Vilniaus meno mugės kritikai dažnai lygina ją su didžiosiomis pasaulio mugėmis, tačiau pamiršta, kad prieš 30 metų, pirmais veiklos metais, „Art Basel“ atrodė panašesnė į blusturgį, kur galeristai patys kabino ant sienų paveikslus, o potencialūs pirkėjai eidavo pirkti paskutinę mugės dieną, tikėdamiesi kaip reikiant pasiderėti ir nebijodami, kad geidžiamą kūrinį kas nors nujos iš panosės. Lygiai tas pats vyksta ir jaunutėje Vilniaus meno mugėje.
„Žinau, kad brangu,“ – sako galerijos „Kairė dešinė“ stende sutiktas grafikas Mikalojus Povilas Vilutis. Galerija parduoda jo ankstyvuosius estampus po 5000 litų. „Bet čia – paskutiniai tiražai, daugiau tokių nebeturiu. Nelabai ir noriu, kad nupirktų – liks vaikams, jie gal brangiau parduos,“ – sako menininkas. O aš prisimenu to paties Vilučio knygoje „Tortas“ aprašytą juokingą istoriją, atspindinčią lietuviškas meno rinkos tradicijas. Aštuntame dešimtmetyje į jo studiją pasibeldė avangardinio sovietinio meno ieškantys vokiečiai. Už abstraktų paveikslą jie siūlė 600 rublių – bent pusės metų vidutinį atlyginimą.
Tarpininkauti sutikęs Vilutis, nuvykęs pas kelis Vilniaus abstrakcionistus sužinojo, kad nei vienas jų už tokią sumą savo paveikslo neparduos, parduotų nebent piešinį. „Abstrakcionistai dar sakė, kad tie vokiečiai nupirks jų paveikslą už 600 rublių, o užsienyje parduos už 6000 dolerių ir jų sąskaita pralobs. Tai ekspresionistus erzino,“ – savo knygoje rašė menininkas. Ar šiandien situacija pasikeitė? Nedaug. Meno mugė – vienas iš įrankių, kuris galbūt pamažu padės sureguliuoti rinką, vis dar labai provincialią ir uždarą, apipintą mitais bei nepamatuotomis pretenzijomis.
Ką perka meno mugėje?
Šių metų mugėje kiek daugiau nuosaikesnio ir „parduodamo“ meno. Galerijos už dalyvavimą mugėje moka nedidelį mokestį ir nori, kad dalyvavimas atsipirktų. Vyrauja tapyba, nemažai yra ir fotografijos, grafikos. Taip, pirkėjų skoniui pakeisti reikia ne vienerių metų darbo. Tai rodo ir viena iš mugės staigmenų – mugės pirkėjų favoritu netikėtai tapęs klaipėdietis tapytojas Virginijus Viningas. Klaipėdos galerija šį menininką pristato jau kelintus metus iš eilės ir kiekvienais metais parduoda po keletą jo paveikslų. Šiais metais sekmadienio popietę buvo parduoti 4 šio menininko kūriniai, kurių kaina svyruoja nuo 6–15 000 litų. Galeristės teigimu, kai kurie pirkėjai šio menininko įsigyti į mugę ateina tikslingai, bet būna ir spontaniškų pirkinių.
Galerijos „Tsekh“ iš Kijevo galeristas švelniai ironizuodamas džiaugiasi: „Pagaliau, šiais metais pirmą kartą mano menininko kūrinių įsigijo lietuviai!“. Nuolat Vilniaus meno mugėje dalyvaujanti galerija čia kūrinius parduoda visada. Šiais metais raudonas taškas padėtas ir šalia apie 20 000 litų kainuojančios Jevgen Petrov akvarelės. Tačiau šį kūrinį įsigijo į mugę atvykę latviai. Pirkėjai iš Lietuvos įsigijo dvi nedideles šio menininko skulptūrėles. Lietuvoje nepasiliks ir nei vienas iš trijų danų galerijos „NB“ mugės metu parduotų paveikslų. Tiesa, čia liks 2 lietuviškos tapybos klasiko, Augustino Savicko kūriniai, įkainoti 10 ir 17 000 litų – atrodo, tai bus solidžiausias lietuvių pirkinys šioje mugėje.
Vienas įdomesnių šios meno mugės nutikimų taip pat susijęs su pirkėjų skonio, meno ir kičo mugėje klausimais. Siekdami išlaikyti profesionalų lygį, mugės organizatoriai vykdo mugės dalyvių atranką. Kiekvienais metais galima buvo girdėti tylius galeristų skundus, jog buvo neleista rodyti vieno ar kito menininko. Šiais metais tarp atmestų kūrinių pateko ir galerijos „Kauno langas“ menininko, skulptoriaus Vytauto Balsio skulptūros. Tačiau galerija komisijos sprendimą ignoravo ir skulptūros buvo parodytos. Nei viena iš erotiškų ažūrinių skulptūrų nebuvo parduota, tačiau nepasakytum, kad dėl jų buvimo sugriuvo visas mugės orumas. Kaip į tokią situaciją reaguos mugė – griežtins galerijų kontrolę sutartimis, ar, priešingai, taps atviresne diskusijoms – pamatysime kitais metais.
Įdomiausia ekspozicija liko nepastebėta
Vilniaus meno mugė siekia ne tik parduoti, bet ir parodyti. Juk akivaizdu, kad kol kas neturime kolekcininkų, kurie leistų sau įsigyti žavų Jono Aničo objektą, juo labiau – vienu iš mugės lankytojų favoritu tapusią VDU galerijos „101“ pristatytą Renatos Vickevičiūtės instaliaciją „Sovietinė romantika“ iš švitrinio popieriaus ar Kazio Svirnelio instaliaciją. Šiuolaikinis menas įdomesnis kol kas nieko neperkantiems jaunesniems žiūrovams, kuriems nuobodžiai sukabinti klasikų paveikslai didelio įspūdžio nedaro. Bent kiek su vakarietiška šiuolaikinio meno scena susipažinę žino, kad neretai kūrinys ar net paroda gali ne tik rodyti, bet ir pasakoti. Vienas toks – keistas ir jaudinantis pasakojimas buvo pristatytas ir Vilniaus meno mugėje.
Tiesiog nuostabu tai, kad iš tiesų įdomią ir aktualią ekspoziciją mugės komunikacija tiesiog aplenkė. Žinau, kad jos tiesiog nepastebėjo ir dalis mugės lankytojų. Tai – Kauno galerijos „Aukso pjūvis“ pristatyta tapytojos Aliutės Mečys kukli daiktų instaliacija. Sensacija galėjusi tapti kukli ekspozicija, deja, daugelio liko nepastebėta. O juk ji pasakoja nepaprastai įdomią, nors ir liūdną istoriją.
Lietuvių kilmės menininkė Aliutė Mečys gimė 1943 metais Vokietijoje. Studijavo Hamburge, Miunchene, vėliau dirbo kostiumų dailininke ir scenografe. 1979-aisiais nusprendė tapti laisva menininke ir tapė didelio formato siurrealistinius paveikslus. Lietuvoje taip ir neapsilankiusi menininkė laikė save lietuve, mokėsi lietuvių kalbos. Sprendžiant iš nuotraukų – efektinga gražuole jaunystėje buvusi moteris liko vieniša, paseno, apako. Galerijos „Aukso pjūvis“ vadovė su ja susipažino gan atsitiktinai, devintojo dešimtmečio pabaigoje ir nuo to laiko vis planavo surengti jos parodą Lietuvoje. Ėjo metai. Ir kai šių metų birželio pabaigoje galeristės paprašytas žmogus apsilankė Aliutės Mečys studijoje, sužinojo, kad menininkė mirė 2013-ųjų vasarį. Visi jos kūriniai testamentu užrašyti Hamburgo muziejui, o studijoje likusios nuotraukos, laiškai, eskizai neilgai trukus būtų iškeliavę tiesiai į šiukšlyną. Visa tai buvo surinkta į lagaminus, atvežta į Vilnių ir jau sekančią dieną eksponuota mugėje.
Aliutės Mečys kūrinių galima pamatyti tinklalapyje www.meczies.de. Tokio lygio lietuvių kilmės menininkės atradimas, dar paskanintas jautria istorija, neabejotinai daug įdomesnė ir reikšmingesnė tema nei 10 neaiškių nominacijų. Publika, kaip ir žiniasklaida, prizus mėgsta ir į juos reaguoja, bet šį kartą apdovanotųjų buvo tiesiog pernelyg daug, kad darytų deramą įspūdį.
Belieka tikėtis, kad ateinančiais metais, penktojoje meno mugėje sulauksime ir daugiau intriguojančių, Lietuvos dailės pasauliui svarbių įvykių. Natūralu, kad savo žiūrovus ir pirkėjus mugė atranda labai pamažu, taip pat lėtai apie ją sužino kaimyninių šalių kolekcininkai. Vilniaus mugė negali ir niekada negalės lygintis su didžiausiomis pasaulio mugėmis nei eksponatų gausa, nei jų kokybe, nei pirkėjų galimybėmis. Tačiau juk yra žmonių, įsimylinčių mažą Vilniaus miestą, tad su laiku atsiras vis daugiau tų, kuriems patiks nedidelė Vilniaus meno mugė – tereikia atrasti ir tinkamai komunikuoti savus privalumus. Kvailiausia, ką galima būtų padaryti šiuo metu – nustoti ją rengti. Tai reikštų ketverių metų investicijų ir įdirbio išmetimą į balą. Truputis išradingumo, galbūt – originalesnių sprendimų ir dar po ketverių metų turėsime renginį, kurio lauksime visus metus. O dar po ketverių – atlaidžiai šypsodamiesi jaunimui pasakosime apie keistokus, bet žavius pirmuosius mugės metus.
Mugės akimirkos: