasak habil. dr. A. Holvoeto, dar XX a. viduryje iškėlė amerikiečių lingvistas Noamas Avramas Chomsky’is, generatyvinės gramatikos kūrėjas, dažnai dar vadinamas šiuolaikinės kalbotyros kūrėju.

„Jis pirmas atkreipė dėmesį, kad žmogus turi tam tikrų kalbinių žinių, įgalinančių jį kalbėti. Iš kur žmogus tas žinias įgyja? Tėvai negali savo vaikų išmokyti kalbos. Jie gali išmokyti gražiai sėdėti prie stalo, valgyti su peiliu ir šakute, bet negali išmokyti kalbėti. Nes patys tėvai nežino, kaip veikia kalba“, – aiškina profesorius A. Holvoetas vadinamosios vaiko – lingvisto teorijos esmę tinklalaidėje „Greito gyvenimo lėti pokalbiai“ (https://www.karalaite.com/podkastas/episode/99691984/61-axel-holvoet-or-nemanau-kad-dirbtinis-intelektas-gebes-rasyti-kaip-sekspyras-ar-rilke).

Pasak lingvisto, jeigu paklaustume paprasto lietuvio: „Iš kur jūs žinote, kad reikėjo pavartoti kilmininką, o ne naudininką?“, jis negalėtų paaiškinti. Vadinasi, mes turime kalbinių žinių, tačiau jos yra intuityvios, neįsisąmonintos. Pagal anksčiau minėtąją generatyvinės lingvistikos teoriją, kiekvienas vaikas susikuria kalbinį modelį, ir tas modelis leidžia jam kurti sakinius.

Iš pradžių tai gana sunku, bet iki ketverių metų vaikui paprastai pavyksta susikurti gramatinę sistemą, kuri bemaž sutampa su tėvų gramatine sistema. Vėliau jis dar išmoksta naujų dalykų, bet pamatai jau yra pakloti. Taigi, mažas vaikas elgiasi kaip lingvistas. Jis susikuria teoriją.

„Vaikas – ne papūga, – sako habil. dr. A. Holvoetas. – Papūga negali išmokti kalbos, ji tik mėgdžioja, o vaikas nemėgdžioja, jis gauna tam tikrą įvestį ir turi būti kūrybiškas, pats susikurti kalbą.“

Maža to, kiekviena karta turi susikurti savo kalbą. Pagal generatyvinės lingvistikos teoriją, vaikų kalba negali sutapti su tėvų kalba. „Kalba negali stovėti vietoje būtent dėl to, kad ji negali būti perduodama, – jos sistema kaskart yra kuriama. Ir jei norėtume reikalauti, kad lietuviai dabar kalbėtų, kaip kalbėjo Jablonskio laikais, tai atrodytų nerealu. Normintojų darbas iš tiesų sudėtingas: kiek galima norminti, kiek galima tikėtis iš visuomenės“, – aiškina profesorius.

O jeigu tėvas ir mama šeimoje kalba skirtingomis kalbomis – katra kalba „intuityviai“ kalba jų vaikai?

„Jeigu vaikas auga dvikalbėje aplinkoje, jis negalvodamas kalbės dviem kalbom. Su sąlyga, kad kritiškame amžiuje – tarkime, nuo dvejų iki ketverių metų – abi kalbos eis lygiomis. Tokiame amžiuje vaiko protas geriausiai prisitaikęs įsisavinti gimtąją kalbą arba gimtąsias kalbas“, – sako lingvistas.

„Lingvistai ne iki galo supranta, kaip mažas vaikas nesąmoningai susikuria gramatines taisykles, leidžiančias jam tobulai kalbėti savo gimtąja arba gimtosiomis kalbomis. Jeigu iš karto reikia išmokti dvi, tai papildomas iššūkis. Jis lavina smegenis“, – mano belgų kilmės lingvistas, su žmona lietuve užauginęs dvi dukras.

„Kartu su žmona, žinoma, atidžiai stebėjome savo dukrų kalbinę raidą, – sako jis. – Vaikas ne iš karto išmoksta griežtai skirti abi kalbines sistemas ir pasitaiko mišrių pasakymų, bet tai nepalieka neigiamų pėdsakų. Beje, čia gali būti ir kūrybiškumo, žaismo elementas. Mūsų vyresnioji pasakydavo, pavyzdžiui, Mooi šitas kap-kap-lyja ‘gražus šitas skėtis’. Pirmas žodis olandiškas, antras lietuviškas, trečias pačios sugalvotas. Šis žaismingumas ir kūrybiškumas, mano manymu, kalbinei kompetencijai abiejose kalbose išeina į naudą. Kontaktas su keliomis kalbomis nuo vaikystės turi daugiau teigiamų nei neigiamų aspektų.“

O ką gi mūsų pašnekovai atsakytų lietuviams, apmaudaujantiems, kad jų vaikai laikantys lietuvių kalbą „neperspektyvia kalba“, ir svarstantiems, kaip vaikus sudominti, įtikinti kalbėti savo gimtąja kalba, užuot teikus pirmenybę aplinkoje (ar ateities vizijose) dominuojančiai kitai kalbai?

„Įtariu, kad gal tėvai ne visada yra be kaltės“, – mano habil. dr. A. Holvoetas. Pasak jo, labai svarbu būti nuosekliems: jeigu, tarkim, motina yra lietuvė, ji su vaiku visada turi kalbėti tik lietuviškai. Deja, kartais namuose kalbama lietuviškai, o viešose vietose, kai nenorima atkreipti aplinkinių dėmesio, – aplinkoje dominuojančia kalba. Turėtų būti atvirkščiai: vaikas į motiną visada turėtų kreiptis tik lietuviškai. Jeigu aplinkoje (darželyje, mokykloje) dominuoja viena kalba, tarkime, anglų, namuose persvara turėtų būti suteikta lietuvių kalbai, nors tai ir ne visada lengva.

„Aš pats nebuvau nuoseklus, – pripažįsta lingvistas, – ir mano dukrų dvikalbystė yra asimetriška, su dominuojančia lietuvių kalba, nes jos augo lietuviškoje aplinkoje ir leidau joms į save kreiptis lietuviškai. Dabar mūsų pokalbiai yra dvikalbiai: jos kalba lietuviškai, aš – olandiškai.“ Tačiau vaikystėje įgytas intelektinis bagažas, profesoriaus teigimu, vis tiek lieka dvikalbis: „Kai dukros buvo mažos, daug knygų joms perskaičiau olandiškai, ir tokie skaitymai ilgam lieka atmintyje. Dabar visame pasaulyje sunku atsispirti anglų kalbos dominavimui, tačiau nereikia dramatizuoti. Jeigu tam tikrame amžiuje vaikai nustoja vartoti lietuvių kalbą, nes ji jiems atrodo neperspektyvi, gali kiek paaugę pradėti ieškoti savo šaknų...“

Profesorės dr. G. Kačiuškienės nuomone, užuot graužęsi, tėvai, ypač kitatautėje aplinkoje, turėtų rodyti pavyzdį, kalbėti ir mokyti gimtosios kalbos savo vaikus, anūkus: „Jie patys turi mylėti ir puoselėti savo kalbą, branginti ją. Niekas nesako, kad kitakalbių apsupty tai padaryti lengva, bet juk įmanoma. Kas nesižavėjo poeto Kazio Bradūno, praleidusio už Atlanto 50 metų, nuostabia lietuvių kalba? O kaip pavyzdingai kalba ten gimusi jo duktė Elena Bradūnaitė-Aglinskienė! Daugybė tokių pavyzdžių.“

Esame skirtingi, tad ir gimtąją kalbą vartojame skirtingai

Tikriausiai visi esame pastebėję, kad mūsų kalbėsena skiriasi, nors esame iš tos pačios tautos. Vienaip kalba vaikai, kitaip vyrai ir moterys, netgi skirtingų temperamentų, skirtingų socialinių grupių, profesijų žmonių kalba skiriasi.

„Tai tiesa. Įvairių socialinių grupių ir profesijų kalba, ypač šnekamoji, tarpusavio bendravimo kalba, yra skirtinga, – pritaria profesorė dr. G. Kačiuškienė. – Tas skirtybes dažniausiai lemia profesionalizmai (taisyklingi žodžiai ar posakiai, vartojami ir dažniausiai suprantami tik kurios nors profesijos ar tam tikrų socialinių grupių atstovų – muzikantų, medikų, teisininkų, fizikų, kompiuterininkų, filosofų ir kt.), ir žargonas (šnekamosios kalbos socialinė atmaina, vartojama nedidelės visuomenės grupės, tam tikros profesijos, amžiaus, socialinio sluoksnio žmonių). Žargono elementų yra mokinių, studentų, kai kurių visuomenės sluoksnių (vagių, kalinių, alkoholikų, narkomanų ir kt.) šnekoje. Tai dažniausiai būna netaisyklingos ir neteiktinos bendrinei kalbai formos: fuginti ‘bėgti’, chebra ‘grupė, kompanija’, bachūras ‘vaikinas’, šakės ‘galas, blogai’ ir kt.“

Pastaruoju metu, profesorės teigimu, daug kalbama apie lyčių tyrimus, dažniau apibūdinamus kaip genderinius. Analizuojama, kuo vyrai ir moterys realiai užsiima gyvenime, kokie yra jų socialiniai vaidmenys ir savęs suvokimas, kokie yra vyriškumo ir moteriškumo stereotipai, vyraujantys tiriamoje kultūroje ir vienaip ar kitaip atsispindintys kalboje. Vyrų ir moterų kalbos tyrimai rodo, kad egzistuoja tam tikri skirtumai tarp lyčių kalbos – tiek sakytinės, tiek rašytinės. Ypač skiriasi vyrų ir moterų kalbos stilistika. Skirtumų pastebima ir kalbinio elgesio, ir pačios kalbos aspektu.

Vyrai linkę dažniau pertraukti pašnekovą, jie kategoriškesni, nori valdyti situaciją. Nors vyrauja priešinga nuomonė, iš tiesų vyrai, o ne moterys kalba daugiau. Vyrų tik sakiniai trumpesni nei moterų. Jie dažniau vartoja abstrakčius daiktavardžius, palyginti daug būdvardžių. Jų šnekoje dažniau pasitaiko įvykio veikslo veiksmažodžių, paprastai su priešdėliais (atėjo, nuvedė, pasakė, padarė, sutarė), taip pat slengo elementų, keiksmažodžių, vulgarių žodžių ir pan. Jie vartoja mažiau vaizdingosios leksikos. Vyrai linkę kalbėti prijungiamaisiais sakiniais – dažniau sakinius jungia žodeliais kad, ar, jei, kai, kada, kas, kurie ir pan.

Moterys vartoja palyginti daug konkrečių daiktavardžių, veiksmažodžių. Jų kalba emocingesnė, žodingesnė, pagražinta vaizdingais posakiais, dažniausiai ji būna pozityvi, mažiau vartojama slengo, keiksmažodžių. Antra vertus, moterys mėgsta aptariamą reiškinį hiperbolizuoti, padidinti. Jų kalboje dažni žodžiai: siaubas, begalė, baisiai, žiauriai. Moterys linkusios kalbėti sudėtingais sakiniais.

Vaikų kalba nuo suaugusiųjų skiriasi aukštesniu tembru, jos išsivystymo lygis priklauso nuo amžiaus tarpsnio. Pavyzdžiui, vyresniųjų ikimokyklinukų kalbai būdingi dvigubi veiksniai (jis šuniukas nubėgo). Įvykių nuoseklumas perteikiamas žodžiais tada, paskui. Pateikti klausimai vaiko netrikdo – jie sukelia norą pasakoti tiksliau, suprantamiau. Pastebima, kad vaikai vartoja vis daugiau ir įvairesnių išvestinių žodžių. Žodynas vis labiau artėja prie suaugusiųjų.

Profesorės dr. G. Kačiuškienės teigimu, ir iš rašytinės kalbos galima nuspėti tam tikras asmens charakterio ypatybes ar psichologines būsenas. Yra pastebėta, kad ekstravertų braižas būna pakrypęs į dešinę, introvertų – į kairę. Stipriai įspaustas braižas būdingas pasitikintiems savimi asmenims. Paranoja sergantys žmonės dažnai rašo didžiosiomis spausdintinėmis raidėmis, vis pradėdami iš naujos eilutės. Epileptikų braižas būna smulkus, vos įskaitomas, su gausybe skyrybos ženklų. Isterikų braižui būdingas puošnumas, šakelėmis išdailintos raidės, vingiuotos linijos, atviros raidės. Depresijos ligoniai, sakinį pradėję viršuje, baigia apačioje, jie labai suspaudžia ir raides, ir žodžius. Maniakams būdingos didžiosios spausdintinės raidės, banguotos eilutės.

„Įdomu tai, kad specifiniai braižo bruožai atsispindi ne tik gimtąja, bet ir užsienio kalba rašomuose raštuose. Bet tai, suprantama, nėra aksioma, tai tik tam tikros tendencijos“, – sako profesorė.

Kalbos santykis su mumis (ar mūsų su ja) – labai įvairialypis

Jį, pasak profesorės dr. Genovaitės Kačiuškienės, tiria vienaip ar kitaip tarpusavyje susijusios šiuolaikinės kalbotyros kryptys, kurias jungia antrasis sudurtinio termino dėmuo – lingvistika, o skiria ir tyrinėjimų sritį nusako pirmasis.

Kalbos ir kultūros, kalbos ir tautos santykį tiria etnolingvistika. Jos objektas – tauta kalboje, tautos mentalinio ir dvasinio gyvenimo atspindys kalboje, nes kalba yra vienas iš esminių tautos požymių.

„Kalba vienija tautą, o tautinė-kultūrinė kalbos specifika skiria vieną tautą nuo kitos ir savo forma, ir turiniu. Tuos procesus išsamiai yra išnagrinėjęs ir aprašęs šiaulietis profesorius Aloyzas Gudavičius 2009 m. išleistoje monografijoje „Etnolingvistika“, – sako profesorė ir priduria, kad įdomi kalbotyros kryptis, ypač populiari šiuo metu tyrinėjant ir aprašant tarmes Lietuvoje, yra geolingvistika: šio mokslo atstovai į lietuvių tarmių reiškinius žvelgia kiek plačiau, erdviniu, geografiniu aspektu, bandydami juos įvertinti platesniu, Europos ar pasaulinio mokslo, kontekstu.

Psicholingvistika tiria kalbą kaip psichikos reiškinį. Iš kalbotyros ir psichologijos pozicijų analizuojami komunikacijos psichologiniai ir fiziologiniai reiškiniai (kalba, kalbėjimas, pažinimo procesai).

Neurolingvistika tyrinėja kalbos mechanizmus smegenyse ir dėl vienos ar kitos smegenų vietos pažeidimo atsirandančius kalbos akto (kalbėjimo) pokyčius.

Sociolingvistikos objektas – kalbos ir visuomenės santykiai, kalbos ir įvairių socialinių veiksnių (socialinės klasės, išsimokslinimo, amžiaus, lyties, etninės kilmės ir kitos) sąsajos, kalbinis variantiškumas, regioninės ir socialinės kalbos atmainos, socialinių, ekonominių veiksnių įtaka kalbinių kodų pasirinkimui ir kt.

Tai – tik populiariausios šiuolaikinės kalbotyros kryptys, yra jų ir dar daugiau.

Visų šių krypčių atradimai pritaikomi ne tik bendravimo, socialinių, darbo ir šeiminių santykių, psichikos problemoms spręsti, bet ir reklamoje, politikoje, deja, netgi informaciniuose karuose. Ir mes galime nė nepajusti, kad esame tikslingai veikiami per kalbą!

„O argi dabar nėra mumis manipuliuojama? Argi reklamos kūrėjai nėra gerai išstudijavę žmogaus psichologijos? O auksaburniai politikai ar psichologinėmis žmonių savybėmis (baime, grėsmėmis, įtarumu ir kt.) manipuliuojantys diktatoriai? Toli pavyzdžių ieškoti nereikia…“ – sako profesorė dr. G. Kačiuškienė.

Straipsnis parengtas iš VLKK vykdomos Lietuvių kalbos prestižo stiprinimo programos lėšų.

Reklama
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(24 žmonės įvertino)
4.6667

Aplinkosauginis konkursas 9–12 klasių moksleiviams „Žiedinė ekonomika“

Kviečiame Lietuvos gimnazijų moksleivius dalyvauti konkurse „Žiedinė ekonomika“. Konkurso...

Lietuvos sporto universiteto rektorė Diana Rėklaitienė: „Siekiame aukščiausio tarptautinio įvertinimo“

Kasmet moksleiviams ir visiems, planuojantiems studijas universitetuose, kirba rimti klausimai – ką...

Sausas maistas ar žalia mėsa: kuo geriau maitinti savo keturkojį

Neabejotinai mityba mūsų augintiniams yra vienas svarbiausių aspektų ne tik gerai kasdienei...

Kodėl tokie prasti matematikos valstybinio egzamino rezultatai ir ką daryti toliau?

Šiais metais valstybinio matematikos egzamino neišlaikė daugiau nei 35 procentai jį pasirinkusių...

Top naujienos

Ekspertai abejoja, ar Vakarai paseks Lietuvos pavyzdžiu: ruošiasi visai kitiems scenarijams su Rusija (1)

Delfi kalbinti politologai abejoja, ar Vokietija , kitos Europos valstybės paseks Lietuvos...

Pigios elektros laikai baigėsi: ekspertai įvertino priemones, kurių būtų galima imtis Lietuvoje (1)

Lietuvoje pirmadienį vidutinė elektros paros kaina viršijo 500 eurų už megavatvalandę....

Karas Ukrainoje. Dėl nesėkmių Ukrainoje – dideli pokyčiai Rusijos karinėje vadovybėje

Rusijos karinė vadovybė patyrė rimtų pokyčių dėl kariuomenės nesėkmių Ukrainoje.

Maksimo Galkino koncertas Jūrmaloje sustabdytas dėl kruvino incidento: agresyvaus vyro sulaikymo metu jam sulaužyta ranka specialiai Delfi iš Jūrmalos (3)

Jūrmaloje vykęs trečiasis Maksimo Galkino pasirodymas neapsiėjo be incidentų. Šou teko nutraukti...

Po lietingos savaitės pradžios į šalį vėl grįš karščiai: kai kur įkais ir iki 29 laipsnių (1)

Pirmadienio dieną per šalį keliaus kiek tankesnių debesų zona. Dangus bus nepastoviai debesuotas,...

Verslas PliusTautvydas Marčiulaitis

Marčiulaitis apie recesiją: koks blogiausias scenarijus gali laukti ir kaip ruoštis jau dabar

Liepą Jungtinėse Amerikos Valstijose oficialiai prasidėjo recesija . Tiesa, pati JAV to...

Jeigu nuo mėšlungio negelbsti net magnis, specialistė patarė atkreipti dėmesį į dietą

Mėšlungis – turbūt visiems pažįstama problema. Raumenų spazmai paprastai surakina staiga ir...

Žemę pasiekė paslaptingi radijo signalai iš tolimų galaktikų spiečiaus – astrofizikai nieko panašaus iki šiol nėra stebėję

Visata gausi galaktikų telkinių – milžiniškų struktūrų, susispietusių kosminio tinklo...

Verslas PliusJacqueline Poh

Daugiau nei 350 įmonių stabdo 250 mlrd. dolerių vertės planus

Kompanijų, kurios atidėjo arba atšaukė finansavimo planus, skaičius išaugo iki 358, kol pasaulio...

Siaubingus įrašus iš Pravieniškių paviešinęs kalinys: beveik mėnesį buvau ištiktas komos, tik neseniai pradėjau vaikščioti (1)

Kalinių užfiksuotus siaubingus vaizdo įrašus iš Pravieniškių pataisos namų prieš ketverius...