Specialistai teigia, kad smurtas šeimoje ypač kenkia vaikams, todėl neleistina, kad jie augtų tokiose šeimose. Vaikus veikia neigiamos emocijos.
Jei vaikas mažas, jį ima varginti šlapimo nelaikymas, įvairios širdies ir virškinimo trakto ligos. Jei vaikas vyresnis, pradeda nelankyti mokyklos, anksti vartoti alkoholį ir kitus svaigalus, gali imti smurtauti prieš bendraamžius, o vėliau – savo šeimoje.
„Šeima vaikui turėtų būti užuovėja nuo neigiamos visuomeninės aplinkos. Juk vaikai šeimoje išmoksta kalbėti, perima tradicijas, mitybos, sveikatos priežiūros įgūdžius. Graudu, tačiau šeimoje, kurioje smurtaujama, vaikai ir jaunuoliai įgyja smurtinio bendravimo įgūdžių“, – apgailestauja pašnekovė.
Ji laikosi nuomonės, kad susidūrus su kenčiančia šeima reikėtų galvoti, kaip padėti visai šeimai. „Galima sakyti, tada „serga“ visa šeima ir ją visą reikia „gydyti“, – sako N. Dirsienė.
„1996 m. mūsų pensionas įgyvendino projektą, kurį finansavo Pasaulio bankas, tada manėme, kad dirbsime tik su motinomis ir vaikais, o nuo smurtautojų atsiribosime, – prisimena N. Dirsienė. – Manėme, pirmiausia būtina padėti aukai. Vėliau supratome, kad profesionalios pagalbos reikia ir smurtautojui, taigi pradedama dirbti su visa šeima.“
Teisiniai labirintai
Daug kalbama, kad pirmiausia reikėtų šviesti visuomenę. Ji turi žinoti savo teises, būti informuota, kur kreiptis vienu ar kitu atveju.
Tačiau, specialistų manymu, prevencija yra bevaisė, jeigu teisinė sistema neleidžia smurtaujančiojo greitai atriboti nuo aukos. Deja, Lietuvoje taip yra.
„Tai kaip specialistas gali įtikinti auką padėti sau ir kalbėti, kad smurtas prieš moterį ir vaikus yra žmogaus teisių pažeidimas, jeigu į tai nereaguoja teisinė sistema?“ – klausia N. Dirsienė.
Jos manymu, kad ledai pajudėtų, pirmiausia teisėjai ir kiti teisėsaugos pareigūnai turėtų keisti požiūrį į smurtines bylas.
Lietuvoje nepriimtas smurto šeimoje įstatymas, be to, specialistų manymu, turėtų būti panaikinta ir dabar esanti privataus kaltinimo tvarka. Tarkime, jeigu buvai sumuštas šeimos nario, turi privačia tvarka kreiptis į teismą, kad smurtautojui būtų iškelta baudžiamoji byla.
Beje, neretai tokia byla keliama tik esant liudininkų ar akivaizdžių įrodymų, kad buvo smurtauta.
„Daugelyje Vakarų Europos valstybių teisėsauga kelia baudžiamąją bylą net jeigu nėra sunkaus kūno sužalojimo. Mūsų šalyje, jeigu moteris gali parodyti tik mėlynes ar nubrozdinimus, dažniausiai laikinos apsaugos priemonės smurtautojui netaikomos. Kol tavęs kaip reikiant neprilups, rimtų priemonių prieš smurtautoją teisėsauga nesiima. Aš jau nekalbu apie psichologinį smurtą“, – kritikuoja Lietuvos teisinę sistemą Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono direktorės pavaduotoja Valerija Reikertienė.
Be to, pasak pašnekovės, Vakarų valstybėse smurtautojui neretai taikoma ir priverstinė psichologinė terapija, organizuojamos smurtautojų savigalbos grupės.
„Lietuvoje paaiškėjus, kad šeimoje smurtaujama, teisėsaugininkai nėra linkę kelti bylų. Dažnai net tada, kai smurtaujama prieš vaikus. Ir apskritai smurtas šeimoje nelaikomas kaltę sunkinančia aplinkybe“, – piktinasi N. Dirsienė.
Pasak pensiono direktorės, pareigūnai pyksta, kad auka ne kartą rašo pareiškimą, o paskui jį atsiima, bet visi supranta dėl ko – juk smurtaujantis vyras lieka šeimoje ir moteris bijo dar didesnio smurto protrūkio. Beje, specialistai žino atvejų, ir nemažai, kai policijos pareigūnai smurtauja savo šeimose. Taigi aišku, koks jų požiūris į besikreipiančias aukas.
„Sunkumų kyla ir dėl teisėjų, nes nagrinėdamas smurto šeimoje bylą kiekvienas teisėjas įstatymus traktuoja kiek kitaip. Neretai teisėjo sprendimas būna susijęs su teisėjo asmenine patirtimi. Todėl sprendžiant bylą nugali emocijos, o ne sveikas protas“, – sako V. Reikertienė.
Jos nuomone, teisėjai turėtų specializuotis spręsti tokio pobūdžio bylas. Apskritai pasaulyje apie šią negerovę kalbėta jau ne vieną dešimtmetį, o intensyviau ši problema imta spręsta tik pastaruosius 15 metų. Vis dėlto didelių žingsnių šioje srityje nėra padaryta nė vienoje Europos šalyje.
Dirba fragmentiškai
N. Dirsienės manymu, Lietuvoje reikėtų susivienyti valstybinėms ir visuomeninėms organizacijoms ir parengti visą strategiją, kaip mažinti smurtą šeimoje ir padėti jį patiriantiesiems.
„Negerai, kad sukurta nemažai atskirai veikiančių programų: „Smurto prieš vaikus programa“, „Smurto prieš moteris programa“ ir kt. Juk, kaip minėjau, programos turi būti taikomos visai šeimai. Turėtų būti sukurtos smurto šeimoje mažinimo programos. Nesvarbu, kas auka – moteris, vaikas ar vyras – ją turime apginti“, – teigia pensiono direktorė.
Dabar įvairios organizacijos, nors turi savo rizikos grupių šeimų sąrašus, savo statistiką, tarpusavyje darbų nekoordinuoja. Šioje srityje dirbantys specialistai mano, kad reikia steigti krizių centrus, kuriuose būtų susietas policijos, sveikatos ir socialinių įstaigų darbas.
Tada būtų dirbama kartu, būtų aiškesnė probleminių šeimų statistika.
„Kol kas statistiniai duomenys pabiri: mokyklose mokytojai daug žino apie vaikus ir jų šeimas, gydytojai žino apie sužalojimus, patirtus šeimyninio smurto metu ir t. t.“, – sako V. Reikertienė.
Daugelis institucijų, sužinojusios apie smurtą šeimoje, dažniausiai tai nutyli, kad nereikėtų pildyti įvairių dokumentų. Beje, organizacijos neretai išsigąsta smurtautojo grasinimų.
Padėtis provincijoje dar blogesnė, nes ten dirbantys socialiniai darbuotojai dažnai neturi reikiamos kvalifikacijos suteikti greitą ir profesionalią pagalbą.
„Laiko“ kalbintos Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensiono vadovės pasakojo, kad provincijoje dar reikia pakeisti visuomenės požiūrį į smurtą. Antai viename miestelyje aktyvi moteris, sumaniusi steigti moterų krizių centrą, buvo pasmerkta tiek savo šeimos narių, tiek aplinkinių ir net moterų.
Bijo viešumo
V. Reikertienė pasakojo, kad visuomenė klaidingai mano, jog smurtaujama tik asocialiose šeimose. Deja, pasak pašnekovės, į jų pensioną kreipiasi žmonės net iš aukščiausių socialinių sluoksnių. Žinoma, dažniausiai tai būna moterys, kenčiančios nuo smurtaujančio sutuoktinio.
„Paprastai žmonės bijo paviešinti šią bėdą, ilgai kenčia nuo smurtautojo ir į mūsų pensioną kreipiasi tik tada, kai jau nėra ką prarasti“, – sako pašnekovė.
Pasak V. Reikertienės, jeigu žmogus užima aukštesnę socialinę padėtį, jis bijo visuomenės dėmesio ir neigiamos reakcijos.
Paskambinusios tokios moterys paprastai domisi, ar pensione turės atskirą virtuvėlę, kambarėlį.
„Sužinojusios, kad tokių patogumų mes negalime suteikti, dažniausiai nuo smurtautojo bėga į laikinai nuomojamą būstą, o mūsų pensione naudojasi psichologo, teisininko konsultacijomis“, – sako V. Reikertienė.
Nedrįsta pripažinti ydų
Specialistės teigimu, Lietuvoje sunkiausia pakviesti vyrą į grupę, kur jam būtų taikoma kokia nors terapija ar tiesiog kalbamasi apie problemą.
„Gal tai ir auklėjimo klaidos. Berniukai auklėjami, kad visomis aplinkybėmis būtų stiprūs ir susitvardantys, taigi pripažinti kokias nors savo silpnybes būna tiesiog gėda“, – teigia V. Reikertienė.
Kita vertus, jos nuomone, smurtautojas turėtų priverstinai išklausyti specialiuosius kursus, kaip dabar elgiamasi su pagautais neblaiviais vairuotojais.
Paklausus, kokia geriausia išeitis smurtautojui ir aukai, ar įmanoma laiminga pabaiga, specialistės sako, kad dažniausiai tai būna skyrybos, kai abu palieka vienas kitą ramybėje. Pašnekovės pabrėžia, kad smurtautojas ir auka būna labai susieti psichologiniais saitais, todėl neretai jiems būna sunku paleisti vienas kitą. Gerai, kai išsivadavusi nuo smurtautojo moteris ima gyventi savarankiškai.
O būna atvejų, kai naujas moters draugas irgi smurtauja ir vėl ima suktis tas pats ratas.
Specialistės pasakoja susiduriančios ir su itin skaudžiais įvykiais. Antai minėtame pensione lankėsi moteris, kurios vyras vartodavo alkoholį, keldavo ranką prieš ją ir prieš vaikus, terorizuodavo psichologiškai. Deja, moteris, net susirgusi onkologine liga, nerado jėgų palikti smurtautoją. Iš tokio gyvenimo ją išvadavo tik mirtis.