Viskas prasidėjo gana tradiciškai – jiedu susipažino socialiniuose tinkluose. 29 metų ekonomikos specialistas Marius ir 26 metų šviesiaplaukė grožio industrijos atstovė Milda.
Vaikinui iš karto patiko simpatiška, tvarkingai atrodanti mergina. Ir plaukučiai jos buvo tvarkingai nukirpti, ir nagučiai palakuoti, ir putlios lūpytės viliojančiai blizgėjo.
Marių žavėjo ir tai, kad Milda nebuvo tylenė – pasimatymų metu daug šnekėjo ir juokėsi. Bet galutinai nuginklavo tai, kad mergina buvo labai atvira – dalindavosi net slapčiausiomis savo mintimis. Marius įsimylėjo, tik šį kartą savo noru.
Mat būnant pirmo kurso studentu jam buvo nutikęs šiurpokas įvykis. Nežinia kaip ir kodėl, viduryje mokslo metų paskaitose pasirodė riestanosė strazdanė Eliza. Nors daugelis studentų ją pašnibždomis vadino raganos anūke, Marius to visai nesureikšmino.
Greitai jie pajuto vienas kitam simpatiją ir santykiai ėmė vystytis. O tada pasirodė pirmasis pikto likimo įspėjimas, tik Marius to nesuprato. Vieną popietę jaunuoliams pabėgus iš paskaitų ir besimylint, į kambarį netikėtai įsiveržė taip vadinama senelė – ragana su kažkokiu nušiurusiu paveikslėliu – abrozdėliu rankoje ir liepė prisiekti amžiną meilę jos anūkei.
Situacija buvo nepavydėtina, nors komiškumo tame irgi buvo. Visiškai nuogas Marius prieš iškeltą abrozdėlį prisiekė strazdanę mylėti ir nepalikti amžinai.
Tačiau įvykiai susiklostė taip, kad priesaiką senelei-raganai Marius sulaužė ir santykius su Eliza gana nedraugiškai nutraukė. Bet tai jau praeitis ir tai jau pamiršta. O dabar Marius įsimylėjo linksmuolę Mildą ir netrukus jie ėmė kartu gyventi išsinuomotame bute.
Du kupini jausmų mėnesiai pralėkė nepastebimai, kol vėl pasirodė pikto likimo įspėjimas, tik Marius vėl to nesuprato. Viskas įvyko po to, kai Milda buvo supažindinta su jaunuolio tėvais.
Susipažinimo metu Mariaus mama labai įdėmiai klausėsi ir skvarbiu žvilgsniu sekė kiekvieną merginos kūno judesį. Atrodė, kad viskas praėjo sėkmingai, tik niekas nepastebėjo, kaip atsisveikinant drebėjo mamos rankos. Po keleto dienų Marius sulaukė keisto mamos skambučio ir kvietimo pokalbiui.
Tik dabar atvykti jis turėjo be savo išrinktosios. „Kažkoks keistas pageidavimas– tikriausiai mama jau sensta“, – vydamas šią piktoką mintį, pakeliui dar nupirko vyšnių pyrago gabalą. Artėjant prie tėvų namų, Marių užplūdo vaikystės prisiminimai...
Mama, tėtis, jaunesnioji sesė ir jų mėgstamas vyšnių pyragas ant stalo. Sesė bevalgydama visada išsitepliodavo ne tik lūpas, bet ir skruostus... O štai jau ir tėvų namas. Skambutis į duris ir vaikystės prisiminimus šalin bloškia atsivėręs vaizdas.
Mama (ji dirba mokytoja) apsirengusi juodu griežto stiliaus kostiumu, kurį iš spintos ištraukdavo tik eidama į susitikimus su auklėtinių tėvais. Bet ir tėčio apranga nieko gero nežadanti – taip apsirėdęs egzaminuodavo studentus. „Kas čia per cirkas!“ – mintyse drąsina save Marius, bet nerimas jau ima belstis, o keliaujantis ant stalo pyragas tampa beprasmiu.
„Tu privalai su ta mergina išsiskirti“, – lėtai ir įsakmiai pradeda pokalbį mama. Tyla ima spengti... „Jūs netikite meile“, – Mariaus veidas prisipildo ryžto, kurio galėtų pavydėti net patys žymiausi sukilimų vadai.
Ir staiga viskas dingsta, tarytum gavus kibirą priešoperacinės narkozės. Mūsų herojus atsipeikėja tik išsinuomotame bute pajutęs šiltą Mildos apkabinimą. Prabėgo pora mėnesių ir Marius jau beveik pamiršo pokalbį su tėvais, tuo labiau kad Milda, kaip ir visada, buvo linksma ir džiugino jį savo juoku.
Vieną savaitgalio vakarą besišnekučiuojant ir begurkšnojant jau kažkelintą vyno taurę, Mariaus meilės jausmas dar sustiprėjo ir jis pasipiršo.
Atsakymas buvo pribloškiantis. Milda kaip visada buvo atvira, o dar ir vynas galutinai atrišo liežuvį. Vat čia ir vėl pasirodė pikto likimo įspėjimas– tik kai meilė užpila akis, tampama aklu.
Milda papasakojo, kad turi mylimąjį Egipte, pas kurį skrenda keletą kartų per metus. O kadangi Marius pasipiršo, tai ji turėtų dar kartą nuskristi į Egiptą, kad galėtų apsispręsti, ar priimti pasiūlymą tekėti.
Daugelį vyrukų toks atsakymas „išverstų iš koto“ ir santykiai būtų baigti, bet mūsų herojus juk sklidinas taurios meilės... Ir Milda išskrido apsispręsti. Toliau veiksmas vyko indų filmų motyvais: ji grįžo apsisprendusi, ištarė „taip“, vestuvės įvyko, buvo daug laimės, džiaugsmo, dainų ir šokių.
Praėjus kažkiek laiko, jiems gimė sūnelis – dar viena laimės ir džiaugsmo dozė. Vaikelis augo, o Marius jau svajojo kaip su sūnumi vaikščios į „kašio“ rungtynes ir mokins jį vairuoti automobilį. Tik tai idilei nelemta buvo ilgai trukti. Vieną dieną prieš pat Kalėdas, kai skverelyje Marius sūpavo sūnelį, visai netikėtai nuskambėjo pažįstamas balsas: „Labas, laimingas tėveli“.
Šalia stovėjo raganos anūkė ir šypsojosi – visai nepasikeitusi, tik strazdanos tapo išraiškingesnės. „Pamiršai priesaiką“, – jos balsas įgavo ledinį prieskonį.
„O vaikas visai į tave nepanašus“, – piktdžiugiškai nusikvatojo ir tarytum kažkur prasmego.
Tik minutė tylos ir žodžiai „visai nepanašus“ ima kapoti Marių. Kerta į kairį smilkinį, kerta į dešinį, kerta kažkur į krūtinę, prasiskverbia į vidų ir ten kapoja viską iš eilės. Marius sutelkia visas vidines jėgas, įkvepia šalto oro ir jam pavyksta prigesinti tuos žodžius.
Tačiau puolimas tęsiasi– įsijungia vaizdas, kaip jo išrinktoji skuba į Egiptą „apsispręsti“. Nors krinta snaigės, bet Marius tarp dantų ima jausti Egipto smėlį, kurio smiltys vis didėja ir tampa tiesiog akmenimis. Prieš akis iškyla pašaipus piramidžių žvilgsnis ir su užuojauta galvomis kinkuojantys kupranugariai.
Atsipeikėja tik namuose pravirkus vaikui. „Taip, jis tikrai į mane visai nepanašus“ – mintis tokia sunki, kad tuoj parblokš ant žemės ir nebeleis atsikelti. Marius griebiasi paskutinės vilties – reikia pakalbėti su žmona, juk ji visą laiką būna labai atvira... Ir pakalbėjo...
O to, ką išgirdo, geriau nei vienam vyrui neišgirsti. Taip, jo žmona Milda pagimdė berniuką, kurio tikrasis tėtis yra egiptietis. Ir tekėti už Mariaus sutiko tik todėl, kad dabar kiekvieną dieną gali matyti mažą savo mylimojo kopiją... Marius te sugebėjo ištarti „Nedrįskite manęs ieškoti“ ir išėjo į tamsą.
Jam tai buvo tamsa, nors iš tikro mieste švietė kalėdiniai papuošimai, o aplinkui plazdeno šventinė nuotaika. Niekas nežino, kur buvo mūsų herojus.
Gal klaidžiojo miške, gal gulėjo ant bėgių laukdamas traukinio, o gal ieškojo nusiraminimo prostitučių glėbyje. Tik po savaitės jis pravėrė duris ir tarė: „Grįžau... Myliu jus.“ O mes galime tik spėlioti, kas padėjo meilei nugalėti... Tikriausiai Kalėdos!..
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi. lt