Nedidukė, tik pusšešto kilometro vinguriuojanti Vaiguva trumpam paspringsta per vasaros liūtis ir pavasario potvynius. Kai Nemunas pavasarį sunkiai braškėdamas vartosi tarp ledo lyčių, kairysis intakas Vaiguva į jį suplukdo savo vandenis.

Plokščiuose aplink Vaiguvą sukasi visas gyvenimas. Vasarą vietos gyventojai almančią gatvę įveikia arkliais, traukiančiais šieno vežimus, malkų atsigabena traktoriais ir automobiliais. Gimdyti ir laidoti važiuojama tuo pačiu upeliu. Žiemą pas kaimynus gali nukeliauti ledu.
Vaiguvai gyvybės teikia šaltiniai, maitinantys ją nuo pat ištakų. Kairysis Nemuno intakas itin vingiuotas ir labai skaidrus. Jo dugnas nusėtas akmenėlių.

Dvipusis eismas

Važiuojamoji upės-gatvės dalis tęsiasi daugiau nei puskilometrį. Eismas joje dvipusis, bet neprasilenksi. Nors nėra kelio ženklų, vairuotojai žino, kad priešingos krypties juosta važiuojantį automobilį turi praleisti tas, kuris yra arčiau sodybos kiemo. Mat į jį galima įsukti ir luktelėti.

Tiesa, čia atsirado automobilių eismą draudžiantis ženklas.
„Gerai, kad pastatė tokį ženklą. Vietiniai pastebėjo, kad pasitaiko atvykėlių, mūsų upėje plaunančių mašinas. Gal ženklas sudrausmins teršėjus.

Kaimo gyventojams, norintiems parvažiuoti namo, dabar reikės gauti specialų leidimą, o turistams labai sveika pasivaikščioti Vaiguvos krantais. Juolab kad dabar pėsčiųjų takas trinkelėmis išgrįstas, kojos nebeklimpsta. Tad vaikščiokite smagiai Plokščių piliakalnio link“, – aiškino vietos gyventoja Gintarė Klimavičiūtė.

Mena Vinco Kudirkos meilę

„Kai prieš aštuoniolika metų laukėme svečių iš Suomijos, sudėliojau jiems maršrutą, vingiuojantį per įdomiausias Plokščių vietas. Svarbiausia buvo Vaiguvos upė-gatvė“, – prisiminė Plokščių vidurinės mokyklos istorijos mokytoja Gražina Kazarian.

Pasirodo, kad ši vietovė mena garsiojo lietuvio Vinco Kudirkos ir suomių rašytojos Mailos Talvio slaptą meilės istoriją. Upė minima „Tautiškos giesmės“ autoriaus raštuose – jos slėnyje gulėjęs didžiulį akmuo kūrėjui atstojo meditavimo sostą.

Tuo metu Plokščiuose viešėjo suomių rašytoja. Ji domėjosi lietuvių kultūra, rinko ir užrašinėjo tautosaką. Pasakojama, kad suomės ir V.Kudirkos keliai dažnai susikirsdavo ties didžiuoju akmeniu. Pirmojo pasaulinio karo metais akmuo buvo susprogdintas.

Stulgių kaimo ūkininkas iš jo pasigamino didžiules girnas, kuriomis spausdavo sėmenų aliejų. Po kelių dešimtmečių, uždarius aliejinę, girnos buvo pargabentos į Plokščius. 1970-aisiais, kai miestelis šventė 300 metų jubiliejų, girnos vėl atsidūrė dėmesio centre. Iki šiol jos vadinamos V.Kudirkos akmeniu.

Šaltinis
„Valstiečių laikraštis“