Jei Kalėdos ir Naujieji jau praeityje, o aš turiu laisvą pusdienį, nenustygdamas imu blaškytis po namus, vartyti Lietuvos žemėlapį. Galiausiai impulsyviai pakylu, nuėję į virtuvę užsiplikau termosą kavos arba arbatos, susitepu riebų sumuštinį, nubraukiu nuo kampe stovinčio spiningo bobų vasaros voratinklius, apsiaunu šiltus neperšlampančius batus, užsimaukšlinu kepurę ir keliauju prie dar vasarą nusižiūrėto upelio. Manęs laukia naujametinis pasimatymas.
Vargu ar kas gali paprieštarauti, kad boluojančios upelio pakrantės, kontrastingai tamsaus vandens sruvenimas ir sniego prikritusių medžių atspindžiai upelio paviršiuje pavergia protą ne mažiau nei gegužės žalumą ir nuo veiksmo verdantis vanduo.
Tiesa, mūsų žemė šyla ir minėtą vaizdą lengviau randu nostalgiškuose tarybiniuose atvirukuose su užrašu „Laimingų Naujųjų metų“ . Kita vertus, asmeniškai manęs, niekada nenuvilia plikos ruduojančios palaukės. Viskas atrodo kažkaip poetiškai, gal kiek vienišai ir egzistenciškai, tačiau mielai pasidžiaugiu, kad laikinai užsnūdusios tos piktos pakrančių dilgėlės, o sniegas nuo mano akių neslepia povandeninių duobių, kupstų, kalvelių ir, patęžusios žemės, kurios visai pasiilgstu ilgiau užsibuvęs betonuotam ir laminuotam pasaulyje.
Giliai įkvepiu vėsios gaivumos, spygliuočių kvapo, o, atrodo ir pačios sruvenančios upės. Geriausia temperatūra žieminei upėtakių žūklei, nulis ir daugiau laipsnių. Jei vėsiau – vandenį nuo valo nubraukiantis viršutinis spiningo žiedelis kaip mat ima šalti ir ant valo suformuoja nebenukrapštomus ledo karolius.
Šiuo metų laiku nesidairau į rėvas, apeinu jas, ieškau lėtos ar net beveik stovinčios tėkmės, pagilėjimų, priešinguose krantuose srovės išgraužtų tamsių duburių. Iš anksto žinau, kad žvejosiu vobleriu, arba lietuviškai – vilioku. Prisegu 5 cm plastikinę žuvytę. Atsistoju ant vandenin panirusio nuvirtusios pušies kamieno. Mosteliu kotu ir ji pliumpteli šalia priešingo kranto pernykščių žolių. Pirmą kartą vedu tolygiai sukdamas ritės rankenėlę, noriu pasižiūrėti, kaip naujojo vilioko liežuvėlis jį vizgina. Matau kaip šviesi masalo nugarėlė vinguriuoja skersai tamsaus upės dugno, neria palei povandeninius kelmus ir šiekštus.
Pamenu savo pirmuosius žieminius upėtakius. Vienas prityręs muselininkas tarė: „tiksliai nežinau, aš ne spiningautojas, tačiau žiemą upėtakis geriausiai kimba, kai vilioką vedi jį staigiais truktelėjimais“. Taip, pamaniau, tu tikrai ne spiningautojas. Ir spiningautojų greičiausiai nemėgti. Kažkur kažką nugirdai ir, tikiu, mielai mane suklaidintum. Nemačiau reikalo stipriai įsidėmėti šito patarimo. Ėjau anuomet pakrantėmis, klampojau pridusęs smigdamas į pusmetrines pusnis, o žuvies net pamatyti nepavyko. Atrodė, kad jei prieitų koks protingai atrodantis žmogus ir pasakytų, kad upėtakiai juk žiemą miega žiemos miegu, kaip ir meškos, būčiau patikėjęs ir su palengvėjimu išvažiavęs į miestą.
Bet tada prisiminiau tą muselininko „gudrybę“. Prisimerkiau, kreivai nusišypsojau, atsivėdėjau ir švystelėjau žuvelę į upę. Spiningo viršūnę laikiau aukštai, o kai valas įsitempė, mostu iš viršaus į apačią staigiai truktelėjau masalą. Surinkau laisvą valą ir truktelėjau dar kartą. Maniau, keli tokie truktelėjimai ir masalas prie kojų, ne kažin kiek laiko žuviai jį net pastebėti. Klydau. Kai ėmiau surinkinėti atsilaisvinusį valą, supratau, kad plačiais pažįstamais mostais anam gale vartosi pakibęs upėtakis. Rūškanas pilkas viduržiemio dangus ir staiga nušvito.
Anksčiau gilinęsis tik į liežuvėlio suteikiamą vilioko vinguriavimą, dabar supratau ką kitą: vangų žieminį upėtakį būtina išprovokuoti. Neseniai išneršusi žuvis daug jėgų neturi, o ir iš savo patirties žino, kad į upę šiokiu metų laiku greičiausiai neįkris nei vabzdys, nei varlė nei neatsargus pakrante šmirinėjantis peliukas. Miega jie dabar. Apsnūdęs ir upėtakis. Tačiau agresyvus, bet neatsargus, vis stabtelintis, įsiveržėlis yra tai, ko nevalia ignoruoti. Išbandykite.
Apskritai žūklė viliokais kiek panaši į muselinę ir įkvėpimo kaip pravesti juos galima semtis iš muselininkų, kurių masalai beveik neturi ypatingų hidrodinaminių savybių, tik skendimą ir plaukimą, o unikalūs judesiai suteikiami „plikomis rankomis“ surenkant muselinį valą ir padedant srovės verpetams. Galime plaukiantį vilioką nuplukdyti su srove po medžių šakomis, ten kur niekaip neužmestume. Kaip ir sukrę, vilioką galime vesti prieš srovę, skersai srovės, tik žiemą turbūt neverta skubėti traukiant su srove.
Sustabdydami. Būtent šaltuoju metų laiku atrodo, kad svarbu duoti upėtakiui progą. Susidarė įspūdis, kad jis nepasiryžęs švaistyti daug sunkiai šaltą žiemą sukaupiamos energijos, jei nemano, kad grobis bus lengvas. Visi kiti kibimai atrodė taip pat, masalui stovint, surinkinėdamas valą po timptelėjimo suprasdavau, kad žuvis jau yra.
Pasimatymas su žieminiu upėtakiu, kaip su kokiu draugu, nors ir netokiu stipriu kaip vasarą, nuo poilsiavimo vienoje vietoje aplipusiu dėlytėmis kaip man suteikia niūriai gamtai spalvų. Suprantu, kad upė negyva atrodo tik iš pirmo žvilgsnio, joje tūno apmirusi viltingai pavasario lūkuriuojanti gyvybė. Vienas vienintelis tinklelyje besipliuškenantis margis šioje ramybėje atrodo viskas, ko reikėjo.
Iššūkiu žiemą gali tapti ne tik stori pusnynai, bet ir pavojingos ore pakibusios ledo atbrailos, likusios iš to meto, kai vandens upelyje buvo daugiau, vadinamieji „balkonai“. Verta pasisaugoti ir nebūtina rizikuoti plyšusiais rūbais, sulaužytu spiningu ir mėlynėmis. Neverta pykti ant savęs jei žiemą pavyksta nukeliauti nė pusės vasarinio maršruto. Verčiau radęs sausesnį kelmą prisėdu, įsiklausau į žiemišką miškų ir laukų šiurenimą, svyruojančių medžių traškėjimą ir tylų upelio gurguliavimą: tylą, kurioje nedūzgia automobiliai ir niekas neskuba kalėdinių dovanų į Akropolį, tik tolimas gretimo kaimo šuns lojimas ir ratus sukančių juodvarnių kranksėjimas. Žiemą niekas neturėtų būti godus. Aš taip pat. Siurbčioju puodelį karštos arbatos, atsipalaiduoju ir mintyse įsivaizduoju pavasarį, kai aš ir mano draugas susitiksime vėl.