Kol MO lankytojai gali pasižvalgyti į cikle „Pro V.B. prizmę“ pristatomus A. Zakarausko kūrinius, sostinės A. Jakšto gatvėje įkurtoje studijoje su tapytoju susitinkame dar kartą: šįsyk – pasikalbėti apie kūrybinę erdvę, besikeičiančius raiškos būdus ir aktualias temas, humoro bei abejonės vietą tapyboje.
– Andriau, kaip įsikūrei šioje studijoje? Kiek tau svarbi kūrybinė erdvė – jos interjeras, dydis, vieta mieste?
– Šioje erdvėje kuriu apie septynerius metus. Ją pasirinkau dėl praktinių priežasčių – studija yra arti namų, galiu bet kada išeiti, grįžti ir vėl išeiti kiaurą parą. Čia puiki šviesa, langai žvelgia į pietinę pusę, todėl niekada nebūna tamsu, o vasarą čia – beprotiškai karšta: palinkus virš paveikslo varva prakaitas. Dėl to vasaromis dažniausiai laiką leidžiu ne sostinėje, o Palangoje.
Į šią erdvę 2018-aisiais kurdamas savo ciklą „Pro V.B. prizmę“ ir buvo atėjęs Viktoras. Aš jį labai gerbiu ir vertinu, jis man daug padėjo, todėl mielai priėmiau Viktorą, o jam, savo ruožtu, buvo smalsu bei įdomu. Kiekvienas studijos svečias yra įvykis, savo buvimu sumaišanti įprastą tvarką. Tuomet visa veikla tampa tokiu parodomuoju žanru, kuomet galvoju, ką jam parodyti, ką nuveikti. Net tada, kai čia užsuka mano žmona, mums kažką plepant aš nelabai galiu susikoncentruoti į darbą – tam reikalinga vienuma.
– Mums susitikus pokalbiui, studijoje skambėjo muzika. Ar ji yra svarbi tavo kūrybinio proceso dalyvė? Kaip renkiesi savo muzikinį foną, ar jį padiktuoja tavo tapomi siužetai, o galbūt – atvirkščiai?
– Studijoje muziką naudoju kaip dopingą, tonizuojančią medžiagą, kuri veikia tarsi intensyvi treniruotė, pakelia nuo kėdės. Pirmi du dalykai, kuriuos padarau atėjęs į studiją – įsijungiu garso kolonėlę ir kavos aparatą, o tik tuomet žiūriu, nuo ko pradėti dirbti. Muzika padeda pradėti ir įprasminti judesį, nes iš sėdėjimo ne kažin ką nuveiksi.
Muzika įprastai veikia kaip papildoma sinergijos įkrova, ypatingai – elektroninė, techno. Anksčiau ji darydavo dar didesnę įtaką mano sumanymams, kai kurie jų buvo tiesiogiai susiję su tuo metu mėgta muzika, paremti ritmika, minimalistine technika, primenančia klasikinę minimalistinę amerikiečių muziką. Turėjau minčių, kaip muziką įkomponuoti į vaizdą, kad ji taptų girdima.
Kai kūriau darbus, dabar eksponuojamus MO muziejuje, man savo balsu, skambesiu ir kompozicijomis buvo labai įdomi grupės „Garbanotas“ plokštelė, todėl nuo jos pasiskolinau dalį figūratyvų, kurie paveiksle sudaro dangiškosios scenos vaizdą.
– Ar disciplina yra svarbi tavo kūrybiniame procese, laikaisi dienos ritmo, tam tikrų įpročių?
– Paveikslui sukurti man reikia daug laiko, todėl turiu nuolat būti su tuo vaizdu. Tai užtrunka. Kartais stebiuosi, kad kuo toliau, tuo daugiau laiko prireikia sukurti savo norimam ir įsivaizduojamam rezultatui, tam, kad jis kalbėtų tai, ko aš noriu. Dėl to į studiją reikia ateiti dažnai ir kuo ilgesniam laikui. Visuomet džiaugiuosi, kai turiu galimybę dirbti visą dieną – tuomet galiu nueiti nemažą kelią nuo pradinės minties, persigalvoti, pradėti iš naujo, o dienos pabaigoje pamatyti apčiuopiamą rezultatą. Kūrybiniame procese neišvengiamas ilgas žiūrėjimas ir sprendimų dėliojimas galvoje.
Žinoma, tam koją dažnai kiša įvairiausi reikalai – dėstau Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, vis pasitaiko įvairių buitinių reikalų, todėl dienos, kai galiu nepertraukiamai dirbti, yra savotiškas stebuklas. Tuo tarpu naktimis nedirbu – poilsis man labai svarbus, jo trūkumas trenkia per galvą ir darbai sustoja. Tapybai, kaip ir bet kokiam darbui, reikia gerai veikiančios galvos ir kūno.
– Paminėjai, kad kūrybiniame procese neišvengi ilgo žiūrėjimo ir svarstymo. Kokią vietą tavo kūryboje užima abejonė? Ar dažnai tenka suabejoti savo idėjomis, pačiu procesu, tapybos prasme?
– Abejonė visada yra šalia. Tai tarsi nesibaigiantis žaidimas: kaskart eidamas iki studijos aš jau abejoju pradėtu kūriniu, svarstau įvairius sprendimus, čia pat vėl jais suabejodamas. Stengiuosi įjungti kritiškumą, įsivertinti net menkiausias smulkmenas – nuo to, ar pasirinkau tinkamą formą, siužetą, potėpių judėjimą, iki naudojamo dažo ar teptuko.
Kai nuo darbo sukūrimo praeina laiko, aplanko dar kitokia abejonė. Ji sąlygoja nuolatinius pasikeitimus mano kūriniuose, akcentuojamose temose, sąveikauja su interesų lauku, idėjomis, kurios man svarbios skirtingais etapais. MO eksponuojami kūriniai sukurti 2018-ais metais – dabar atrodo, kad tai buvo labai seniai, nes dabar savo darbuose dėlioju visai kitokius akcentus. Tuose darbuose atpažįstamos klasikinės kompozicijos, aiškios nuorodos į religinius motyvus, o dabar linkstu į abstraktesnę raišką, kurioje siužetas nebeturi tokios didelės prasmės.
– Dailėtyrininkė Raminta Jurėnaitė yra sakiusi, kad tavo kūrybai būdingas asmeniškas ir labai keistas humoras. Kiek tau pačiam yra svarbus tas keistumas, humoro jausmo savitumas? Kiek tikslingai sieki sugluminti žiūrovą, priversti jį ieškoti neįprastų sąryšių?
– Humoras man visą laiką buvo svarbus. Kiekvienas iš mūsų jį turime savaip keistą, nors pats nesijaučiu, kad maniškis būtų šiuo atžvilgiu ypatingas. Tiesa, savo kūriniuose anksčiau mėgdavau kiek pasityčioti, ironiškai pasižiūrėti į kūną, situacijas, kuriose kūnai sąveikauja vieni su kitais. Dabar į visa tai žvelgiu kitaip, gerokai skaudžiau, nes aplink vyksta daug skausmingų įvykių – dėl to ir ironijos vis mažėja. Tuo tarpu anksčiau ji buvo labai ryški, pavyzdžiui, man buvo svarbi tapytojo, kaip personažo, pozicija: žiūrėjau į jį tai kaip į supergalingą personažą, tai kaip į visišką idiotą, kartais radikaliai sumažindavau ar visai nukirsdavau jam galvą.
Tiek anksčiau, tiek ir dabar mane labai domina dviprasmybės, svarbu, kad personažas būtų perskaitomas dvejopai – galėtų čia pat būti galiūno, Vytauto Didžiojo pozicijoje, o čia pat – tiesiog pusgalvis. Šiai dienai ta ironija dar keistesnė – personažą sukapoju į gabalus ir paleidžiu sklandyti erdvėje (juokiasi). Vėlgi, tai – nuorodos į karo nuojautą, žmonių elgesį vieniems su kitais, naujo žmogaus konstravimą. Leidžiu sau tapybinėje erdvėje elgtis taip, kaip noriu – personažą sukapoti, surinkti iš naujo, sukurti dar tobulesnį.
Humoras man nėra svarbus ta prasme, kad būtų juokinga – svarbiausia, kad žmogus, stebintis kūrinį, patirtų kuo daugiau pojūčių ir emocijų. Su statišku vaizdu tai padaryti išties sudėtinga, tačiau man norisi, kad vienu metu būtų ir juokinga, ir graudu, tarsi žiūrint filmą. Juk geriausias kinas yra tas, kuris ir skaudina, ir džiugina, leidžia pasijuokti ir čia pat nubraukti ašarą. Išprovokuoti tokius potyrius – vienas iš mano siekių.
Cikle „Pro V.B. prizmę“ pristatomų darbų anotacijoje rašoma: „ <...> kūriniuose vaizduojamos aiškios žmonių figūros, tačiau nėra jokių konkrečių užuominų, lieka nežinoma, ką tiksliai tie žmonės veikia. Autorius sako nežinantis to ir pats“. Ar kūriniuose esančios figūros tebėra nepažinios? O gal jos visgi yra kažkuo autobiografiškos, atstovaujančios nuosavos vidujybės dalį?
Kūriniuose esančios figūros, kaip ir patys kūriniai, turi daugybę skaitymo būdų. Visgi man atrodo, kad žiūrovui labai aišku, kas jie yra ir kokias roles jie atlieka. Abu kūriniai – „Stebuklas“ ir „Pakrikštijimas“ – nutapyti panašiu laiku, yra panašūs tiek koloritu, tiek atlikimo būdu, byloja panašias idėjas apie vaizdo atsiradimą. Aiški ir medžiaga, kuria naudojuosi, pavyzdžiui, „Pakrikštijimas“ turi tradicinę schemą – jame veikia personažai, atliekantys Jono Krikštytojo ir Jėzaus vaidmenį. Pagal siužetinę liniją Jonas Krikštytojas turėtų pilti vandenį kaip nuodėmės nuplovimo, atsinaujinimo simbolį, tačiau aš tapau aliejiniais dažnais – koks gi ten vanduo? Tokiu būdu aš kalbu apie tapybą.
Būtent šnekėjimas apie tapybą yra mano pagrindinis siužetas, tam pokalbiui ieškau įvairiausios medžiagos. Tuo metu, kai sukūriau MO eksponuojamus kūrinius, man buvo itin svarbūs religiniai siužetai, ieškojau, kokios biblinės scenos galėtų kalbėti apie tapybą, per konceptualų pagrindą susisieti su vaizdo atsiradimu. Taigi, „Pakrikštijimas“ kalba apie tapytojo sukūrimą, dažo užtepimą, potėpio pradžią. „Stebuklui“ aš taip pat naudojau biblines konstrukcijas, jame vaizduoju dangiškąją ir žemiškąją scenas, čia atsikartoja nuorodos į vaizdo sukūrimą, erdvės ir personažai susimašo. Nors kiekvienas jų turi aiškias roles, svarstau – galbūt tai yra vienas ir tas pats personažas skirtingame laike?
Man įdomus žaidimas kontekstais, dvilypumas, kai egzistuoja skirtingi kūrinio skaitymo būdai. Aš nenoriu pats apsispręsti, kas tiksliai vyksta kūriniuose, nes man įdomesnė interpretacija, ištinkanti santykyje su jais. Skaitymo malonumas yra svarbesnis, negu teisingo atsakymo įvardinimas. Noriu, kad kūrinio skaitymo procesą lydėtų abejonė, mintys keistų viena kitą, būtų įdomu žiūrėti. Tik tokiu būdu darbas pavirsta meno kūriniu, į kurį žvelgiant su skirtingomis patirtimis nuolat atrandamos naujos asociacijos ir kontekstai.
– Ne kartą paminėjai kūrybos kaitumą; MO muziejuje eksponuojami kūriniai skaičiuoja šeštus metus, tad, ko gero, yra praeito kūrybinio etapo artefaktai. Kokie klausimai ir temos dabar svarbiausi tavo kūrybai, apie ką ir kokiais būdais sieki kalbėti?
– Kas besikeistų, visuomet išlieka motyvacija kalbėti apie tapybą ir paveikslo atsiradimą. Krikštas, stebuklas tebėra kertiniai raktažodžiai galvojant apie atsiradimą, virsmą, potėpio užtepimą, tapytojo poziciją. Šios temos, ko gero, jau yra nebepasikeisiantis mano kūrybos kelias. Vis dėlto keičiasi sprendimo būdai, šiai dienai akcentus jau dėlioju kitaip, gerokai abstrakčiau, galima sakyti, konstruoju dėmių žemėlapius.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, ypatingai didelio nerimo dėl geopolitinių klausimų, klimato kaitos, žmonių tarpusavio santykių fone tie žemėlapiai atrodo tarsi pačios drobės užpuolimo planas. Visgi nenutolstu nuo to, nuo ko ir pradėjau: mezgu pokalbį apie tapybą, vaizdo atsiradimą, tapytojo poziciją, konstruoju kūnus. Atrodo, kad tai yra tas pats, ką dariau anksčiau, bet čia pat – ir visai kas kita.
– Ačiū už pokalbį!
Paroda „Pro V.B. prizmę: Andriaus Zakarausko tapyba“ MO muziejaus hole – iki 2024 m. sausio 28 d. Daugiau informacijos čia.