Tokia situacija. Reikia tris stoteles pavažiuoti su jorkšyriuku iki veterinaro. Įlipu i autobusą, o vairuotojo reakcija tokia, tarsi aš jį būčiau n kartų apčiaudėjusi ir apkrenkštusi sodriai.

Išjungia variklį ir rėkia: „Šunys tik taroje!“

Pirmiausia, gal vertėtų pasiskaityt šito žodžio reikšmę, nes neįsivaizduoju šuns butelyje ar medinėje dėžėje.

Kita vertus, kuo tas mano 2 kilogramų glėbyje laikomas šunytis blogesnis už smakrą kauke pasibalnojusį skrepliuojantį senjorą? Aš neketinu sėstis, man tik stovint pavažiuot!

Tai ne, taroje ir lipk lauk! Išlipau. Nunešiau tas tris stoteles. Bet nesupratau, žmonės mes po to karantino ar žvėrys?

Ir dar. Gal vairuotojams viešojo transporto būtų privalu gauti taisykles, kur nurodyta, kas yra tara, kada jos reikia, nes ką žinot, kada man savo pensininką tėvą pas gydytoją teks gabenti taroje...

***

Vilniaus viešojo transporto tinklalapyje nurodoma, kad šunį be taros vežti galima turint dokumentus dėl skiepų.

„Keleivis turi teisę nemokamai vežti gyvūną taroje.

Tara, kurioje vežamas gyvūnas, neturi trukdyti keleiviams praeiti, būti griozdiška, tepti transporto priemonės sėdynes arba keleivių drabužius.

Keleivis, turėdamas dokumentus, kuriuose nurodomos skiepų žymos, turi teisę vežti transporto priemone šunį be taros nemokamai. Šuo turi būti su antsnukiu (išskyrus dekoratyvinių veislių šunis), laikomas už ne ilgesnio kaip 0,5 m pavadėlio ir neturi užimti sėdimos vietos“, – rašoma taisyklėse.

Žodis „tara“ lietuvių kalbos žodyne aiškinamas kaip talpa, daiktas prekei sudėti, supilti ir laikyti, gabenti.