Pirma dalis: „suklastotas“ karinis bilietas
Yra tokie Džordanos Butkutės dainos iš albumo „Kryžkelės“ žodžiai: „Tai mano tylios mintys – nereik jomis dalintis“. Klusniai vykdžiau šį estradinio roko divos priesaką, kol neišaušo 2024 metų kovo pirmoji. Tuomet visiškai netikėtai sulaukiau skambučio iš „Sodros“ ir migloto sakinio: „Jūsų karinis bilietas kelia kažkokių abejonių.“
Prieš tris savaites valstybinei įstaigai buvau pristatęs reikiamus dokumentus, kad būtų paskirta senatvės pensija. Tuomet jokių abejonių jaunutėms „Sodros“ darbuotojoms nekilo. Dabar nustebęs telefonu paklausiau, kas konkrečiai negerai mano kariniame biliete, tačiau tiesaus atsakymo nesulaukiau, tik du pasiūlymus: pildyti klausimyną rusų kalba ir pačiam jį siųsti į Maskvą, pono Sergejaus Šoigu vadovaujamai Rusijos gynybos ministerijai, arba tą siuntimo procedūrą patikėti „Sodrai“.
Pasirinkau antrąjį variantą ir vėl aplankiau rūmus Mickevičiaus g. 42. Vėl surašęs visus reikalaujamus duomenis, konkretaus paaiškinimo iš dviejų (vėl kitų) „Sodros“ darbuotojų neišgirdau. Viena, vyresnio amžiaus, galbūt geriau suprantanti rusų kalbą, pasakė, jog viskas užpildyta be klaidų.
Lietuvoje valstybinės įstaigos į paklausimus interesantams privalo atsakyti per du mėnesius, su Rusija sutarties dėl termino nėra. Gali atsakyti ir po šešių mėnesių, ir po keturiolikos. Arba visai neatsakyti.
Pasiteiravau, kaip „Sodra“ kompensuos už dvejus, neįskaitytus į darbo stažą tarnybos armijoje, metus, jeigu rusai atsakys, tarkime, tik 2025 metų vasarą? Atsakė, kad „atbuline data“ perskaičiuos, bet tik iki dvylikos mėnesių!
Pasiteiravau, kaip „Sodra“ kompensuos už dvejus, neįskaitytus į darbo stažą tarnybos armijoje, metus, jeigu rusai atsakys, tarkime, tik 2025 metų vasarą? Atsakė, kad „atbuline data“ perskaičiuos, bet tik iki dvylikos mėnesių!
Išėjau iš „Sodros“ su grąžintu „suklastotu“ atsargos karininko bilietu, taip ir nesužinojęs jo „broko“ priežasties. Buvau apimtas nežinios ir dar didesnių abejonių dėl valstybinės įstaigos dirbtinai sukeltos problemos.
Nusispjaut tam jau buvusiam Rusijos gynybos ministrui S. Šoigu ir visai jo ministerijai, kad kažkada kažkokie lietuviai dvejus metus po universiteto atpylė „čebatuose“. Puls, matai, nedelsdami atsakinėti.
Antra dalis: „netarnavau“, nes buvau karininkas?..
Dėl to „Sodros“ akibrokšto, kad „netarnavau“ sovietinėje kariuomenėje – nedavė ramybės jau ne tyli, bet perfrazuojant Džordaną Butkutę, „sunki mintis“. Kam, kaip ir kodėl užkliuvo devintojo dešimtmečio Vilniaus ir Kauno karinių komisariatų išduotas, viršininkų pulkininkų Žilinsko bei Kvedero pasirašytas karinis bilietas?
Savo nebetylias mintis ėmiau dėstyti karo tarnybos ir anuometinio likimo draugams atsargos karininkams Algimantui Kšivickui ir Valdui Zavedskui, neturėjusiems jokių problemų su „Sodra“, kai reikėjo įskaičiuoti tarnybos armijoje metus į bendrą darbo stažą. Telefonu mes skaitėme vienas kitam kiekvieną kiekvieno karinio bilieto puslapio eilutę ir jokių esminių skirtumų nepastebėjome. Tai kas blogai?
Gal valstybinės institucijos darbuotojai užsikabino už pulkininko Žilinsko įrašo rusų kalba: „Netarnavo“? Toks žodis buvo visuose (taigi ir Algimanto su Valdu) 1982 metais aukštųjų mokyklų (turėjusių karines katedras) absolventams išduotuose atsargos karininkų bilietuose, kuris reiškė vienintelį faktą: šis asmuo netarnavo tarybinėje armijoje EILINIU KAREIVIU. Jei kuris būdavo tarnavęs iki aukštosios mokyklos, tam ir įrašydavo trukmę.
Ar valstybės tarnautojos nežinojo, kaip rašoma į pensininko lazdutę panaši rusiška „g“ raidė, sutrumpintai žyminti metus? Gal įklijuotoje mano nuotraukoje per daug pasišiaušę viršugalvio plaukai (žmonos pastebėjimas) ir aš labiau panašus į juokus krečiantį „lohotroną“, o ne į kariauti pasiruošusį „vierchatūros“ atstovą? Pamenu, kad glotniai vandeniu prilipinti ilgoki gaurai nuo kaitrios fotografo lempos anuomet išdžiūvo… O gal valstybinės institucijos darbuotojai užsikabino už pulkininko Žilinsko įrašo rusų kalba: „Netarnavo“? Toks žodis buvo visuose (taigi ir Algimanto su Valdu) 1982 metais aukštųjų mokyklų (turėjusių karines katedras) absolventams išduotuose atsargos karininkų bilietuose, kuris reiškė vienintelį faktą: šis asmuo netarnavo tarybinėje armijoje EILINIU KAREIVIU. Jei kuris būdavo tarnavęs iki aukštosios mokyklos, tam ir įrašydavo trukmę.
Vėlesni (ir datų, ir puslapių prasme) įrašai mano kariniame biliete liudijo apie atliktą dvejų metų tarnybą jau turint leitenanto (ir vėliau – vyr. leitenanto) laipsnį, vadovaujant tankų būriui.
Antrasis vizitas „Sodron“ išpuolė penktadienį, beveik baigiantis darbo laikui, todėl visos mano profesinio parengimo dėstytojų amžiną atilsį Skirmanto Valiulio, Broniaus Raguočio ir Liubomiro Viktoro Žeimanto paskaitos nuėjo šuniui ant uodegos. Nieko nepavyko išpešti iš nuolat besikeičiančių (turbūt dėl įsivaizduojamos korupcijos) „Sodros“ pareigūnių. Tad pirmadienį iš ryto kančių kelius pradėjau iš naujo. Telefonu. Vienintelė Gabrielė Stankaitytė, kiek supratau, dirbanti „Sodroje“ Vilniuje, padėjo išsiaiškinti karinio bilieto kliautį. Tiesa, ne iš karto. Paskambinusi man po trijų darbo dienų, ji pranešė išsiaiškinusi, jog aš nepateikiau karinio bilieto. Atsakiau, kad pateikiau, ir po gero mėnesio nusikopijavusios „sodrietės“ jį man grąžino. Galiausiai kažkieno vėl išsiklausinėjusi (turbūt Kauno kolegių) Gabrielė konstatavo, jog užkliuvo pulkininko Žilinsko įrašas „Netarnavo“. Be to, „Sodra“ siuntusi užklausą Karo prievolės ir komplektavimo skyriui, o šis atsakęs, kad archyve nebelikę jokių mano dokumentų.
Tai va, dėl to vienintelio magiško ir visagalio žodžio „netarnavo“, nors jį ir paneigia vėlesni įrašai, turėjau nusižeminęs prašyti išmaldos iš Ukrainą niokojančio Rusijos, tiksliau iš šios valstybės gynybos ministerijos, gal net iš paties ministro?
Savo karinį bilietą nunešiau į Lietuvos kariuomenės karo prievolės ir komplektavimo Kauno regioninį skyrių. Kauno poskyrio viršininkas Audrius Baranauskas pasirašė pažymą apie mano tikrosios karinės tarnybos trukmę: 1982 m. spalio 1 d.–1984 m. spalio 16 d. Keisčiausia, kad „Sodra“ pati nenusiuntė Lietuvos kariškiams mano karinio bilieto kopijos. Šie pareigūnai dar anksčiau būtų pripažinę mano tarnybos faktą.
Trečia dalis: ieškau buvusių sovietinių nelaimėlių
Vėl einu į „Sodrą“ ir nešuosi ne tik kariškių pažymą bei notaro patvirtintą jos nuorašą, bet ir pluoštą militaristinių savo nuotraukų bei storą šūsnį skirtingų žmonių įvairiomis datomis man į tarnybos vietas siųstų laiškų. Kad būtų įtikinamiau, gal pasiimti iš tėvo garažo jam atminimui iš Sovietsko parvežtą gerokai sudūlėjusį mano vyresniojo leitenanto kitelį (švarką)? Kariškus batus ir kelnes, gaila, sunešiojo dirbdamas sode. O jeigu atvažiuočiau prie „Sodros“ langų su nebešaudančiu savo buvusio dalinio tanku, dabar riogsančiu kraupioje Sovietsko Nemuno krantinės ekspozicijoje?
Tai – tikrai ne grasinimas, tik dabulskiškas (pagal poetą Aleksą Dabulskį) sarkazmas. Beletristikų beletristika, tramdau save, suvokdamas, jog valstybinė įstaiga – ne literatūros ir tautosakos institutas. Jai svarbiausia yra faktų ir antspauduotų popierių kalba.
Moraliai ruošiu ir buvusius tarnybos draugus Algimantą bei Valdą liudyti teisme, kuris man atrodo visai realus. Dėl viso pikto pradedu susirinkinėti tais pačiais metais (1982 m.) sovietinėn armijon pašauktų universiteto kolegų iš Istorijos, Teisės, Gamtos ir Prekybos ekonomikos fakultetų telefonų numerius. Gali prireikti jų pagalbos bylinėjantis. O karininkų sąrašas tikrai nemenkas, nors ir nespėjau visų surasti. Kai kuriems su širdperša jau tariu amžinąjį atilsį.
Priešpaskutiniais krioštelėjusio Tarybų Sąjungos lyderio Leonido Brežnevo metais išėjo įsakymas pagausinti ir šiaip jau gausią komunizmą statančios šalies kariuomenę aukštųjų mokyklų absolventais. Tad 1981-ųjų pabaigoje jau žinojome, jog kitų metų rudenį vietoj paskyrimo į darbovietę trejiems metams privalėsime išeiti tarnauti į armiją. Turėdami suteiktą leitenanto laipsnį. Turiu aštuoniolikos Vilniaus universiteto absolventų, kurie kartu buvo pašaukti priverstinon tarnybon, sąrašą.
Balandžio penkioliktąją, atėjęs į „Sodrą“ šiek tiek anksčiau bendra tvarka paskirto laiko, kaip Lietuvos žurnalistų sąjungos narys kreipiuosi į Kauno klientų aptarnavimo skyriaus vedėją Džildą Dudonienę. Ketinu išsiaiškinti, kokias procedūras privalau atlikti, pristatydamas Lietuvos kariškių patvirtintą pažymą. Paaiškinu, kad noriu padėti ne tik sau, bet ir kitiems, šiais metais tapsiantiems pensininkais ir kadaise tikrai ne savo noru atsidūrusiems keistose „darbovietėse“ okupacinės kariuomenės gretose. Sulaukiu išsamios informacijos ir kvalifikuotų patarimų dėl tolimesnių savo veiksmų. Pareigūnei mano atvejis – išskirtinis, su tokiu jai iki šiol neteko susidurti…
Keistas Lietuvos įstatymas: valstybinė įstaiga kreipiasi į Rusiją, kuri kada panorėjusi (gal ir po 50 metų) teiksis atsiųsti atsakymą? Ar būtina klausti Maskvos, jeigu rusiškai nesupranti karinės terminologijos?
Keistas Lietuvos įstatymas: valstybinė įstaiga kreipiasi į Rusiją, kuri kada panorėjusi (gal ir po 50 metų) teiksis atsiųsti atsakymą? Ar būtina klausti Maskvos, jeigu rusiškai nesupranti karinės terminologijos?
Atsakykite man, nejaugi aš kaltas:
– kad gyvenau tarybinės santvarkos metais?
– kad po universiteto gavau paskyrimą į armiją?
– kad rėkdamas visa gerkle nesivijau paskutinio rusų traukinio, 1993 metais išsivežusio iš Lietuvos ne tik karinę techniką, bet ir karinį archyvą?
– kad neieškojau pulkininko Žilinsko, pasirašiusio atsargos karininko karinį bilietą
– kad aš sulaukiau pensijinio amžiaus?!
***
Iki šios dienos „Sodra“ neatsakė į piliečio, Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Vido Beitnaro klausimus. Jis dar negavo ir apskaičiuotos (be tų trejų metų tarnybos sovietinėje armijoje) pirmosios pensijos. Liūdna, kad taip yra valstybėje, kuri viena ranka „žegnojasi“ nuo putiniškų žiaurumų, o kita lyg „išmaldos“ prašo ir buvusio okupanto pažymos… Ar be jos „Sodrai“ vis dar neaišku, kas yra kas?