1939 m. gimusi Danutė Kvietkevičiūtė – viena savičiausių lietuvių tekstilininkių.

1966 baigusi Lietuvos dailės institutą iki 1975 dirbo Vilniaus modelių namuose.

Kaip rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, jos ankstyvajai kūrybai būdinga folkloro tematika, tautodailę primenanti stilistika (Improvizacija 1970, Lopšinė 1972). Brandžiuoju laikotarpiu sukurtuose gobelenuose filosofiškai gvildenamas žmogaus santykis su gamta (Žolė 1975, Duonos žydėjimas 1977), kosmosu, Visata (Kosminis noktiurnas 1976, Minties greičiu 1978), gyvenimo ir mirties akistata (Gyventi I–II 1980–82), būties trapumas (Grūdai rytdienos duonai, Saulėlydis, abu 1986, Verbų sekmadienis Vilniuje 1989, Šimtoji avis 1994). Kūriniams būdinga vientisame fone ekspresyviai linija ir spalva išryškinti motyvai. 20 a. 9 dešimtmetyje nuaudė emocingų minigobelenų (Vienatvė, Raudonas lietaus lašas, abu 1982, Poeto Oskaro Milašiaus portretas 1983, Kitos saulės spindulys 1985, Lakštingala 1995).

21 a. pirmame dešimtmetyje dailininkė gvildeno konceptualias meditacines (Meditacija švintant, Emigranto nostalgija, abu 2002, Ir aš ten buvau I–II 2006, ciklas Žydėjimas. Jaunos dienos 2008–2009), istorinių reminiscencijų temas (Senos kronikos skiautė 2004, miniatiūros Sena šviesa I–VII 2008, Kraujažolių žydėjimo metas 2009). Kūriniai emocingi, metaforiški, asociatyvūs, klasikinio preciziško audimo, austi iš natūralių medžiagų – lino, medvilnės.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt