Iš Vilniaus keliaudami Šilutės link, jaučiame, kad Lietuva keičiasi. Daugėja pastatų su vokiškos architektūros bruožais, miškų ir pievų spalvos atrodo šiek tiek kitokios. Lietuvos botanikai fitogeografai šį jausmą irgi patyrė, labai tiksliai aprašė skirtingų rūšių paplitimą Lietuvoje, pastebėję, kad keliaujant iš vakarų į rytus, iš pietų į šiaurę (arba atvirkščiai) vienus augalus keičia kiti. Tam tikrose vietose aiškiai matyti rūšių arealų ribų susitelkimas. Pagal jas mokslininkai išskiria Lietuvos botaninius geografinius padalinius. Akivaizdžiausi, žinoma, sumedėjusių augalų (medžių ir krūmų) paplitimo pokyčiai. Šalies pietinę ir šiaurinę juostas atskiria paprastojo skroblo (Carpinus betulus), o rytinį ir vakarinį posektorius – karpotojo ožekšnio (Euonymus verrucosus) paplitimo ribos. Keliaudami į vakarus nejučia kertame šiuos geografinius padalinius, pervažiuojame menamą Prūsijos sieną ir atsiduriame Mažojoje Lietuvoje. Šilutė, arba Šilokarčema (vok. Heydekrug), buvęs Šilutės apskrities centras, pasitinka išskirtine tarpukario architektūra. Ir čia, ir užmiestyje ore tvyro sūrios jūros ir gėlų marių nuojauta. Nuo kelio matyti pievos su stovinčio vandens ežerėliais, pelkėti krūmynai. Artėjant prie Kuršių marių, išnyra pakrančių nendrių ir meldų sąžalynai, kuriuose gausiau nei kitur Lietuvoje auga melsvasis meldas (Schoenoplectus tabernaemontani) ir pajūrinis liūnmeldis (Bolboschoenus maritimus), mėgstantys druskingumą. Tiktai čia, Karaliaus Vilhelmo kanalą supančiose pelkėse, veši pajūrinis sotvaras (Myrica gale). Pajūryje ir Kuršių nerijoje veši labai reti, jūrinį klimatą mėgstantys augalai – tyrulinė erika (Erica tetralix), ankstyvoji smilgenė (Aira praecox), blizgantysis snaputis (Geranium lucidum), pajūrinė zunda (Eryngium maritimum).
