Kaip suprantame pragarą – ar tai kančia, įkalinimas amžinybėje? O galbūt pragarą galime sukurti vienas kitam? „Kas yra pragaras – nežino ir Sartre'as, niekas to nežino. Be abejo, garsioji Sartre'o frazė – „Pragaras – tai kiti“, taip, ji turi daug racijos, mes matome, kas dabar vyksta aplink – karai, krizės... Kaip žmonės elgiasi vieni su kitais, su gamta, gyvūnais, su kitokiais – mažumomis, neįgaliaisiais, senukais, vaikais... Visos šios temos paliestos pjesėje, mes jas nagrinėjame“, – sakė režisierius ir aktorius D. Gumauskas.

Užkibo ant to paties kabliuko

Pašnekovas atviras, – J.‑P. Sartre'o pjesė „Išėjimo nėra“ („No Exit“) jį persekiojo seniai, dar studijų metais: „Kaip ir daugelis studentų, skaitydamas užsienio dramaturgiją, užsikabinau už šitos pjesės. Matydamas, kad ją vis bandoma statyti, ant to paties kabliuko kažkada užkibau ir aš, bet anksčiau nedrįsau to padaryti.“

Vis dėlto, pjesė, anot režisieriaus, labai klastinga.

„Repetuojant ji keletą kartų mane apgavo, gudriai apmulkino, teko ieškoti ir kitų sprendimų. Žodžiu, tikrai nebuvo lengva su ja grumtis, bet smagu. Taip, tai yra gilios, egzistencialistinės temos, bet šita pjesė turi ir tam tikro humoro (vadinamojo numirėlių humoro), kuris yra pas Sartre'ą ir kituose kūriniuose, kitoje literatūroje. Pavyzdžiui, Sartre'o „Žodžiuose“ apie jo vaikystę – daug saviironijos. Šią pjesę jis rašė savo keturiems draugams aktoriams, su kuriais laisvalaikiu leisdavo laiką ir gerdavo vynelį, spėju, jų užsakymu, kad visi būtų vienu metu scenoje, turėtų gerą spektaklį. Tai ir dėkingumo gestas, ir įgnybimas draugams: žmogus su savo intrigomis užsipina iki juokingo menkumo. Sartre'o manymu, žmogus negali pasikeisti net po mirties, jis niekada nepamiršta regzti savo žmogiškų intrigėlių, ir tuo yra juokingas“, – kalbėjo D. Gumauskas.
Darius Gumauskas (Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.)
„Sartre'o manymu, žmogus negali pasikeisti net po mirties, jis niekada nepamiršta regzti savo žmogiškų intrigėlių, ir tuo yra juokingas“
D. Gumauskas

Pragaras – esi tu pats

Žmogus savo „sąžinės reviziją“, D. Gumausko pastebėjimu, deja, atlieka tik tada, kai yra vienas.

„Tik stiprieji moka atlikti sąžinės reviziją, kai atsiduria vienoje patalpoje, kažkokioje bendruomenėje su kitais žmonėmis. Iš karto, kai tik atsiduria su kitais, žmogus pradeda norėti naudos, regzti ir manipuliuoti – tokia gamta. Deja, žmogus yra būtent ta rūšis, kuri ir išnaikins mūsų egzitenciją iš šito pasaulio, šitos žemės. Darome mažą dalyką – statome spektaklį, mąstydami apie tai. Naiviai tikimės tą pasaulį pagerinti, atsukdami veidrodį – toks mūsų darbas“, – kalbėjo režisierius.

Spektaklio pavadinimas „Kiti“, D. Gumauskas tęsė, ne iš piršto laužtas: pjesė „No Exit“ pirmą kartą buvo išleista literatūriniame žurnale – pavadinimu – „Kiti“.

„Yra daug prasmių. Žmogiška sakyti: visi kalti tik ne aš; Sartre'o frazė: „Pragaras – tai kiti“. Bet, iš tikrųjų, pragaras esi tu pats“, – pažymėjo režisierius.
Darius Gumauskas (Ilmės Vyšniauskaitės nuotr.)

Žvelgia su saviironija

Susvetimėjimas – dar viena tema, apie kurią kalba J.‑P. Sartre'as. D. Gumauskas taip pat neneigia: susvetimėjimo, neįsiklausymo, manipuliavimo, apsimetinėjimo – gyvenime netrūksta.

„Bet, iš tikrųjų, esame optimistiškais, dėl to žiūrime į šią temą su lengva šypsena, su saviironija“, – pažymėjo jis.

Neretai yra sakoma, kad teatro paskirtis – mokyti ir auklėti žiūrovą. Tačiau šiandien, ko gero, teatralai ir teatro kritikai šiuo pasakymu kiek išgąsdina žiūrovą. Koks teatras yra patraukliausias šiuolaikiniam žiūrovui ir koks jis yra kuriamas? D. Gumausko manymu, šičia nėra vienareikšmiško atsakymo.

„Vis dėlto, mokyti galbūt vengtume, labiau norėtume kelti klausimus, juos aptarti. Mus domina gyvasis teatras, tačiau jį pasiekti visiems nėra lengva! Visi nori gyvojo teatro – todėl atsiranda daug technologijų, naujų dalykų, kad tik teatras nebūtų nuobodus. O iš tikrųjų, teatro prigimtis yra gyvybė ir žmogus. Žmogaus santykis su žmogumi. Pats grožis – per vidurį, tarp eilučių. Tai yra įdomiausia“, – kalbėjo D. Gumauskas.

Maloniai jaudinanti patirtis

VŠĮ „Darbininkai“ prodiusuojamą spektaklį „Kiti“ kuria gausi komanda: scenografas Marijus Jacovskis, kompozitorius Vytautas Leistrumas, teatro ir kino kostiumų dailininkė ir dizainerė Jolanta Rimkutė, šviesų dizaineris Eugenijus Sabaliauskas bei choreografė Erika Vizbaraitė. Menų spaustuvės scenoje bus galima išvysti aktorių kvartetą – Vainių Sodeiką, Vilmą Raubaitę, Justiną Mykolaitytę ir Andrių Alešiūną.

Savo ruožtu D. Gumauskas ėmėsi režisūros. Paklaustas, kuriame amplua – aktoriaus ar režisieriaus – kurti lengviau, pašnekovas nesureikšmino esamos pozicijos – šįkart tiesiog teko toks vaidmuo.

„Režisieriaus pozicija tikrai sunkesnė, bet ji yra maloniai jaudinanti, sakyčiau, apėmusi lengva psichozė... Bet, kadangi kolegos, su kuriais repetuoju, yra aktoriai, su kuriais esu vaidinęs ir kituose darbuose, su kiekvienu iš kūrybinės komandos narių esame geri draugai. Tai yra susitarimo dalykas. Šįkart esu režisierius, kitą kartą, – bet kuris iš jų yra pajėgus patys statyti spektaklį ir pakviesti mane vaidinti – būsiu paklusnus kaip mažas baltas triušiukas, jeigu jiems kažko reikės“, – juokavo jis ir pridūrė, kad dėl menko finansavimo, dažnai viskas vyksta iš susitarimo, tam tikro altruizmo ir noro padėti vienas kitam.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt