Neatrastos Lukiškių paslaptys: su niekuo nesupainiojama smarvė, miesto elitas ir alus, kurio galėjai nusipirkti kad ir gėlių krautuvėje

Mielas skaitytojau, tikiuosi, kad toks esi. Pasivaikščiokime po vieną Vilniaus rajoną, kurio vardą išgirdus, dažnam iškyla du vaizdiniai – tardymo izoliatorius ir didelio ginčo vieta tapusi aikštė. Lengva atspėti, kad kalbėsime apie buvusį Lukiškių priemiestį, o dabar jau integralią miesto dalį. Mūsų pasivaikščiojimas yra skirtas pamatyti Lukiškes daug plačiau.

Lukiškės – ne kalėjimas

Šioje vietoje į draugę kviečiu Motiejų Kazimierą Sarbievijų.

Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime,

Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia jį,

Įsiklausę, kaip gurga

Vandenys plaukdami prošal.

Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,

Visą vilnių apžvelgt mudu galėsime,

Kaip apsupus jį laiko

Vilija savame glėby.

Odė Pauliui Kazlovijui

Kaip suprantate ir, kaip lyg visiems atrodo, jokio kalno Lukiškėse nėra. Tai mums šiandiena nėra, o M. K. Sarbievijui buvo. Kur ši kalva? Tai aukštuma, kurios pavadinimą, priklausomai nuo amžiaus, kitaip vadina.