„Tu darbą atlieki nuo pradžios iki pabaigos. Tu pacientą užmigdai, tu jį ir pažadini. Esi paskutinis, kurį jis mato prieš operaciją, ir pirmas, kurį pamato, kai jau atsibunda po to gilaus, labai gilaus, miego“, bet tarsi ir lieki gydymo rezultatų nuošalyje – apie savo darbo kasdienybę pasakoja daugiau nei 25-erius metus gydytoja anesteziologe-reanimatologe dirbanti Eglė Kontrimavičiūtė.
Ir nors toks darbas, pripažįsta, turi daug žavesio, atlaikyti tenkantį krūvį geba ne kiekvienas. Vien lapkritį tik Santaros klinikose buvo atliktos net dvi išskirtinai ilgos operacijos – viena jų truko 17, kita – 18 valandų.
Operavo iki 2 val. ryto
„Darbas buvo pradėtas 8 valandą ryto, baigtas – maždaug 2 valandą kitą rytą. Mano žiniomis, iki 23 ar 24 val. vakaro chirurgai nebuvo net atsitraukę nuo paciento“, – sakė Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Anesteziologijos, intensyviosios terapijos ir skausmo gydymo centro I anesteziologijos-reanimacijos skyriaus vedėja dirbanti docentė, mokslų daktarė E. Kontrimavičiūtė.
Sudėtingos operacijos metu vienam pacientui buvo atlikta keturių dešinės rankos pirštų replantacija. Antrosios, 18 val. trukusios operacijos metu kitam asmeniui šalintas galvos smegenyse atsiradęs auglys.
„Toks darbas reikalauja ne tik profesionalumo, bet ir fizinės ištvermės, ir didelės kantrybės, susikaupimo, net gero regėjimo. Galiausiai, gebėjimo tiek laiko nevalgyti ir negerti. Tai – didelis perkrovimas ir gydytojo organizmui, bet pradėjęs operaciją negali jos nutraukti kada panorėjęs“, – pabrėžė pašnekovė.
Ištraukė iš mirties nagų
Įsimintinas jai – ir kitas atvejis, kai net dviem medikų komandoms teko atiduoti visas jėgas. Iš mirties nagų tuomet ištrauktas garbaus amžiaus ligonis.
„Ne taip seniai pas mus atvyko pacientas su aortos aneurizma, plyšusia stambiausia organizmo arterija. Pasirodo, dar pavasarį dėl labai sudėtingos aortos patologijos ir dėl to kylančios rizikos buvo nuspręsta jo neoperuoti.
Ligonis atvyko šventiniu periodu. Dvi medikų komandos – ir kraujagyslių, ir pilvo chirurgai – dirbo neskaičiuodamos valandų. Tokiu atveju tu nekreipi dėmesio į tai, kad naktis nemiegota, kad tikrai sunkiai ir daug valandų tenka dirbti. Tik dėl tokio visų nusiteikimo, susiklausymo, komandinio darbo, galime pasidžiaugti, jog prieš tris dienas šis pacientas išrašytas reabilitacijai. Man tai – didelė laimė. Kai tu žinai, kaip gali baigtis operacija, kiek tokių nesėkmingų atvejų yra buvę, o tas, kuriam nebuvo teikta vilčių, galiausiai išeina sveikas, tai didelis apdovanojimas visai komandai“, – pripažino E. Kontrimavičiūtė.
Negalvoja apie save
Gydytoja skaičiavo, kad operacinėje įprastai dirba maždaug 6–8 žmonės, nekalbant apie rezidentus. Tačiau neretai šios komandos būna ir tris keturis kartus didesnės.
„Būna ir sunkesnių situacijų, pavyzdžiui, ūmus kraujavimas. Komanda tuomet dirba ranka rankon, derina savo veiksmus, ieškoma išeities. Mūsų objektas yra pacientas, dėl jo dirbame visi“, – pabrėžė pašnekovė.
Planinės operacijos šiuo metų laiku pradedamos dar neprašvitus, ilgiausios jų dažniausiai atliekamos maždaug 8 valandas. Galima tik įsivaizduoti, su kokiu darbo krūviu tuomet susiduriama.
„Medikai Santaros klinikose dirba 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę. Tai nenutrūkstantis procesas. Norisi apie tai kalbėti, kad žmonės, visuomenė, bendruomenė suprastų, kad šis darbas, na, yra toks – su tam tikrais išbandymais gydytojo organizmui. Jo psichikai (gebėjimui susidoroti su stresu, įtampa) ir fiziniam kūnui, judesių tikslumui, ištvermei. Pagalvokite, chirurgas visą operaciją, tarkime, 8 valandas, stovi įsitempęs – kokia apkrova tenka stuburui, kokia atsakomybė. Didelės apimties operacijų metu, išskirtinėse situacijose, susiduriant su stresu medikai net negalvoja apie save“, – prasitarė pašnekovė.
Gyvybės kaina – vos kelios minutės
L. Kontrimavičiūtės teigimu, dirbantys operacinėje be kitų medikams būdingų savybių turi išsiskirti ir itin greita reakcija, gebėjimu skubiai priimti sprendimus.
„Kartais gyvybės kaina – vos kelios minutės. Gali būti sunku suprasti, tačiau ir per porą minučių viskas gali kardinaliai pasikeisti, jei nepavyksta suvaldyti situacijos, pasiduodama stresui, prarandama pusiausvyra. Kaip ne kiekvienas gali būti lakūnas, taip ne kiekvienas gali dirbti ir anesteziologo ar chirurgo darbą. Žmogus turi gebėti priimti teisingus sprendimus išskirtinio streso sąlygomis“, – aiškino gydytoja.
Be to, tik darbu operacinėje medikų dienos neapsiriboja. Pavyzdžiui, anesteziologai-reanimatologai į darbą atvyksta dar likus valandai iki suplanuotų operacijų, aplanko anksčiau operuotus ligonius, patikrina, kaip jie laikosi, ar išvengta komplikacijų. Po planinių operacijų jie taip pat užsuka pas pacientus, ypač, jei šie patenka į reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių. Maža to, dar turi aplankyti tuos, kurie bus operuojami rytojaus dieną, suteikti jiems informaciją apie ketinamą taikyti anestezijos būdą, tuo metu atsakoma ir į kylančius klausimus. Ką jau kalbėti apie ekstrines situacijas, operacijas.
Netrūksta jaudinančių akimirkų
Paklausta, kodėl pati pasirinko dirbti šį darbą, pašnekovė pripažino, kad tai turbūt nulėmė tam tikros charakterio savybės. E. Kontrimavičiūtė savo karjerą pradėjo nuo slaugės darbo vaikų reanimacijoje.
„Ta dinamika, judesys, nei dieną, nei naktį nesustojantis darbas, galimybė greitai pamatyti rezultatus – labai patrauklu, vilioja. Ir iki šiol ši sritis man patinka. Kai pabudusiam iš gilaus miego pacientui tu gali pranešti džiugią naujieną: „Viskas gerai. Operacija sėkmingai pavyko, žaizda sugis, Jūs būsite visiškai sveikas ir gyvensite savo įprastą gyvenimą“, tai tikrai suteikia labai daug džiaugsmo“, – neslėpė gydytoja.
Anot jos, jaudina ir akimirkos, kai pacientai išlydimi iš palatų, kuriose pabudo.
„Tikrai labai dažnai susiduriu su šiltomis akimis, tikru ir nuoširdžiu „Ačiū“. Akimirkos, kai pacientas išvažiuoja iš palatos, kurioje pabudo, ir padėkoja visiems ten esantiems žmonėms, ir tiems, kurie galbūt tiesiogiai nebuvo susiję su tuo pacientu, – jie supranta, kad ištvermingai dirbta, kad yra komanda, palinki mums visiems geros dienos, iš tikrųjų, yra labai dažnos ir malonios“, – džiaugėsi E. Kontrimavičiūtė.