Sėkmingą karjerą padariusios daugiavaikės mamos: apie savanaudiškas priežastis turėti vaikų

Lietuvoje pasirodžiusi JAV ekonomikos profesoriaus ir trijų vaikų tėvo Bryano Caplano knyga „Savanaudiškos priežastys turėti daugiau vaikų“ pateikia mums labai nebūdingą požiūrį į tėvystę. Priešingai daugeliui psichologų, autorius teigia, kad vaikai gyvenimo kelią su savimi „atsineša“, todėl nėra prasmės vargti juos perauklėjant.

Panašiai mąsto ir knygos pristatyme diskutavusios sėkmingos daugiavaikės mamos. Anot edukologės dr. Austėjos Landsbergienės, lietuviai blaškosi tarp dviejų kraštutinumų: viena vertus, mes dar negalime susitarti, kad nemušime savo vaikų, kita vertus, pasakyti vaikui, kad reikia eiti miegoti, laikoma jo traumavimu.

Lietuviški kraštutinumai: nuo vaikų mušimo iki jų infantilizavimo

„Šiuo metu Lietuvoje „ant bangos“ ankstyvasis vaiko ugdymas: vos ne nuo tada, kai laukiuosi, einu į penkias muzikas, tris jogas, o jei to nedarau, esu bloga mama. JAV ši tendencija buvo prieš keletą dešimtmečių, dabar kalbama apie tai, kad tėvai su vaiku pabendrauja tik vykdami iš vieno būrelio į kitą. Neseniai iš tiesų guodėsi vienas draugas, kad jaučiasi pervargęs, nes visą savo laiką šeima skiria vaikams. Klausiu: „Ką jūs darote?“ Ogi vaikai lanko begalę būrelių: „Tele bim bam“, karatė, joga. Kol vaikas užsiėmęs, tėvas laukia už durų ir jau vien nuo to laukimo pavargsta.

Aš jam patariau atsisakyti visų tų būrelių, grįžti namo po darželio, kuriame vaikai ir taip turi begalę veiklų, ramiai pasigaminti valgyti ir pakalbėti apie dieną. Dar neaišku, kada vaikui didesnė nauda. Jei mes kalbame apie tai, kad vaikai vis dažniau serga depresija, išgyvena nuolatinį nerimą, iš tiesų turime kalbėti apie tai, kad vaikai yra pervargę. Jie išgyvena tikrą suaugusiųjų stresą vien todėl, kad jų tėvai dienotvarkę užpildė visokiais dalykais, kurių tikslas, kad vaikas būtų geresnis, šaunesnis, konkurencingesnis. O jis ir taip turi daugybę įspūdžių susipažindamas su jį supančiu pasauliu“, - svarstė keturis vaikus auginanti A. Landsbergienė.

Anot edukologės ir privačių darželių tinklo steigėjos, kita Lietuvoje pastebima tendencija – vaikų infantilizavimas. Keturmetis yra apšokinėjamas „nuo-iki“ – batukus jam apauna, apkamšo, apipurškia, net vitaminą įduoda į dantis.

„Pasaulyje egzistuoja toks terminas – tėvai-malūnsparniai. Tu skrendi vaikui virš galvos ir, pamatęs mažiausią akmenuką, pakeli jį už pakarpos, o kai praskrendi, vėl nuleidi. Taigi neleidi jam gyventi. Tik daugiavaikės šeimos su tuo nesusiduria, nes negali vienu metu būti keturiais ar septyniais malūnsparniais.

Taigi egzistuoja du kraštutinumai. Viena vertus, pas mus vis dar galima viešai pareikšti, kad aš mušu savo vaiką, ir tuo didžiuotis (draugai švedai sakė, kad pas juos tokia laida nepasibaigtų, iškart atvyktų žmonės, kurie pradėtų dirbti su tokiais tėvais). Kitas kraštutinumas, kad pasakyti vaikui, jog reikia eiti miegoti ar kad kažko jam nenupirksiu, yra jo traumavimas. Manęs kartais klausia, kaip išvesti vaiką netraumuojant, jei jis nenori niekur eiti. Ir man būna labai sunku atsakyti, nes prie akis man iškyla situacija, kai aš turiu pasiimti vaikus iš mokyklos, bet mano mažoji pareiškia niekur neeisianti. Duodu jai dvi minutes apsispręsti, o tada aprengiu, nusinešu į mašiną ir prisegu kėdutėje, nes neturiu kitos išeities. Ir esu 120 proc. įsitikinusi, kad jos netraumuoju“, - pasakojo A. Landsbergienė.

Tokiais atvejais ji sulaukianti riksmo: „Tu pati blogiausia mama pasaulyje!“ Tačiau edukologė šio pareiškimo nesureikšmina: „Aš jai tiesiog pasakiau, kad man labai liūdna, jog taip apie mane galvojanti, nes aš manau, kad ji yra pati geriausia trimetė dukra pasaulyje“.

Ekonominė pusė: kaip apskaičiuoti vaiko kainą

A. Landsbergienės manymu, mes gyvename fantastiškame amžiuje – turime daugybę patogumų ir galimybių, daug laiko džiaugtis vienas kitu, siekti darbų, kurių norime. Tačiau ne paslaptis, kad lietuviai ilgai vargo, todėl dabar mums atrodo, kad turime labai daug duoti savo vaikams. „Man tenka daug bendrauti su amerikiečiais. Pastebėjau, kad ten vaikai nemano, kad tėvai būtinai turi apmokėti jų mokslus. „Aš galiu ir pats užsidirbti“, - sako jie. O pas mus – jei atostogos ne Turkijoje, kai viskas įskaičiuota, tai jau varguoliškas variantas“, - teigė pašnekovė.

„Pagrindinis skirtumas tarp mažai ir daug vaikų turinčių žmonių yra tas, kad vieni mano, kad augina vaikus, o kiti – kad vaikai auga patys. Aš manau, kad vaikai šeimoje paprasčiausiai auga“, - pritarė aktyvi „Aktyvių mamų sambūrio“ narė, penkis vaikus turinti Rasa Paulavičienė.

Tačiau moteris visgi pažymėjo, kad egzistuoja ir kita pusė: Lietuvoje daugybė šeimų gyvena tikrai skurdžiai, o kas antras vaikas iš gausių šeimų gyvena žemiau skurdo ribos. „Todėl ekonominė pusė visgi yra svari, o ir sociologiniai tyrimai rodo, kad turėti ar neturėti vaiko labai lemia ekonominė šeimos situacija. Skaičiuojantys žmonės iš tiesų nespėja pagimdyti daug vaikų. Aš kalbu apie tokį skaičiavimą: pavyzdžiui, pažįstu šeimą, kuri, vos gimus vaikui, apdraudė jį studijų draudimu. Jei Lietuvoje gyventų tik skaičiuojantys žmonės, mes gausių šeimų visai neturėtume.

Visgi manau, kad už savo vaikus reikia kovoti. Kiekvienas turi savo kovas. Vienas eina į darbą ir stengiasi padaryti kuo geresnę karjerą, kitas įsteigia darželių tinklą, kad būtų gerai ne tik jo bet ir kitiems vaikams. Trečias dar kažką sugalvoja. Aš „Aktyvių mamų sambūryje“ dirbu visiškai iš savanaudiškų paskatų, nes aš nenoriu, kad mano vaikai gyventų tokioje pačioje situacijoje, kokioje gyvenu aš“, - įsitikinusi R. Paulavičienė, spėjanti ne tik rūpintis gausia šeima, bet ir dirbti bei dalyvauti visuomeninėje veikloje.

Anot A. Landsbergienės, jei mąstytume apie patį blogiausią variantą – ką aš galėčiau duoti vaikui, jei prarasčiau darbą, tuomet, aišku, daugiau vieno vaiko negalėtume sau leisti.

„Manęs kartais klausia: „Tu taip vertini mokslą. Negi visą gyvenimą arsi, kad galėtum apmokėti keturių savo vaikų studijas geriausiuose universitetuose?“ Ne, aš visą gyvenimą arsiu tam, kad jie įstotų į geriausius pasaulio universitetus, t. y. stengsiuosi juos motyvuoti. Ir kai suaugęs sūnus kartais paklausia, ar galėtų jis to nenorėti, atsakau: „Tu gali nenorėti, bet žinok, kokios yra galimybės. Jei tu norėsi, galėsi įstoti bet kur, bet jei nenorėsi, net jei tau pinigus atnešime ant lėkštutės, tai bus neverta investicija.“ Aš tikrai nenorėčiau investuoti į vaiką, jei jis nenori, kad į jį būtų investuojama. Tačiau žmonės dažnai ne tuo kampu pažiūri į vaiko kainą, nes grąža, kurią duoda vaikas, iš tiesų yra daug didesnė“, - svarstė edukologė.

„Kai mano rato žmonės sužino, kiek turime vaikų, jie mus vadina nenormaliais – esą iš kur tiek finansų jiems turime. Tačiau aš manau, kad jei Dievas davė dantis, duos ir duonos. Pavyzdžiui, mes, gimus vaikui, pradėjome savo verslą. Iš šalies žiūrint atrodytų, kam galėtų šauti tokia mintis – vos gimus vaikui, pradėti keliones į užsienį, ieškoti prekių ir vežti jas čia. Bet iš tiesų vaikai įkvepia, jie kažką su savimi atsineša“, - pritarė taip pat keturis vaikus, tarp jų – dvynukus, auginanti Rima Januškevičiūtė-Steikūnienė.

Kas ką pasirenka – vaikai tėvus ar tėvai vaikus?

Daugiavaikės mamos, visiškai sutikdamos su knygos autoriumi, įsitikinusios, kad ne tėvai nusprendžia turėti vaikų, o vaikai juos pasirenka, ateidami į šį pasaulį.

„Nežinau, kaip tai vyksta, ir turbūt niekada nesužinosime, bet mano asmeninė patirtis rodo, kad vaikai ateina. Ir tuo, ką vėliau iš jų bandome padaryti, mes jiems labai pakenkiame. Aš pati iš nieko nesu tiek daug išmokusi, kaip iš savo vaikų, nes jie yra be galo skirtingi. Kitoje aplinkoje tu gali pabėgti nuo žmogaus, kuris yra flegmatikas, bet kai turi vaiką, kuris yra du kartus ramesnis už tave, jam nepasakysi: „Gal gali tą sriubą valgyti kažkaip greičiau“. Iš pradžių pabandai – su pirmu vaiku ilgiau, su kitu trumpiau, o po to jau visai nebandai, nes supranti, kad yra dalykų, kurių nepakeisi.

Man viena iš savanaudiškų priežasčių turėti daug vaikų, yra ta, kad jie natūraliai išmoksta visų tų dalykų, kurių vieną ar du vaikus tenka mokyti tėvams. Beje, mes visus savo vyresnius vaikus vedėmės į pirmą echoskopiją. Reakcija būdavo fantastika – jie bandė aiškintis, kur rankos, kojos, kodėl viskas taip sudėtinga. Taip jie suvokdavo, kad tai dar vienas žmogus, kurio reikia laukti ir ruoštis. Tuomet namuose jie pradėdavo stumdyti baldus, ruošti erdvę, mergaitės traukdavo savo senas kepuraites naujagimiui ir pan.“, - atviravo R. Paulavičienė.

Visgi moteris prisipažino, kad po antro vaiko gimimo ji patyrė didžiulį šoką ir jei nebūtų pasigimdžiusi trečio, manytų, kad užauginti vaikų yra neįmanoma. Kita vertus, anot jos, kiekvienas vaikas į šeimą atneša savo prieskonį, kurio tuo metu šeimai reikia. „Kai gimė antrasis vaikas, mūsų šeimai iš tiesų trūko tvarkos. Jo natūra į mūsų šeimą tai atnešė – pavyzdžiui, mes visi privalėjome eiti miegoti pusę devynių, nes kol namuose kažkas nemiegodavo, jis taip pat neužmigdavo“, - pasakojo „Aktyvių mamų sambūrio“ atstovė.

R. Januškevičiūtė-Steikūnienė tikino, kad net jos dvynukai labai skirtingi. „Sunkiausia auginti pirmą vaiką. Tuo metu gyvenau su mintimis, kad turėti vaikų – didžiulis vargas ir apskritai kam jie reikalingi, o aš esu beviltiška, pati blogiausia mama. Turbūt galėčiau parašyti knygą, kaip galima savęs nevertinti, nekęsti, tačiau augindama ketvirtą vaiką jau sakau – esu nuostabi mama. Knygos autorius teisus: mes stengiamės būti nuostabiais tėvais, perlipti per save, kad vaikas gautų viską, kas įmanoma, – ir šoktų, ir dainuotų, ir pieštų, neduok Dieve, kur nors jo nenuvesiu. Dabar mano vaikai niekur neina, kiekvienas išsirenka, ką nori veikti, ir yra laimingi, nes aš nuo jų atsikabinau. Namuose nebėra kontrolės, o kai jos nėra, iš tiesų galime jaustis kaip namuose. Kontrolės gyvenime ir taip daug – mus kontroliuoja darželyje, mokykloje, darbe“, - įsitikinusi pašnekovė.

Pašnekovės neslėpė, kad gausios šeimos patiria visuomenės spaudimą. Štai R. Paulavičienė pasidalino įspūdžiais, kai po trečio vaiko gimimo apsilankė pas ginekologę. „Mums bekalbant apie ūkį, bites ir kitus dalykus, gydytoja natūraliai paklausė: „Tai kas dabar – spiralė ar kontraceptikai? Tuo momentu pasijutau labai įžeista: esą ar aš sergu, mirštu, kad man to reikia. Gydytoja, pajutusi mano nuotaiką, paaiškino, kad paprastai po antro ar trečio vaiko moterys to nori. Kai parėjau namo, pati pradėjau galvoti – gal iš tiesų reikia, nes jau visi kreivai žiūrėjo ir besilaukiant trečiojo. O kai pradėjau lauktis ketvirto, net mama ėmė protinti“, - pasakojo moteris.

A. Landsbergienė prisipažino nuo mažens norėjusi būti mokslininke, taigi vaikai į gyvenimo scenarijų netilpo. Tačiau kai jie atsidaro, tai tapo papildomu varikliuku siekti savo tikslo. „Aš visą gyvenimą sakiau, kad minimum būsiu mokslų daktarė, todėl pagalvojau, kad dabar negaliu trauktis, nes visi sakys: „Prisigimdė vaikų ir nieko nebesugeba, išėjo smegenys kartu su vaikais“. Be to, galvojau, kad jeigu to nepadarysiu, kažkada, būdama jau sena, sakysiu vaikams: „Jeigu ne jūs, aš būčiau mokslų daktarė“. Neduok Dieve, taip pasakyti. Taigi pirmajam buvo magistras, antrajam – antras magistras, trečiajam – disertacija, ketvirtajam – podokturantūrinės studijos“, - atviravo pašnekovė.