Aukštaitiškas svirnelis
J. Pivoras su tėvais atsikėlė gyventi į Kernavę prieš 25-erius metus. Tačiau jis miestelyje lankydavosi dar vaikystėje – prie Aukuro kalno vykdavo muzikos šventės.
Armonikos garsai Joną Pivorą lydi nuo mažens, nors muzikos jis nesimokė. Jonas grodavo „vakaruškose“, iki vestuvių muzikanto „nepribrendo“, nes jo jaunystės laikais jau kūrėsi ansambliukai, armonika buvo nemadinga.
Su muzika J. Pivoras nesiskiria ir dabar. Jei kas paprašo – prie bažnyčios vestuvininkams sutiktuvių maršą užplėšia. Vyras turi ir arklį, dailią karietą, kuria šeštadieniais ir sekmadieniais po Kernavę turistus vežioja.
Prieš penkerius metus Jono kieme išdygo naujas pastatas – aukštaitiškas svirnas, pastatytas pagal visus tradicinius šio pastato matmenis. Dirbo visa šeima – su tėvu statė trys sūnūs, o žmona gamino pietus.
Į svirną iš tėvų namo buvo perkelta armonikų ekspozicija. „Kambaryje nebuvo muziejui tinkamos aplinkos“, - mano J. Pivoras. Aukštaitiškas pastatas labiausiai tiko tokiai kolekcijai, nes liaudies dainose apdainuotas, susijęs su etnine kultūra.
Asmenybių muziejus
„Armonikos“ muziejaus idėja gimė visai netikėtai, kai prieš septynerius metus Kernavėje vyko kasmetinės kultūros dienos. Kaip visada, buvo surengta tautodailininkų paroda. Atvyko savivaldybės, kultūros darbuotojai. „Pagalvojau, kad reikia kažko naujo, žmonės pradeda nuobodžiauti“, - prisimena J. Pivoras. Jis pakvietė svečius užeiti į tėvų namą. „Parodysiu kai ką įdomaus“, - pažadėjo jis. Visi buvo maloniai nustebinti – spintos lentynose buvo sukrautos armonikos, sukaupta medžiaga apie buvusius krašto muzikantus.
Sulaukęs pritarimo, Jonas Pivoras pradėjo galvoti, kaip plėtoti muziejaus idėją. Staiga tarsi iš dangaus atklydo mintis, kad reikia rinkti ne visas armonikas, o tik tų muzikantų, kuriuos jis pats pažinojo vaikystėje ar jaunystėje: „Todėl šitą muziejų galima vadinti muzikantų asmenybių.“ Šiuo požiūriu „Armonikos“ muziejus skiriasi nuo kitų liaudies instrumentų kolekcijų.
Jonas Pivoras nesiekia kaupti vertingų, brangių instrumentų kolekcijos: „Bet kas, turintis pinigų, gali tokių nusipirkti. Man net nesvarbu, kad instrumentas grotų. Saugau tik tokius, apie kuriuos galiu pasakoti istoriją.“
Instrumentai kaip istorija
Muziejaus ekspozicijoje seniausia armonika mena caro laikus. Ja grojo ir Lietuvos karininkas, vėliau partizanas Jonas Jakštas, kuris 1952 metais prie Želvos buvo sušaudytas. Kita armonika priklausė „Žaliojo velnio“ partizanų būrio ryšininkei Aldonai Jakštaitei, kuri dabar vadovauja Kauno tremtinių ansambliui. Šalia – Kristaus Karaliaus Merginų Diakonių kongregacijos (esančios Kernavėje) seselės Irenos Valaitytės instrumentas.
Privačiame muziejuje atsirado vietos ir kitai istorijos pusei: Trapelių kolūkio pirmininko Aleksandro Vasiliausko, buvusio „Aušros“ kolūkio brigadininko Stanislovo Gudeikos, buvusio Šešuolėlių tarybinio ūkio direktoriaus, pučiamųjų orkestro vadovo Boleslovo Krivkos armonikoms.
Ekspozicijoje galima pamatyti televizijos konkurso „Duokim garo!“ laureato Juozo Vasiliausko, Širvintų rajono poeto Algio Kryžanausko, dailininkės Vidos Pečiulytės armonikas.
Į muziejų atkeliavo ir Sibiro tremtinio, gelvoniškio Bartkevičiaus, buvusio Lietuvos saugumo departamento dimisijos karininko Zenono Palionio, žinomo Širvintų saviveiklininko, armonikieriaus, bajanisto, smuikininko Juozo Vrubliausko iš Paspėrių bei daugelio kitų krašto muzikantų instrumentai.
Jonas Pivoras renka ir kaupia medžiagą apie buvusius muzikantus, ruošia publikacijas vietinei spaudai. Jau pasirodė 26 straipsniai – kiekvienas skirtas vienam muzikantui ar visai jo šeimai. Surinktos ir nuotraukos, kai kuriose užfiksuoti ir prieškario laikai. „Vasarą šiam darbui lieka mažiau laiko, bet ateis ruduo, žiema ir vėl rašysiu“, - žada privataus muziejaus savininkas.
Akordeono prototipas – lūpinė armonikėlė
Kai užsakomos ekskursijos (dažniausiai apsilanko mokiniai), muziejininkas pasakoja ir armonikos atsiradimo istoriją.
Armonikos prototipas – lūpinė armonikėlė – buvo pagaminta 1821 m. Berlyne. Po metų buvo pagamintas patobulintas – dumplinis instrumentas. 1829 m. atsirado klavišinis bei mygtukinis akordeonai.
Muziejuje saugomi ir bajanai. Šis instrumentas buvo išrastas 1907 m. Sankt Peterburge ir pavadintas legendinio rusų dainiaus Bojano, vardu.
Lietuvoje šis instrumentas buvo vadinamas armonika. J. Pivorui pavyko nustatyti, kad rašytiniuose šaltiniuose ji pirmą kartą paminėta 1853 m. Ja mokėsi groti Antanas Baranauskas. Muziejininko nuomone, nuo tada po Lietuvos kaimus ir paplito armonika. „Tai įdomus sutapimas, nes A. Baranauskas, būdamas vaikas, tarnavo mūsų apylinkėse pas kunigą, o baigęs seminariją tarnavo Gelvonų miestelio (Širvinų rajone) bažnyčioje.“
„Armonikos“ muziejuje yra įdomių eksponatų. Tai rankų darbo armonika, pagaminta Kernavėje 1936 m. Kita originalios konstrukcijos armonika su metaliniais apkaustais, ant kurių vokiškai išgraviruota „Mažasis Hansas“. Nežinia, kokio ji amžiaus, bet tikrai labai sena, nes medinės detalės pažeistos kinivarpų. J. Pivoras ištyrė jos istoriją: vokietis, gimus sūnui, pats pagamino armoniką ir užrašė sūnaus vardą. Instrumentas buvo užpatentuotas, jį draudžiama kopijuoti ir parduoti, todėl toks yra vienintelis. Šia armonika gana sunku groti, norint išgauti skambų garsą, reikia mokytis.
Etninės kultūros puoselėjimas
Pasak J. Pivoro, muziejuje nėra nė vieno nereikalingo eksponato. Viskas susiję su krašto kaimo kultūra. Ant sienų pakabinti tautodailininkų paveikslai pagoniška tema, Barboros Radvilaitės portretas, rankų darbo austi lininiai rankšluosčiai.
Muziejuje atsirado vietos ir statulėlėms su ragu. Tai senovinis instrumentas, minimas Biblijoje. Todėl svirnelyje padėtas ir Šventasis Raštas. Dar vienas kitų kraštų kultūras menantis instrumentas – cimbolai.
J. Pivoro nuomone, muziejuje vertėjo priglausti 1955 m. įsteigtą pereinamąjį prizą, kuris buvo įteikiamas pučiamiesiems orkestrams. „Jis vertingesnis už aukso luitą“, - mano muziejaus savininkas.
Kurdamas muziejų, Jonas Pivoras nori puoselėti etninę kultūrą. Tam labiausiai tinka liaudiškų instrumentų kolekcija. Juk muzikantas lydi kaimo žmogų visą gyvenimą – nuo gimimo iki mirties, muzika skamba per svarbiausias šventes – krikštynas, vestuves, giesmės palydi ir Anapilin.