Kaip vadinti senjorus, kad jie neįsižeistų: už žodį „senas“ davatkos negyvai užtampys

Mane prašau vadinti tiesiog vardu ir be titulų – „senjorė“, „ponia“ ar „gerbiamoji.“ Kai ūkininkas turguje į mane kreipiasi „panele“, aš ištirpstu ir būtinai kažką nuperku. Jei mane vadina „pensininke“, pirmą akimirką pasimetu, o tuomet kvatodama pripažįstu – „tiksliai, tai aš.“ Kai piktas komentatorius socialiniuose tinkluose išvadina „sena moterimi“, man būna labai nemalonu. Bet aš neįsižeidžiu, nes su senu žmogumi nesitapatinu. Apibūdinimą vadinu ne diskriminuojančiu, o buitiniu apsižodžiavimu.
Diskriminacijos dėl amžiaus man neteko patirti. Priežastis paprasta – aš dirbu pati sau. Pas kitus darbinausi tik sykį, o pačiai teko priiminėti į darbą ne vieną šimtą žmonių.

Man absurdiškai skamba klausimas, ką rinkčiausi – vyresnį ar jaunesnį darbuotoją. Anksčiau ir dabar imčiau protingesnį, labiau motyvuotą, nusiteikusį mokytis. Ir man nesvarbu – jis pienburnis ar senis.

Spėju, kad politkorektiškos davatkos užtąsys negyvai už žodį „senas.“ Moralizuos, kad šis terminas yra neleistinas ir diskriminuojantis. Bet panašūs kaltinimai man kaip nuo žąsies vanduo. Aš nediskriminuoju. Kai buvau didžioji žurnalų leidėja, pas mane dirbo tiek niolikiniai, tiek pensinio amžiaus žmonės.

Man buvo 22 metai, kai pradėjau dirbti „Jaunimo gretų“ redakcijoje. Aš buvau jauniausia, bet manęs niekas dėl amžiaus nediskriminavo, rodė pasitikėjimą, leido savarankiškai rinktis rašymo temas. Aš džiaugiausi, kad mane supa patyrę žmonės ir galiu iš jų mokytis.