Tokia iškilminga ir svarbia proga, nesinori pompastikos ir patoso – vien tik tiesos ir grynumo. Kaip aš jaučiuosi šiandien? Kaip mergina, kuriai ilgai godotas ir garbintas mylimasis viešai prisipažino meilėje. Tai bent šventojo Valentino diena ir pasimatymas su mylimu Vilniumi Rotušėje – o gal reikėtų sakyti ir Vilne, ar Wilno, nes mūsų sostinės pavadinimas skirtingomis kalbomis turi skirtingas lytis – šis miestas svarbus daugeliui tautų, o jų kalbomis gali būti ir nekatrosios giminės, gali būti ir vyru, gali būti ir moterimi. Tačiau jis visuomet buvo palyginti laisvas ir liberalus miestas, todėl šiandien jame visi miestiečiai turi jaustis laisvi ir vertingi, neskirstant jų pagal lytį. Šiandien, manau, reikšminga diena ne vien man, bet ir visoms Vilniaus moterims – tokia reikšminga, kad net reikėjo perkalti miesto garbės piliečio medalį, kad jo averse atsirastų nebe užrašas „pilietis“, o „pilietė“. Paprastai nemėgstu kam nors sukelti papildomų rūpesčių, bet kai manęs pasiteiravo ar to reikia – nedvejojau: paprašiau to ne dėl savęs, bet dėl 50% žmonijos, dėl visų Vilniaus ir Lietuvos moterų: kad mūsų, miestą ir valstybę kuriančių moterų, indėlis pagaliau būtų lygia verte pripažįstamas. Džiaugiuosi, kad įkaliau moterišką galūnę medalyje ir mums visoms pramušiau dar vienas stiklines lubas – ir linkiu, kad moterų, sostinės garbės piliečių, ateityje būtų dar daugiau.
Šiandien, atsiimdama šį savo apdovanojimą negaliu negalvoti apie savo šeimą, kurios šaknys Vilniuje siekia XVIII a. vidurį, o kelios giminės šakos paliko savo pėdsaką miesto istorijoje – Universitete ir paveldosaugoje, medicinoje ir Dailės akademijoje, bet svarbiausia – kiek pamenu, niekada jokio atlygio nelaukiančiais kasdienio rūpesčio darbais: senelis pokariu saugojo Arkikatedrą nuo išplėšimo, močiutė kartu su kitais miestiečiais valė karo griuvėsius, mama sovietmečiu išgelbėjo vieną gražiausių Vilniaus fasadų nuo remonto rangovo vagystės ir suniokojimo. Galvoju šiandien apie savo šeimą, apie visas kartas, kurios čia mylėjo, tuokėsi, krikštijo ir laidojo, vėl gimdavo ir vėl įsimylėdavo, bet labiausiai apie savo senelius, kurie man pirmieji parodė Vilnių ir šiandien manimi būtų labai džiaugęsi.
Visada pasąmonėje mylėjau Vilnių ir kai pasijutau pakankamai subrendusi, pradėjau pasakoti jo istorijas, kurios anaiptol nebuvo visiems suprantamas dalykas ir užsiimti jo atminties archeologija, valyti nuo jos sovietinio melo apnašas. To išraiška jau tapo istorija, prasidėjusia prieš penkiolika metų; to išraiška tapo „Silva rerum“, užsienyje pakrikštyta „Didžiąja Vilniaus saga“, apie tai neišsiplėsiu. Miestas visada mane įkvėpė, ir kuo mažiau man lieka laiko, tuo labiau jį myliu. Tiesa, tai meilei dažnai reikia drąsos, nes kai nori apsaugoti ir išsaugoti savo mylimą miestą nuo neapgalvotos, iš neišmanymo jam daromos žalos, dažnai tenka atsistoti ir kalbėti ne visada patogius dalykus, kurių kiti mieliau negirdėtų. Man labai brangus šis apdovanojimas, nes jis pelnytas niekada neinant į jokius kompromisus, niekam nepadlaižiaujant. Priešingai. Daugybę kartų man teko patirti patyčias dėl to, kad esu daugelio kartų vilnietė – tą viešai prisipažinti, „išsiskirti“, savo metu reikėjo ne mažesnės drąsos nei „išeiti iš spintos“. Mūsų šalyje, kur iš lietuvių kalbos yra padarytas kultas, paradoksaliai, šiandien vilnietiškoji istorinė tarmė yra vienintelė nepripažįstama ir negerbiama tarmė iš kurios galima viešai tyčiotis – ir tą viešai daro net lietuvių filologijos profesūra. Bet ir toliau kalbėsiu vilnietiška tarme, nes kalbu taip, kaip kalbėjo seneliai ir proseneliai, ir miesto kalbos saugojimas – mano šventa pareiga, tai irgi mūsų miesto silva rerum. Taigi, daugybę kartų Vilniuje mane atvykėliai ne tik mokė kaip turiu kalbėti, bet net ir ką – mano gyvosios ir kartų atminties liudijimuose ne kartą ieškota „klaidų“, kai kuriuos pasisakymus Vilniaus tema kupiūravo ar jų neskelbdavo – buvo per sprangūs ir galintys užgauti vėlesnių atvykėlių jautrų ego bei jų norą pasijusti visaverčiais vilniečiais. Tačiau galiu jums pasakyti daugelio kartų išdistiliuotą buvimo vilniečiu receptą, kuriuo gali naudotis visi norintys:
– Pirmiausia reikia suprasti, kad šitas miestas didesnis ir įstabesnis už tave ir, nežiūrint net į pompastiškiausius titulus, jame esi tik maža jo akimirka. Galvok, kaip tavo palikimas ir kuklus įnašas bus lyginamas su šio miesto istorijos didžiaisiais, kaip jis siesis su šimtmečių tradicija.
– Tada reikia suvokti, kad miesto nuostabumas yra jo „negrynumas“ – daugybės jame gyvenusių ir kūrusių tautų pėdsakų ir grožio supratimo lydinys, kad Vilnius toks spalvingas ir kultūringas todėl, kad niekada nebuvo ksenofobiškas, visada buvo atviras ir teikdavo prieglobstį visiems geros valios žmonėms, kurie jį pamildavo ir pritapdavo prie miesto, o ne siekdavo, kad miestas pritaptų prie jų.
– Vilnietis, net jei jis ir netikintis, visada gerbs ir išmanys Vilniaus religinę tradiciją – juk tai daugelio šventųjų ir palaimintųjų miestas, brangus ne vienai konfesijai.
– Vilniečiu niekada netapsi negerbdamas jo praeities ir istorijos, net jei ji tau atrodo ir svetima, ar „nelietuviška“. Nuo Gedimino laiškų, kuriuos šiemet minime, miestas nebuvo lietuviškas. Tai miestas – mini-Europa, todėl jo negali „perkurti“, nes perkurdamas pagal vienos tautos kurpalių jį tik gadinsi – caro okupacijos metais rusai tą bandė daryti, ir jiems nepavyko. Miestas vis tiek anksčiau ar vėliau tokias pastangas „nusipurto“. Vilnius, yra Lietuvos smegenys, ir jose vyksta intensyvūs, pasaulines įtakas apdorojantys ir Lietuvai pritaikantys procesai bei reakcijos – tam jis ir sostinė, o ne provincija.
– Tam, kad perprastum miesto istoriją, turi mokėti bent jau lenkiškai, rusiškai ir nors šiek tiek jidiš. Vilnietis negali būti antisemitu, nes tai tas pats lyg pjautum pats sau ranką – žydiškoji istorija yra neatsiejama miesto dalis. Vilnietis negali būti antilenkiškas, nes tada jis užsikemša ausis ir tampa kurčias ištisiems šimtmečiams miesto istorijos liudijimų.
– Bent šiek tiek perpratus miesto istoriją, ateis svarbus nušvitimas: vilniečio pareiga yra šį unikalų miestą saugoti. Jo nesugadinti. Nežymėti savo buvimo naujadarais ir svetimkūniais, o saugoti tai, kas tikra. Per savo gyvenimo Vilniuje kadenciją neprisidėti prie nė vieno autentiško ir vertingo miesto istorijos dalyko sunykimo – išimtis galioja tik priešų ir okupantų paliktiems teritorijos žymėjimo pėdsakams. Todėl vilnietis yra ne miesto keitėjas, o saugotojas ir puoselėtojas. Visos geriausios naujovės kyla ne iš invazijų ir revoliucijų, bet iš natūralios evoliucijos – miesto mokslo, meno, architektūros, landšafto, gyvenimo būdo tradicijos yra tokios turtingos ir unikalios, kad tiesiog reikia žengti naują žingsnį kartu su laiko dvasia ir reikalavimais, tačiau – ta pačia kryptimi. Vilniečiui mieste visada gražiausia tai, kas sena, o ne tai, kas nauja. Nauja, jei jau privalo atsirasti, turi būti aukščiausios kokybės ir avangardiškiausia, tik tada bus toleruotina ir nedarys vilniečiui gėdos. Todėl vilnietis raudonuoja dėl Nepriklausomybės metais pridygusių provincijos skoniui bandančių įtikti nevykusių paminklų – juk Vilniaus dailės akademija šiandienos pasauliui padovanojo garsiausius šiuolaikinio meno vardus. Vilnietis apskritai naujus paminklus stato ir pinigus tam eikvoja tik tada, kai ranką prie širdies pridėjęs gali pasakyti, kad visas autentiškas senasis miesto paveldas yra sutvarkytas, išsaugotas ir puikios būklės.
– Visi tikri vilniečiai yra labai arogantiški, ambicingi ir pasitikintys savimi, net ir tada, kai labai bijo – toks jau tas miesto DNR. Vilnietis kartais yra toks truputį „velnietis“, valiūkiška, „velnių priėdimo“ prasme – jis niekada nekonkuruoja su kitais Lietuvos miestais, jis savo mastelį tikrina pagal Europos sostines. Jis konkuruoja su Varšuva, Paryžiumi, Londonu ir Roma, nes ambicija, kad jis pats ar Lietuvos sostinė nenusileistų kitoms sostinėms – jo varomoji jėga. Tai apibūdinama senu geru nuo amžių Vilniuje skambėjusiu jidiš žodžiu chutzpah.
– Vilnietis, nežiūrint į visą savo chutzpah, giliai širdyje yra melancholikas ir visada prisimena pirmą taisyklę – šitas miestas už jį didesnis, jam nepriklauso, čia, deja, viskas labai laikina ir trapu, ir geriausia ką jis gali padaryti – tai miesto nesugadinti, jį suprasti, teikti jam tęstinumą ir jį mylėti. Mylėti taip, kaip mylima – be išlygų, ne už ką nors, o už tai, kad Vilnius yra toks, koks jis yra.
Tą aš ir stengiaus daryti nuo pat gimimo.
Ačiū už dėmesį, už nepaprastai brangų įvertinimą ir šiais neramiais laikais tegloboja mus visus du garsiausi pasaulio vilniečiai – Aušros Vartų Dievo Motina ir Gailestingasis Jėzus.
