Skausmai, vėmimai ir euforija: ką reiškia nubėgti 240 km per parą

Ultramaratonų (daugiau nei 42 km) bėgimas yra labai gera kombinacija kažko pažįstamo ir visiškai nesuvokiamo. Pažįstamo, nes visi esame bėgę. Kas paskutinį kartą mokykloje per kūno kultūrą, kas penkis kilometrus per sporto renginį miesto centre, kas gal 100 metrų iki stotelėn beįsukančio autobuso. Bet žinome, koks tai jausmas, žinome, kas jau yra sunku, kada pritrūksta oro, o gal net ir kiek toli sugebėtume nubėgti patys.

Ir tuomet yra ta nesuvokiama dalis, kurią prideda šaknis „ultra“. Sujungiame jas abi ir turim suvokiamai nesuvokiamą dalyką – „kaip šitiek daug nubėgt“?

Pasidalinsiu, kaip ruošiausi, jaučiausi ir ką man reiškė bėgti 24 valandas non-stop. Iškart noriu įspėti – bus kalbama apie tuštinimąsi, vėmimą, šlapimą, duriančius skausmus, tad jei dabar valgote – nepykit, įspėjau.

Pasiruošimas

Jokiame sporte varžybinių aplinkybių per treniruotes pilnai nesusikursi, tačiau ultra distancijose prie realių varžybų patirties treniruodamasis net nepriartėji.