Pagal architekto Tomo Žutauto projektą įrengtoje užlieto Nemuno slėnio ekspozicijoje tarp 19 užlietus kaimus simbolizuojančių „namukų“ vingiuoja takelis, kuris atkartoja Nemuno vagą. „Namukuose“ įrengti stendai su informacija. Įgarsintus tekstus gali pasiklausyti ir neįgalieji, pasinaudoję QR kodais.
„Naujoje ekspozicijoje galima ne tik daugiau sužinoti apie marių atsiradimą, bet ir apie gyvenimą prie Nemuno – sielių plukdymą, kaimuose gyvenusių žmonių tradicijas bei amatus, apie unikalias gamtos vertybes – rėvas, paukščių salas, piliakalnius.
Čia sužinosite ir apie svarbiausią Kauno marių regioninio parko vertybę – gamtos bei žmogaus sukurtą išskirtinį kraštovaizdį“, – pranešime žiniasklaidai sako Aukštaitijos saugomų teritorijų direkcijos direktorė Adrija Gasiliauskienė.
Ekspozicija atidaroma rugpjūčio 3 d. 14 valandą.
Kaip atsirado lietuviškoji Atlantida
1956 metais buvo pradėta statyti Kauno hidroelektrinė, o po trejų metų užtvenktas Nemunas. Naminė upė, kaip Nemuną vadino mokslininkas hidrologas Steponas Kolupaila, virto plačiomis mariomis – po vandeniu atsidūrė 6350 ha teritorija, kurioje kadaise buvo kaimai, varpais gaudė bažnytėlės, rymojo piliakalniai.
Prieš užliejant marias, net 721 sodyboje gyvenę žmonės turėjo persikelti į naujas vietas, turėjo iškirsti vaismedžių sodus ir miškelius, užversti šulinius, iškeltos netgi kapinaitės. XVIII amžiuje statyta Rumšiškių kaimo bažnytėlė ir varpinė atsidūrė viršutinėje Nemuno terasoje, irgi pavadintoje Rumšiškėmis. Iš viso iš būsimų marių dugno buvo iškelti 35 kaimai. Marios pasiglemžė ir archeologinių vertybių – piliakalnių bei senkapių.
Sumanymas užtvenkti Nemuną ir pastatyti hidroelektrinę buvo planuojamas dar tarpukariu, mat elektros energija buvo ypač brangi. Vis dėlto ne vien pigesnės elektros poreikis paskatino valdžią vaizdingą Nemuno slėnį paversti didžiausiu Lietuvos ežeru.
Patvinstantis Nemunas užliedavo šalia esančias gyvenvietes, nuo gausių potvynių ne kartą kentėjo ir Kaunas.
Prilygo tremčiai
Iš Kauno marių užlietų kaimų kilusius žmones šiandien vadiname „dugniečiais“. Dažnai ir jie patys, paklausus, iš kur esi kilęs, atsako: iš marių dugno. Namų, gimtųjų vietų netekimas „dugniečiams“ skaudžiai užgavo širdis, buvo tarsi tremtis. O dar ir persikėlimo sunkumai.
„Pagąsdino, kad griaus, jei nesikelsim“, – sakė Leonardas Kepežinskas iš Kampiškių.
„Vežėm (išardytus pastatus – red.) mašinomis, traktoriais, arkliais. Už mašinas patys mokėjome. Dalį ant kalno parsivežėme, kluonus valdžia paėmė, sodus išrovė“, – pasakojo Kazimieras Vaičiulevičius iš Šilėnų kaimo.
O Milda Mildažytė-Kulikauskienė prisiminė: „Tėvai skaudžiai išgyveno išsikėlimą: kol vanduo kilo, jie iki paskutinės minutės stovėjo savo sodyboje.“
Gyvenimas dugne
Keldamiesi į naujas vietas, gyventojai išsinešė ne tik svarbiausius buities daiktus, bet ir atsiminimus, pasakojimus, papročius, tradicijas, kurias puoselėja ir naujuose namuose.
Dabar „dugniečių“, kurie savo akimis regėjo, kaip Nemunas virto mariomis, kurie savo rankomis griovė bei vėl iš naujo statė namus, mažta, tačiau jų pėdos liko įspaustos ne tik marių dugne, bet ir šeimos istorijose.
Viena iš „dugniečių“ puoselėtų tradicijų – dainavimas. Jie turėjo ypatingą tradiciją – vasaros vakarais dainuoti sueidavo tik vyrai. Dainos ne tik padėjo apylinkių gyventojams ištverti ilgesį prarastai tėviškei, bet ir vėliau subūrė į folkloro ansamblį „Samylų senolės“. Šių moterų prisiminimuose gyva gimtųjų Šilėnų, Dvareliškių, Raguolių, Žiegždrių, Mozūrų ir kitų marių dugne likusių kaimų atmintis. Dėl unikalumo ansamblis įrašytas į Lietuvos nematerialaus kultūros pavaldo sąrašą.
„Dugnietės“ garsėjo ir audiniais – staklės dūzgė beveik kiekvienuose namuose. Beveik iki XX a. vidurio dabartinių Kauno marių apylinkėse žmonės vilkėjo namie austais drabužiais. O sovietmečiu moterys audė šilko skareles pardavimui. Jei tuometinė milicija nutverdavo audėją, konfiskuodavo ir skarutes, ir stakles. Deja, dabar moterys užmiršo austi.
Pažinti Nemuną kaip žmoną
Nemunas anksčiau buvo vandeningas, tad buvo palankios sąlygos juo gabenti medieną ne tik valtimis. Dažnai buvo plukdomi sieliai. Vietiniai žmonės juos vadino „trioptais“. Sielininkystė – viena seniausių panemuniečių profesijų. Nemunu mediena plukdyta nuo Viduramžių iki XX a. vidurio.
Nemuno vandenyse sielininkai sutikdavo nemažai kliūčių. Neišvengiamai tekdavo susidurti su seklumomis ir ypač pavojingais vandens slenksčiais – rėvomis. Panemuniečiai sakydavo: „Trioptininkai turėdavo pažinti Nemuną kaip savo dešinę ranką, kaip žmoną.“
Rėva – sekli upės vagos vieta, susiformavusi iš susikaupusių upės sąnašų. Kiekviena rėva turėjo savo „charakterį“. Žmonės jas netgi vadino vardais: nesvetingai sielininkus prie Juodkošių pasitikdavo Guogos rėva, Kazokas ties Dabinta, Pasiutėlis prie Leonavo, Varna su varniukais ties Kampiškėmis. 1959 m. pastačius hidroelektrinę, Nemunas „atsikratė“ rėvų.
Nuo šiol šias istorijas ir dar daugiau galėsite sužinoti naujojoje lauko ekspozicijoje Duobakalnio stovyklavietėje. Stenduose yra QR kodai, kuriuos atvėrus, galima pasiklausyti „dugniečių“ dainų, pasakojimų ir legendų.