– Tavo kūrybiškumas liejosi per kraštus dar besimokant Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje – buvai išskirtinė su savo pačios kurtais rūbais, nestandartine mokykline uniforma, suorganizuotu ne vienu susižavėjimą ir nuostabą sukėlusiu renginiu, jo dekoravimu ir t. t. Kur pasuko tavo kelias baigus gimnaziją?
Išvykau gyventi prie jūros, susiradau darbą siuvykloje, ten dirbau dizainere. Vėliau persikėliau į Kauną, kur darbavausi kaip projektų vadovė tarptautinėje įmonėje, taip pat mados srityje.
Neišvažiavau studijuoti dizaino į Angliją, nors buvau įstojusi. Aplinka sunkiai „pergyveno“ mano šį sprendimą, juk visi mano bendraamžiai studijavo.
– Gal gali papasakoti apie savo kūrybinius ieškojimus, ar buvo lemta pildytis tavo svajonėms?
– Gyvendama mieste ir dirbdama tradiciškai nuo 8 iki 17 val. laisvu laiku kaupiau resursus ir ieškojau būdų, kaip įsirengti siuvyklą savo namuose, kad galėčiau kurti. Sunkiai sekėsi suderinti darbą ir asmeninę kūrybą po darbo. Per dažnas komandiruotes beveik nelikdavo laisvų savaitgalių.
Grįžau ir „krapštausi“ savo mažose dirbtuvėse. Jau trejus metus gyvenu vienkiemyje viena ant ežero kranto. Siuvu, rašau, užsiimu statybomis ir visais metų laikais maudausi ežere.
– Sugalvojai dviračiu apvažiuoti Lietuvą, viena, nakvojant kur papuola – hamake, žmonių sodybose, prie bažnyčių. Kodėl ir kaip tam ryžaisi?
– Kai prieš trejus metus iš Neringos krausčiausi prie ežero, netilpo dviratis. Palikau jį kieme Juodkrantėje su pažadu sugrįžti. Po kelių mėnesių grįžau, sėdau ant dviračio ir parmyniau į Zarasus.
Kai grįžau, įspūdžiai susigulėjo ir galvoje pradėjo suktis mintys apie kitą kelionę dviračiu. Vieną vėsų rudens vakarą, lauke temo ir kartu su lapais krito lašai. Tokia atmosfera, kai pliaupia lietus, priminė, kai numynusi 100 km guli hamake nakties vėsoje vidury niekur. Tada saldžios nostalgijos apimta ištariau garsiai, kad vasarą „apminsiu” Lietuvą.
Beveik visą laiką nakvojau hamake tarp dviejų medžių bet kur. Kartais žmonės pakviesdavo keliautoją į kiemą ar net paklodavo lovą namuose. Kartais lietaus išmaudyta prisiglausdavau į hostelį.
– Kokią Lietuvą pamatei, o gal atradai?
– Rašei kelionės dienoraštį, kuriame įvairūs išgyvenimai…
– Momentais nebegalėjau minti pedalų, galvoje smailia plunksna rašėsi eilėraščiai ir skaudėjo nuo minčių. Jei būčiau nulipusi nuo dviračio ir atsisėdusi po obelimi, būčiau parašiusi knygą.
Iš kelionės po Lietuvą užrašų:
„Nida, 2022 m. rugsėjo 5 diena.
14-ta diena kelyje.
Jis nieko neskolina ir antrą kartą nekartoja.
Gyvenimas labai lengvas, nepriekaištingas ir puikus. Kavos puodelis paliečia dar nuo vakar raudonas lūpas. Moteris nešasi drobę su jūra. Jūra telpa vienoje rankoje. Aš norėčiau būti rašytoja. Nesuprantu, kodėl nesu. Būsiu rašytoja ir rašysiu. Norėčiau būti ir tapytoja. Bet nebūsiu.
Degtukai jaukia mano stalo natiurmortą. Puodelis ne lėkštėje, puodelio lėkštėje trupiniai. Skanus gyvenimas, kur padėjau žiebtuvėlį?
– Kokios patirties per tą laiką įgijai?
– Stipriausias patyrimas ir įgyta dovana – besąlygiška laisvė. Laisvė, kuri prisiuva sparnus ir paralyžiuoja vienu metu. Suvokimas, kiek mažai reikia, kad turėtum labai daug.
Iš kelionės po Lietuvą užrašų:
„Koks miręs Lietuvos kaimas ir kokia gyva jaučiuosi aš jame. Kartojau sau pirmąją kelionės savaitę. Sugriuvusios trobos, apaugę kiemai, šviesa tik viename lange visoje gatvėje. Čia sugrįžta tik į kapines. Gyvi ir mirę.
Smailiau už nukultų laukų stagarus kyšo bažnyčios bokštai, bet beribiai Lietuvos laukai atrodo galingesni už dievą.
Koks miręs Lietuvos kaimas ir kokia gyva jaučiuosi aš jame…
Vakar ėjo penkioliktoji kelionės diena. Mane jau pasivijo ruduo ir nuovargis.
Nuovargis ir nuolatinis alkis gadina nuotaiką. Prieš sutemas atvažiuoju į Darbėnus, 2/2 vietų pavalgyti nedirba. Prisistato neviltis su kartėliu.
Atidarau degalinės duris, ta pati daina: „ar galiu pasikrauti telefoną?“
Paeinu toliau nuo kolonėlių ir šildausi sriubą. Dabar jau nebeatrodau kaip keliautoja, dabar jau labiau kaip bomžautoja. Žmonės nebežiūri į mane tiriančiai, žiūri tik priešiškai.
Jaučiuosi labai svetima gyvame Lietuvos kaime.
Pavalgau ir sėdu ant dviračio, vėl yra jėgų. Kelyje pečius apgaubia vėsi tamsa ir pasitinka rūkas. Vis dar svetima, pažįstamas tik mėnuo apvalus kaip dviračio ratas, rodo man kelią.
Brendu per tirštą rūką, nieko nematau. Akys randa du medžių siluetus, apkabinu juos hamako virvėmis ir bandau miegoti. Nejaučiu kojų, kodėl neįsidėjau vilnonių kojinių… Visas pliko lauko rūkas įsitaiso mano miegamajame. Naktis užsimaskavus ir vėsi. Važiuoja mašina. Sulėtina, bet ne mano širdies plakimą. Žinau, tikrai nebris per aukštą šlapią pievą. Nebrenda.
Prabundu lauke be paslapties ir rūko. Minti aplink Lietuvą yra ką veikti.
– Iš kur atsivėrė tie kūrybos klodai? Ar žadi toliau eiti kūrybos keliu – kurti, pasakoti, rašyti? Gal išleisti knygą?
– Gyvenu atsiskyrus. Rašyti ir kurti yra mano būdas bendrauti su žmonėmis. Kitų būdų neieškau. Galbūt. Galbūt kažkada raitysiu parašą tituliniame puslapyje su palinkėjimu, bet kol kas dar ne laikas.
Kaip sugebi pastebėti detales, gyvenime fiksuoti smulkmenas, kurios atrodo nereikšmingos, bet kai tu aprašai, atrodo visiškai kitaip?
2023 kovas:
„Kalnas. Ežeras. Ir upė.
Matau kaip per sniegą nepalikdama pėdų eina lapė. Gal ne upė, labiau upelis… Girdžiu kaip tolumoje loja užkimęs šuo. Mano kieme nėra pėdų. Čia niekas neateina. Niekur neinu ir aš. Žiūriu pro didelį langą. Daugiausia pėdsakų nuo išpiltų pelenų. Geriau už kitus žinodami savo galią ant balto sniego, jie sukasi ratais ir kyla į viršų. Ežeras nepajudinamas tyli nuo lapkričio. Nebepamenu kaip atrodo judantis vanduo. Žvejai. Nebeateina ir jie. Turbūt susilaiko kartu su pavasariu. Kartais dangų sparnais supjausto paukščiai. Vietoj ežero vandens plaukiantys debesys susiuva žaizdas. Mėnulis išdavikas. Skruostą atsuka saulė, nuo pavadžio pasileidžia užkimęs šuo. Pridaro pėdsakų ir išgąsdina pelenus. Vakare pakyla žvaigždės arba vėjas.“
– Gal ir savo 25-metį sutikai kelyje, buvai viena? Savo Instagram‘e (gile_ru) užfiksavai tos akimirkos, tos dienos ar tų metų pastebėjimą…
Iš užrašų iš gyvenimo vienkiemyje:
„Baigėsi sėja, prasidės šienapjūtė“, – sako man Jis. Vėl tranzavau namo per pusę Lietuvos, kad atsidurčiau šiame pokalbyje. Buvau pamiršusi, kad dar yra gyvenimų ir žmonių, kurių metai pagal Donelaitį. Važiuojam pustuščiu keliu, kol pievose sproginėja geltonos galvos. Nežinau ar kada mačiau tokius baltus laukus gegužę. Tiek pienių pūkų. Ir tada nuliūdina mane šita mintis. Reikėjo 25 metų, kad pastebėčiau. Kur dar žiūrėjau užsimerkus? Kai gyvenau mieste, nematydavau kada nusidažo lapai, kada apsinuogina. Nespėdavau paskui rudenį ir save. O visi kiti metų laikai be vasaros neegzistavo. Dėl to ir nemėgau šalčio, nes pati buvau atbukus ir šalta.
„O kodėl jūs viena? Aš maniau kažkas nutiko, kad vidury laukų stabdot,“ – nutraukia mano mintis. Dažnas klausimas iš sustojusio Nepažįstamojo.
Ir kaskart neturiu tinkamo atsakymo.
Aš pienė. Aš nupūstas pienės pūkas. O Jūs eilutės iš Donelaičio metų. Dabar man dažnai sustoja laikas. Nežinau, kokia diena. Kartais būna taip ramu, kad girdžiu, ką šnara beržo lapai. Girdžiu, kaip kraustosi sraigė ir jos lėtai kilnojamas turtas. Pažįstu vietines gerves iš klyksmo. Ir kasdien vis labiau pažįstu save.
– Iš kur pas tave tas noras gyventi kitaip nei kiti, nestandartiškai. O atsiverdama tarsi įrodai, kad patyrei daug išgyvenimų, turėjai įvairių patirčių… Kad tarsi pati ieškai tokių situacijų, kurios užgrūdintų, suteiktų kitokio gyvenimo skonio, gal kančios, skausmo, gal džiaugsmo?
– Vadinu save kūrėja ir keliautoja. Ieškau. Per nuolatines paieškas atsiduriu situacijose, kuriose susipažįstu su savimi iš naujo. Mokausi. Geras jausmas, žinoti kiek gali. Geras jausmas galėti atsistoti ir išeiti iš pokalbio, situacijos, vietos.
Man nereikia krūvos pinigų, kad jausčiausi saugi ir nepriklausoma. Mano stiprybė yra mano valioje ir užsispyrime, o ne blizgučiuose ar kitų žmonių nuomonėse. Sunku nupasakoti tokią būseną. Tokie žodžiai skamba kontroversiškai. Ypač dėl to, kad esu jauna ir mergina.
„Lengva tau šnekėti, kai neturi vaikų, šeimos, paskolos“… Neturiu, nes toks mano pasirinkimas. Visi renkamės kaip gyvename, o norint kažko daugiau, visada reikės dėl to dirbti.
Dažniausiai žmonės į mane žiūri su dideliu pasibaisėjimu arba su didele nuostaba. Bet likusi viena aš žiūriu į „veidrodį“ ir man tinka. Svarbiausia tinka man.
Neseniai gavau žinutę iš kažkada sutiktos merginos: „Buvai tokia primadona ir pagaliau susipratai, atradai gamtą ir vertini lėtą gyvenimą“.
Akimirkai susipynė mintys. Žmonės linkę vertinti ir spręsti pagal vidines savo projekcijas, nusistatymus. Paauglystėje susitikti su draugais vasaros vakarą eidavau su aukštakulniais ir suknele prieš tai atidirbus 8 valandas darže. Iš arimo į suknelę.
Tėvai turėjo didelį ūkį ir visi bendrai juo rūpinomės. Turėjau dvi ryškias veiklas: ūkininkės ir madistės. Sodindavau, ravėdavau ir dar turgelyje prekiaudavau daržovėmis, o gatvėje mane sutikę sakydavo: „Ji turbūt gyvenime nėra net šluotos laikiusi“.
– Ar palaiko tavo keliones ir tokį gyvenimo būdą tėvai? O laiko tave maištininke? Juk ir aš esu tavo bendraamžės mama, kuriai ne visada lengva sutikti su dukters sumanymais, gyvenimo planais, svajonėmis. Bet, deja, tenka.
Kasdien mokausi ir aš, susitinkame kažkur per vidurį. Bet kokiuose santykiuose svarbu gebėti priimti kitą ir leisti jam būti savimi. Nėra vieno recepto bendravimui, todėl jei nemėgsti kavos, galiu pasiūlyti tau arbatos ir tai netrukdys valgyti obuolių pyrago, kurį mėgstame abu.
– Ar esi panašiai keliavusi ir už Lietuvos ribų? Kai tarėmės pokalbiui, rašei, kad per Varšuvą keliausi į Sakartvelą. Ar irgi viena, savais keliais?
Galutinai įsimylėjau Baltijos jūrą ir pamilau Latvijos kaimus šalia jos. Manau, kad šią žiemą mintys suksis apie Estijos aplankymą, o dažniausiai būna, kad jei žiemą sukasi mintys – vasarą sukasi pedalai… Pažiūrėsime.
Sakartvelą aplankiau ne viena, kelionę gavau dovanų gimtadienio proga.
– Ar gali pasidalinti įžvalgomis apie gyvenimą? Sutikai daugiau gero linkinčių ar piktų žmonių?
Turiu tik patarimą, kuriuo vadovaujuosi pati, – labai svarbu būti taikoje su savimi. Nuolatos to siekti ir ties tuo dirbti. Kai viduje ramybė ir taika, tada lengviau kvėpuoti lipant į savo gyvenimo kalną.
– Ar turi svajonių, planų, ar tiesiog gyveni šia diena ir mėgaujiesi ja?
– Ar ne paslaptis, kas tame gyvenimo kelyje tave taip meniškai įamžina? Ar pati save?
– Visos nuotraukos ir kitas turinys užfiksuotas telefonu mano pačios, tik kadrus režisuoja gyvenimo tėkmė, gamta ir metų laikas.