Po pirmojo „prasilaužimo“ – medaliai po medalių
Šachmatais Danielius žaisti pradėjo vos šešerių. Tėvai pasiūlė juos ieškodami, kaip išmokyti ant kėdės pasėdėti nuo pat mažumės judrų ir vietoje nenustygstantį vaiką. Pavyko – vaiką šis žaidimas patraukė dėl įvairių priežasčių.
„Daugelyje sporto šakų reikia tam tikrų fizinių duomenų: krepšinyje – ūgio, futbole – greičio. Man to trūko, tad kai žaisdavau – tai nebūdavo lygus žaidimas. O šachmatuose nesvarbu mano ūgis ar kiti duomenys – čia visi lygūs, man nereikėjo jaustis prasčiau. Be to, jau eidamas į pirmą klasę labai mėgau matematiką, mokėjau dauginti ir dalinti, patiko loginiai žaidimai, galvosūkiai. Šachmatai pasirodė kaip dar vienas įdomus stalo žaidimas. Bet tada supratau, kad jie daugiau nei vien žaidimas – tai gyvenimo būdas“, – pasakoja Danielius.
Pirmuosius pradmenis anūkui suteikė senelis, pats buvęs neblogu šachmatininku. Žydai nuo seno mėgo žaisti šachmatais ir daug nuveikė, kad šis sportas populiarėtų ir pasaulyje, ir Lietuvoje.
„Žydų kultūroje yra ypač vertinamos tos savybės, kurios yra svarbios siekiant sėkmės šachmatuose: mokymasis, intelektinis meistriškumas ir nuoseklus darbas. Tad nenuostabu, kad didelė dalis geriausių pastarųjų šimtmečių šachmatininkų pasaulyje yra žydai arba žydų kilmės.
Kūrybingumą ir intelektą lavinančio žaidimo tradicija mūsų tebetęsiama iki šiol: vaikai kviečiami mokytis žaisti šachmatais Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenėje, o jeigu bus poreikis – pamokas perkelsime į Šolomo Aleichemo mokyklą, kad jiems būtų patogiau“, – pažymi Faina Kukliansky, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė.
Pramokęs žaidimo pagrindų, Danielius ėmė kartą per savaitę lavintis pas kaimynystėje gyvenantį šachmatininką Gintautą Plungę – nusipelniusį šachmatų trenerį, kurio auklėtine yra buvusi ir didmeistrė Viktorija Čmilytė. Nors dabar medaliai ir taurės Danieliaus namuose jau sunkiai telpa į jiems skirtą lentyną, tačiau dalyvavimo turnyruose pradžia nebuvo tokia sėkminga.
„Daugiau nei metus stabiliai užimdavau 4, 5 ar 6 vietas. Galiausiai „pramušė“ – laimėjau 3-ią vietą ir gavau pirmąją savo taurę. Nuo to laiko jau kone iš visų turnyrų grįžtu su prizais, reikėjo tik palaukti to pirmojo „prasilaužimo“, – prisimena Danielius.
Tapęs jau ir Lietuvos čempionu, tuomet vos 8-erių berniukas dar daugiau dėmesio ėmė skirti šachmatams: jeigu anksčiau treniruodavosi kartą per savaitę, tai su naujuoju treneriu Raimondu Narmontu mokydavosi kiekvieną dieną.
Toks įsipareigojimas sau išlikęs ir dabar – net jeigu po mokyklos ir namų darbų lieka vos pora laisvų valandų, jis kasdien atranda laiko šachmatams.
„Kaip ir kituose sportuose yra priešsezoninis pasiruošimas, kai visi gerina savo įgūdžius – taip ir šachmatuose, – sako jo tėtis Eduardas. – Didžiausi kilimai reitinguose šachmatuose įvyksta vasarą, kai visi turi daugiau laiko. Tuomet tas vasaros įdirbis padeda visus metus– tereikia „palaikyti formą“.
Nuoseklus ir kantrus darbas duoda vaisių: Danieliaus kambaryje jau kabo virš 100 įvairių spalvų medalių ir apie 50 laimėtų taurių. Jaunasis šachmatininkas gali pasigirti ne tik pirmąja vieta Lietuvos čempionate, bet ir prestižine Seimo taure bei apdovanojimais iš tarptautinių turnyrų.
Priešininkai vaiko dažnai neįvertina
Rugpjūtį Danielius nustebino iš Tel Avive vykusios Makabiados – pasaulio žydų žaidynių – parsivežęs sidabro medalį. Nors jo sugebėjimai komandai buvo puikiai žinomi, tačiau Danielius Makabi žaidynėse buvo jauniausias šachmatininkas ir rungėsi su už save vyresniais – 13-metis metė iššūkį mažiausiai keleriais metais vyresniems varžovams.
Kaip vyresni reaguoja į jauną priešininką – ar nenumoja ranka ir iškart mintyse neįsirašo sau pergalės? „Visko būna, – Danielius šypteli. – Pirmos partijos Makabiadoje priešininkas tikrai atrodė labai pasimetęs. Gali būti, kad kai galiausiai aš laimėjau sidabrą, jis džiaugėsi net labiau už mane – jam palengvėjo, kad jau pradžioje pralaimėjo tikrai rimtam varžovui.“
Tėčiui dar juokingiau būna stebėti varžovų reakciją į Danieliaus sesę – nors jai dar tik šešeri, bet ji jau kelerius metus dalyvauja turnyruose. Iš pradžių šypsojęsi ir klausinėję apie mokslus, netrukus jau net ir keliasdešimties metų patirtį turintys žaidėjai ima prakaituoti – kaip čia juos įveikia mažas vaikas.
Ir tėtis Eduardas, ir Lietuvos sporto klubo „Makabi“ prezidentas Semionas Finkelšteinas šiemet ypač giria Danielių, kad jis sugebėjo išlaikyti šaltą protą ir suvaldyti emocijas įtemptoje paskutinėje – lemiamoje – partijoje Makabiadoje.
„Paskutiniame rate jis žaidė juodosiomis figūromis, ir jam buvo būtina laimėti – lygiųjų nepakako. Aš negalėjau stebėti mačo, bet Eduardas man kas 15 minučių siųsdavo lentos nuotrauką. Vienu metu jau susitaikėm, kad geriausiu atveju bus lygiosios, bet Danielius nustebino net ir mus – paėmė, susikaupė ir nugalėjo. Džiugu, kad auga toks šviesus ir gabus žaidėjas“, – pagyrų negaili S. Finkelšteinas.
Pats Danielius džiaugiasi, kad iš žaidynių parsivežė ne tik medalį, bet ir daug teigiamų įspūdžių.
„Nors ten vyksta varžybos ir aišku, kad visi nori laimėti, bet Makabiadose svarbu ne tik sportas. Man ten ypač patiko atmosfera – susirenka labai šilti ir bendrauti norintys žmonės, susiradau naujų draugų“, - apie kas ketverius metus vykstančias pasaulio žydų žaidynes sako paauglys.
Šachmatininkams ir moksluose sekasi geriau
Tėtis įsitikinęs, kad šachmatai ne tik praplečia pasaulio pažinimą, bet ir duoda daug naudos vaikui.
„Šachmatai moko galvoti, priiminėti sprendimus, ir ypač svarbu – juose vaikas yra visiškai asmeniškai atsakingas. Ne tėtis, ne mama, ne treneris, ne blogai žaidusi komanda, o tik jis pats. Šitas žaidimas moko savarankiškumo – jeigu ruošeisi, treniravaisi, tuomet žaisi geriau. Jeigu padarai klaidingą ėjimą – neturi ko kaltinti“, – apie šachmatų naudą kalba tėtis Eduardas.
Pats Danielius pastebi, kad žaidimas ir nuolatinės treniruotės lavina ne tik loginį mąstymą, bet ir atmintį – pavyzdžiui, jis mokykloje greičiau įsimena informaciją nei daugelis bendraamžių, tad ir po pamokų mokytis jam reikia trumpiau, gali tą laiką skirti šachmatams.
„Jeigu yra du žmonės, iš kurių vienas moka šachmatais, o kitas – ne, tai didelė tikimybė, kad gyvenime geriau seksis žaidžiančiam – jo mąstymas bus labiau išlavintas, jis bus užgrūdintas ir pralaimėjimų“, – svarsto Danielius.
Jis pats sakosi nedarantis tragedijos dėl praloštos partijos, tačiau viskas priklauso nuo to, kuriuo metu patiriama nesėkmė: turnyro pradžioje, kai tuomet tiesiog eini žaisti kitą partiją, ar paskutiniame rate – štai tada tai tikrai nelinksma.
Kaip vieną sunkiausių jis prisimena 2019 m. vykusį Europos čempionatą, mat emocijos šokinėjo kaip amerikietiškuose kalneliuose. Į trečią vietą pretendavusiai Lietuvos komandai burtai buvo nesėkmingi – paskutinėje partijoje gavo be pralaimėjimų žengiančius priešininkus rusus, o dar ir vienam komandos nariui teko žaisti su pakilusia temperatūra.
Atrodė, kad likimas – ne lietuvių pusėje, tačiau komandai ilgame ir varginančiame paskutiniame rate pavyko laimėti. Džiugesį greitai pakeitė nusivylimas – perskaičiavus papildomus koeficientus paaiškėjo, kad mūsiškiai visgi liko be medalių, ketvirti.
„Tokiais atvejais būna visko – ir emocijų, ir ašarų“, – pripažįsta Eduardas. Paklaustas, bet gal tai visgi padeda vaikui ugdyti charakterį, jis pajuokauja: „O galima dabar – medalį, o charakterį ugdysim paskui?“.
Ambicingas tikslas
Pats Danielius pripažįsta, kad prizinės vietos yra labai svarbu norint išlaikyti motyvaciją, o kai gerai sekasi – auga ir ambicijos. Jis viliasi tapti jauniausiu šachmatų didmeistriu Lietuvoje. Rekordininkas yra aštuoniolikmetis, tad Danielius dar turi maždaug ketverius metus svajonei įgyvendinti, nors pabrėžia, kad dabartinė 13-mečių karta – ypač stipri Lietuvoje, tad užduotis bus nelengva.
Visgi net ir turėdamas tokį ambicingą tikslą jaunasis šachmatininkas sako nesiejantis savo ateities su šiuo sportu.
„Kad galėtum gerai gyventi tik iš šachmatų, turi būti tarp TOP100 pasaulyje. Žiūrėsim, kaip man toliau seksis, bet neatrodo labai logiška visus planus pastatyti tik ant vieno dalyko. Gerai turėti porą planų ateičiai – pavyzdžiui, mane dar traukia IT ir matematika“, – racionaliai į ateitį žvelgia Danielius.
Sekasi jam ir daugiau sričių: moksleivis dalyvauja ne tik šių dalykų, bet ir biologijos, lietuvių kalbos konkursuose bei olimpiadose, o pastarojoje pernai užėmė antrą vietą šalyje. Tėtis džiaugiasi, kad vaikui sekasi kone viskas, ko jis imasi – tad kai kuris vienas dalykas pabos, dar liks daug alternatyvų.
Patarimas tėvams
Kur Danieliaus sėkmės paslaptis? Eduardas sako neturintis stebuklingo recepto kitiems tėvams. Nors tikriausiai prisideda ir tai, kad šeimoje yra „geros galvos galvojimui“, bet svarbiausia – paties sūnaus kantrus ir nuoseklus darbas. O kad vaikui nepritrūko kantrybės – ir sėkmės dalis.
„Tie pirmieji metai turnyruose, kai nepavykdavo laimėti prizų, tikrai vargino, ir mačiau, kad Danieliui ima stigti motyvacijos. Galiausiai pavyko iškovoti prizinę vietą, ir tuomet atsirado dar didesnis noras eiti toliau, stengtis patekti į stipresnius turnyrus, laimėti geresnius prizus. Vaikui labai svarbu kažką laimėti – kad ir smulkmeną, bet tas prizas ir įvertinimas jam suteikia stimulą toliau stengtis“, – įsitikinęs Eduardas.
Sėkmingame kelyje vaikui taip pat būtinas tėvų palaikymas ir dėmesys. Pasak kartu į turnyrus su Danieliumi visuomet važiuojančio tėčio, juose dažniausi laimi tie šachmatininkai, kurie atvyksta su tėvais, o ne su treneriais.
„Turi dalyvauti kartu su vaiku ten, kas jam įdomu – važiuoti į rungtynes, kartu treniruotis. Šachmatai puikūs ir tuo, kad vaikas juose gali aplošti tėvus – tai jiems labai patinka. Krepšinio jis juk prieš mane nelaimės, jeigu žaisime rimtai, o šachmatais – dar būdamas visai mažas pradėjo mane aplošinėti, ir aš jau seniai nebeturiu šansų. Kokia tai puiki motyvacija – laimėti prieš tėvą!“, – šypteli tėtis.
