IV dalis
Didžiausiu galvos skausmu rusams tapęs Valančius buvo paruošęs aiškų planą: imperija turėjo griūti
Vyskupo Motiejaus Valančiaus laikais Lietuva priklausė Rusijos imperijai, o šioje galiojo degtinės monopolio įstatymas. Kiekvienas išgertas degtinės lašas papildydavo imperijos kišenę. Kaip teigia istorikas Paulius Vaidotas Subačius, M. Valančiui rūpėjo valstiečių moralė, tačiau pagrindinis blaivybės tikslas buvo kova su ortodoksija ir carine sistema, kuri ją platino. Blaivybės rezultatas – dėl akcizo rinkliavos sumažėjimo imperijos iždas patyrė nuostolių.
DELFI toliau tęsia straipsnių ciklą „Sausas įstatymas“, kurios tikslas – nupasakoti, kokie alkoholio įstatymai bei draudimai galiojo Lietuvoje. Apie tai, kaip Rusijos imperijoje atsirado degtinės monopolis, galite skaityti ČIA. Šįkart nusikeliame į laikus, kai pirmą kartą buvo masiškai pradėta kovoti su alkoholio vartojimu.
Kaip pasakoja P. V. Subačius, yra du dalykai, kurių žmonės nesupranta, kai kalba apie alkoholio kontrolę. „Žinome, kad su šių dienų technologijomis, alkoholį galime padaryti iš bet kokios organikos. Bet senovėje nebuvo taip paprasta. Ir nors uogos visada rūgo, alkoholiui gauti, ypač stipriam alkoholiui, reikia dviejų sąlygų: kokybiškų produktų ir energijos. Energijos arba malkų Lietuvoje netrūko, tačiau nebuvo per daug kokybiškų maisto produktų“, – sako istorikas.
Anot jo, kol Lietuvoje nebuvo paplitusios bulvės, stiprų alkoholį galėdavo mūsų protėviai gaminti tik iš grūdinių kultūrų. Tačiau svarbu atminti, kad tai buvo laikai, kuomet nuolat trūkdavo duonos. Istorikas pasakoja, kad duonos stygiui net nereikėdavo karo metų: ar tai lietinga, ar tai labai sausa vasara ir valstiečiams tekdavo į miltus primalti medžių žievės, samanų.
P. V. Subačius pabrėžia, kad sunku įsivaizduoti, kad tokiomis sąlygomis gyvendami žmonės imdavo ir tūkstančius tonų grūdų naudodavo alkoholio gamybai – tai būtų kultūros degradacijos ženklas. Apie midų jis atsiliepia panašiai – bitės tais laikais gyveno ne moderniuose aviliuose, o medžių drevėse. Tad medaus būdavo išgaunama nedaug ir jo didžioji dalis tikrai nebuvo skirta midui gaminti. Alkoholis tai laikais buvo vartojamas per šventes ar ritualines apeigas.
„Tačiau nuo XIX amžiaus pradžios turime kitokią situaciją: Lietuvoje paplinta bulvės. Jei yra geras derlius, jų nesuvalgo tiek, kiek užauga. Maža to, intensyvėjantis ūkininkavimas lemia didesnius javų plotus bei derlius. Ir štai čia jau prasideda tikroji alkoholio pramonė, dvaruose plečiamų bravorų produkcijos masinis pardavinėjimas valstiečiams. M. Valančiaus epochoje jau yra galimybės santykinai pigiai pagaminti daug alkoholio, o degtinės akcizas atitenka Rusijos imperijos reikmėms. Drauge pasiekia žinios apie idėjinį blaivybės judėjimą, kuris atsirado Airijoje“, – pasakoja istorikas.
Lėšos, kurios būdavo surinktos iš degtinės akcizų, pirmiausia atitekdavo lokaliai Rusijos imperijos administracijai finansuoti, t. y. Šiaurės Vakarų gubernijų institucijoms. Airių situacija, pastebi P. V. Subačius, buvo sąlyginai panaši į lietuvių – tai kraštas, kuriame nuo seno buvo gaminamas alus, viskis, bet bulvių paplitimas nulėmė masinį samagono gėrimą. O ir pajamos atitekdavo ne airiams, bet Britų imperijai ir anglams dvarininkams.
Blaivybės sąjūdis Lietuvoje prasidėjo Žemaičių vyskupo M. Valančiaus iniciatyva 1858 m., o tų metų pabaigoje prieš pat Kalėdas parapijas pasiekusi jo „Pirmoji blaivybės gromata“ jau liudijo blaivybės brolijų steigimąsi įsisiūbuojant.
Apie blaivybės judėjimą tuometinėse Lietuvos žemėse galima išgirsti įvairių mitų, pavyzdžiui, kad visos Lietuviškos gubernijos nustojo gerti. Ir nors tai yra netikslūs teiginiai, blaivybės judėjimo veikla turėjo daug įtakos ir tapo tikra rakštimi imperijos valdininkams. Kaip savo darbe „Vyskupas Motiejus Valančius ir blaivybės sąjūdis Vilniaus vyskupijoje 1858–1863 m.“ rašo istorikas Vytautas Merkys, 1859 m. Vilniaus iždo rūmų pranešimas skelbė, kad blaivybė yra nuostolinga.
„Vilniaus apskrityje kunigai, sekdami savo Kauno gubernijos bendražygiais, verčią savo parapijiečius viešai bažnyčiose prisiekti, kad visiškai nevartos stipriųjų alkoholinių gėrimų. Saikdinama esą per Mišias (liturgiją), po to skaitomas kažkoks religinis leidinys (turbūt blaivybės brolijos nuostatai) ir blaivininkai įrašomi į tam skirtą knygą. Blaivybės rezultatas – iždas dėl akcizo rinkliavos sumažėjimo patyręs nuostolių“, – rašo V. Merkys.
Taip pat V. Merkys rašo: „Vilniaus gubernatorius Michailas Pochvisnevas 1858 m. gruodžio 29 d. generalgubernatoriui Vladimirui Nazimovui perdavė gauto iš Vilniaus apskrities zemskinio ispravniko raporto duomenis, kad blaivybės brolija plinta: Molėtų, Inturkės ir Šešuolių apylinkėse blaivybės laikytis prisiekė 800 žmonių“.
O štai 1859 m. sausio 6 d. Vilniaus oficialus laikraštis „Vilenskij vestnik – Kuryer Wileński“ persispausdino anoniminio autoriaus straipsnį, kad Kauno gubernijos valstiečiai atsisakė degtinės. V. Merkys pabrėžia, kad rašoma apie autoriaus nuostabą ir džiaugsmą bei palinkėjimą, kad šis iššūkis rastų atgarsį ir kitose gubernijose.
fAnot to meto dokumentų, blaivybės judėjimas plito gana sparčiai: 1859 m. vasario pradžioje, rašo V. Merkys, Šešuolių parapijoje ir Kiauklių filijoje blaivininkais tapo apie 3000 žmonių, Širvintų parapijoje – apie 1700. Iki 1859 metų sausio vidurio Molėtų, Inturkės ir Šešuolių apylinkėse degtinės atsižadėjo apie 1500 žmonių.
Didžioji dalis blaivybės sąjūdžio spartaus didėjimo priežastis – M. Valančius ir jo įtaka. Anot P. V. Subačiaus, Žemaičių vyskupą galima aptarti kaip didįjį moralistą, švietėją arba kalbėti apie jo antiimperinę veiklą. „M. Valančiaus veikla ir įtaka buvo milžiniška. Dėl to visą ją apžvelgti – tikrai neįmanoma. To meto pastoraciniuose laiškuose garsiai neįvardyta, kad jis bandė blaivybe ekonomiškai susilpninti imperiją, priešintis caro vykdomai politikai. Blaivybės draugijos kūrimo metu buvo ant legalumo ribos.
Svarbu suvokti, nepaisant koks brutalus Lietuvos atžvilgiu buvo carinis režimas, jis buvo teisinis, buvo laikomasi įstatymų ir procedūrų. Yra daugybė situacijų ir liudijimų dėl paties M. Valančiaus. Yra ataskaitose, pranešimuose Sankt-Peterburgui rašoma, kad Valančius daro tą ir tą. „Ištremkime M. Valančių“ – raginama aukštų valdininkų laiškuose. Atgal sugrįžta klausimas: turite įrodymų? Ne, neturime. Tai vadinasi viskas lieka, kaip yra“, – pasakoja istorikas. Anot pašnekovo, M. Valančių ištremti buvo vengiama ir dėl didelės jo įtakos, baiminamasi bruzdėjimų, sukilimo. Generalgubernatorius tik atkėlė jį iš Varnių į Kauną, imperijos administracijai po akimis, idant galėtų intensyviau stebėti.
„Carinėje Rusijoje taisyklių buvo laikomasi. Tuo metu buvo nesuvokiama, kas yra draugijinis gyvenimas, nekilmingų luomų veikla. Todėl valstiečių blaivybės organizacijos niekas neįteisino, bet iš pradžių ir nedraudė. Jei neuždrausta, niekur teisės akte nėra parašyta, kad negalima to daryti – vadinasi galima, tik paskui carinė valdžia susizgribo ir ėmė jas varžyti“, – pasakoja P. V. Subačius.
Teiginį, kad vyskupas M. Valančius blaivybę naudojo kaip įrankį kovoti su ortodoksija, P. V. Subačius grindžia slaptomis caro agentų ataskaitomis. Vienas iš tokių agentų, pasakoja istorikas, buvo kunigaikštis Vladimiras Meščerskis. Kunigaikštis, sako pašnekovas, buvo itin įdomi persona: bene pirmasis viešas seksualinių mažumų atstovas Rusijos imperijoje bei žurnalų leidėjas. Tačiau įdomiausia jo gyvenimo detalė yra tai, kad Meščerskis buvo artimas caro šeimos draugas bei slaptas agentas. Jį caras siųsdavo šnipinėti gubernatorių.
„B. Jelcino laikais tapo prieinamos ir vėliau buvo paskelbtos archyvuose išlikusios jo slaptos ataskaitos – laiškai, kuriuos be caro ir sosto įpėdinio didžiojo kunigaikščio galbūt dar matė keli ministrai. Ten yra rašoma ir apie Šiaurės vakarų gubernijas bei padėtį, kuomet po 1863 metų sukilimo M. Valančius gyveno Kaune. Kunigaikštis buvo susitikęs su Valančiumi ir savo atsiminimuose rašo, kad M. Valančius – žmogus, kuris realiai valdo šį kraštą, yra „Makiavelių Makiavelis“. Jis turi pačią didžiausią įtaką. Meščerskis su liūdesiu ir pykčiu atsiliepia apie aukštuosius valdininkus, kurie de jure turi valdžią, tačiau visiškai negali sukontroliuoti M. Valančiaus veiklos. Ir Meščerskis pabrėžia politinę M. Valančiaus veiklos prigimtį, kad jis kovoja su patvaldyste, nes ji yra sujungta su ortodoksija ir ortodoksija, jam, kaip katalikų vyskupui, yra tiesioginis religinis ir politinis priešas.
Meščerskis pastebi, kad M. Valančius žiūri pro pirštus į kunigų moralę, jeigu jie yra politiškai ištikimi ir vykdo jo politiką. Šis liudijimas yra žinomas iš kitų šaltinių ne taip tiesmukai, subtiliau. Iš bendro vaizdo aiškiai matyti, kad M. Valančiaus akcija prieš spaudos draudimą buvo akcija prieš ortodoksijos grėsmę – jai neutralizuoti vyskupas ėmėsi labai radikalių priemonių. Tai, kad jis tomis priemonėmis per labai trumpą laiką sugebėjo mobilizuoti labai didelę slaptą organizaciją ir didelius finansinius išteklius, liudija jo galią“, – pastebi P. V. Subačius.
Istorikas pabrėžia, kad tas pats buvo ir su blaivybės akcija. Žinoma, negalima sakyti, kad vyskupui nerūpėjo švietėjiški dalykai. „Jam rūpėjo žmonių moralė ir jis matė dešimtmečių intensyvesnio gėrimo padarinius. Reikia suvokti, kad alkoholis nebuvo pigus, kad valstiečiai neturėjo išteklių. Vykdavo ir mainai: smuklėje buvo galima atsiskaityti žemės ūkio produktais. Bet buvo ir monetariniai mainai, o pinigų valstiečiai tikrai daug neturėjo. Jiems buvo sunku. Vyskupas ir į tai reagavo. Bet aš sakyčiau, kad prioritetas buvo kova su ortodoksija ir su ortodoksija palaikančia carine sistema“, – teigia istorikas.
Anot pašnekovo, M. Valančiui buvo svarbu, kad valstiečių uždirbti pinigai nebūtų pragerti. „Jis norėjo, kad pajamos būtų investuojamos. Aplinkoje, kurioje mažai išteklių ir atsiranda kažkas labiau prakutęs – visi tie pinigai gali greitai patekti į smuklininkų rankas. Mes turime šlėktiško orumo ir garbės, iš šlėktų tai perėmė ir valstiečiai: jei turiu, tai aš pasirodysiu, visus pavaišinsiu. Ir tada galima per vieną vakarą viską prarasti. Mums sunkiai sekėsi ugdyti taupymo mentalitetą“, – sako P. V. Subačius.
Atsisakant alkoholio valstiečiams itin svarbus buvo pasirašymo momentas. „Būdavo aktas, kurį pasirašydavo žmogus. Gal kitą kartą gyvenime pasirašys tik per vestuves. Žinoma, čia kalba apie tuos, kurie mokėjo rašyti, nes jau buvo daug skaitančių, tačiau nemokančių rašyti.
Bažnyčioje viešai davė blaivybės priesaiką. Ir šiais laikais svarsto, ar Seimo narys sulaužė priesaiką, turime nušalintą prezidentą už priesaikos sulaužymą. Tiesa, šiandien žmogus į žodžiu duotą pasižadėjimą žiūri ne taip griežtai. O tuo metu egzistavo suvokimas, kad jei atsistosiu, prieš visus pasakysiu, turėsiu to laikytis. Žmonės į tai rimtai žiūrėjo“, – teigia istorikas.
Anot jo, tai nebūtinai reiškė, kad žmogus laikėsi savo pažado negerti. Bet jei palūždavo, jausdavo didelę kaltę. „Tai viena iš kortų į modernaus žmogaus laikysenos kaladę. Pradeda formuotis šiuolaikinis sąmoningumas. Tai, ką darau, nebėra asmeninis dalykas, nes tai viešas įsipareigojimas, susijęs su priklausymu laisva valia susidarančiai grupei – draugijai. Atsiranda suvokimas, kas yra bendruomenė, kuri yra kitokia nei kaimo bendruomenė“, – sako P. V. Subačius.
Ir nors sklando mitai apie tai, kad buvo kaimų, kuriuose nė lašo negerdavo niekas, nors valdžia prie kaimo sustatydavo degtine sklidinus kibirus, P. V. Subačius vadina tai folkloru. „Nebuvo absoliučios blaivybės. Kadangi buvo valstybinis akcizas, buvo registruojama, kiek alkoholio parduodama. Prasidėjus M. Valančiaus blaivybės akcijai, pardavimai krito dramatiškai“, – teigia istorikas.
Tačiau ne vienas M. Valančius prisidėjo prie blaivybės lietuviškose gubernijose. Kaip rašo istorikas V. Merkys, valdininkai kaltino ir kitus veiksnius bei po kiek laiko ėmė drausti ir užsienietiškus leidinius apie blaivybę. Nors tai jiems sunkiai sekdavosi – jei jie nebūdavo išverčiami į rusų kalbą, cenzoriai tokius leidinius praleisdavo.
Kaip rašo V. Merkys, talentingiausias blaivybės propaguotojas buvo J. S. Dovydaitis, 1860– 1863 m. išleidęs tris savo didaktinio kūrinio „Sziauleniszkis Senelis“ dalis (beje, jose paskelbė keletą svarbiausių Valančiaus ganytojiškų laiškų), pasirinkęs tuomet įprastą liaudžiai skirtą didaktinio apsakymo modelį, kurio siužeto pagrindas bei jungtis yra per kaimus keliaujantis senas elgeta, pasakojantis įvairius nuotykius ir patyrimus. Autoriaus svarbiausias tikslas tragiškais ir komiškais pavyzdžiais parodyti blaivybės moralinę ir materialinę naudą, skelbti Valančiaus vadovaujamo blaivybės sąjūdžio, blaivybės brolijos reikšmę.
Tad taktiką, kurią buvo pasirinkę blaivybės puoselėtojai buvo grįsta ne draudimais ir bausmėmis, bet ugdymu.
Tačiau būta ir tokių veikėjų, kurie pasisakė už blaivybę ne dėl moralinių sumetinų. Kaip rašo V. Merkys, aktyvus autorius blaivybės temomis buvo Mykolas Balinskis. Esą jo tikslas buvo išaiškinti dvarininkams, kad grūdų sunaudojimas degtinei varyti ir savo valstiečių girdymas tėra atsilikusio ūkio požymis, kai nenorima investuoti lėšų ūkiui gerinti. Sumanesni dvarininkai vietoj degtinės ėmę daryti alų, kurio blaivybės brolija nedraudžia ir kuris, anot autoriaus, valstiečius stiprina. Alkoholio varymas, anot M. Balinskio ir panašiai mąsčiusių tuometinių autorių, buvo materialinė žala.
Prie blaivybės plitimo, anot istoriko V. Merkio, prisidėjo religinė kaimo pasaulėžiūra bei bendruomeninis gyvenimas, solidarumas, viešosios nuomonės veiksnys. „Jei bendruomenės elitas – geriausi ūkininkai (jie taip pat buvo aktyviausi parapijos žmonės – bažnyčios komiteto nariai, maršalai) prisidėdavo prie blaivybės sąjūdžio, tai iš kolektyvinio solidarumo jais pasekdavo ir kaimynai, ypač priklausomi grytelninkai, įnamiai, samdomoji šeimyna. Ten, kur šios kaimo bendruomenės įtaka nesiekė arba ji buvo silpna, pvz., smulkiose gyvenvietėse, vienkiemiuose, užusieniuose, ten ir blaivybė plito silpniau. Bajorų luomas Vilniaus vyskupijoje, kaip ir Žemaičių vyskupijoje, blaivybei liko daug abejingesnis“, – rašo istorikas.
Tačiau P. V. Subačius pabrėžia, kad M. Valančiaus laikais paplitęs alkoholio vartojimas jokiais būdais negali būti lyginamas su pokario metais. „Tokio masinio gėrimo nebuvo XIX amžiuje. Po karo žmonės beveik kiekvienuose namuose varė samagoną. Žmonės girdė pirmiausia stribus ir rusų karininkus, o vėliau ir patys gėrė.
Nemanau, kad yra tik folkloras teiginys, kad buvo DDT dedamas į samagoną. O DDT buvo amerikiečių duota kaip labdara naikinti kenkėjams žemės ūkyje“, – įsitikinęs istorikas. Anot jo, mažai rašoma, bet po karo buvo siaubingas kiekis kenkėjų, nes pūvantys lavonai ir antisanitarinė padėtis nulėmė, kad buvo daugybė žiurkių, pelių ir panašiai, net nekalbant apie utėles ir blusas.
Anot istoriko, DDT pesticidai buvo viena iš JAV pokarinės labdaros priemonių visai Europai, taip pat ir Sovietų Sąjungai. „DDT dėdavo į samagoną dėl stiprumo – greičiau pasigerdavo. Žmonės nesuprato, kokio nuodingumo priemonė tai yra. DDT dalindavo utėlėms, kitus nuodus - žiurkėms naikinti, kažkas pabandė dėt į samagoną, ir pamatė efektą. Tai sukėlė ilgalaikius genetinius padarinius. Vėliau DDT civilizuotame pasaulyje buvo uždraustas“, – sako istorikas.
