V dalis
Lietuvos kontrabandos aukso amžius: galiojo degtinės monopolis, bet lietuviai gėrė „jūros šnapselį“
Vytautė Merkytė

Paskutiniais carinės Rusijos gyvavimo metais buvo priimtas drastiškas sprendimas – įvesta prohibicija. Iš to meto yra išlikusių žurnalistų liudijimų (ar pramanų), kaip žmonės gailiai žiūrėjo į daužomus degtinės butelius, o kai kas net bandė nuo žemės alkoholį gerti. Tačiau po kelių metų Lietuva tapo nepriklausoma šalimi, atšaukė „sausą įstatymą“ ir įvedė valstybės valdomą degtinės monopolį. Kaip rodo tarpukario statistika – lietuviai tais laikais gėrė net 7 kartus mažiau nei 2018 metais.

DELFI toliau tęsia straipsnių ciklą „Sausas įstatymas“. Apie tai, kaip Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius bandė kovoti su ortodoksija ir alkoholiu – skaityti galite ČIA.

Kaip degtinė į Šešupę tekėjo
Naikinimo akcija vyko gerai. Degtinė buvo nešama į gatvę ir buteliai daužomi. Degtinė, kaip vanduo po lietaus, tekėjo šaligatvio grioveliais į Šešupę.

Kaip savo knygoje „Apelsinų kontrabanda rašo istorikas bei knygų autorius Gediminas Kulikauskas, net ir įvedus monopolį, žmonės vis tiek nebijojo virti naminukę. Tačiau caro valdžia tame nematė bėdos ir nusikaltėliai būdavo baudžiami tik piniginėmis baudomis. Tačiau, rašo G. Kulikauskas, caro valdžia buvo itin griežtai nusiteikusi prieš kontrabandinę prūsišką degtinę, kurios tuo metu buvo apstu. Caro valdžios nutarimu atsirado net specialūs pasieniečiai, kurie turėjo sugauti prūsų „šmugelninkus“. Tokie pasieniečių daliniai buvo vadinami „karčemų sargyba“, tačiau žmonės juos dar vadindavo „akcizininkais“.

Paskutiniais carinės Rusijos gyvavimo metais buvo priimtas radikalus sprendimas: 1914 metais caras Nikolajus II įvedė prohibiciją. Toks sprendimas, anot DELFI kalbinto istoriko ir knygų autoriaus Antano Astrausko, buvo priimtas bijant, kad mobilizuoti milijonai ginkluotų kareivių, susirinkusių į vieną vietą, prisigėrę, ko nors nepadarytų. Tad visoje šalyje, įskaitant ir lietuviškas gubernijas, nuspręsta įvesti „sausą įstatymą“.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Tada šalyje naminukė ir pasiekė savo bumą. Tuometinė caro valdžia ėmėsi naikinti nelegale tapusią degtinę. To meto įvykius aprašo G. Kulikauskas. Toliau pateikiame ištrauką iš istoriko knygos „Apelsinų kontrabanda“:

„Antanas Gintneris pasakoja, kaip 1914 metų rugpjūčio 2 dieną tokia naikinimo akcija vyko Kudirkos Naumiestyje (caro laikais vadintame Vladislavovu): Naikinimo akcija vyko gerai. Degtinė buvo nešama į gatvę ir buteliai daužomi. Degtinė, kaip vanduo po lietaus, tekėjo šaligatvio grioveliais į Šešupę.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Žinoma, miesto smalsuoliai susirinko pasižiūrėti, kaip naikinamas valstybinis turtas ir galutinai įsitikino, kad karo paskelbimas – jokie juokai. Mėgstantiems išgerti tikrai skaudėjo širdį. Jie pyko ant tokių „bepročių“.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Policija vaikė degtinės mėgėjus, kurie negalėdami žiūrėti, kaip toks geras skystimėlis teka į upę, griebė kibirus, dėžes ar butelius ir sėmėsi atsargiai to vandenėlio, kuris greitai susilies su Šešupės vandeniu. Jisai buvo nešvarus, bet vis tik stiprus ir sveikas gėrimas, jo mėgėjams – tikras vaistas!

Kiti šią problemą sprendė paprasčiau: patys gulė prie šaligatvio, kur tekėjo degtinė ir vaišinosi geriau, kaip kokioje svetainėje. Paprastai ir pigiai! Patys tvarkos darbuotojai juokėsi iš tokių nuotykių ir sakė:

– Tegul atsigeria, kaip koki veršiai... Juk tai paskutinis kartas!“

Būtent taip knygoje yra paminimas tuometinio žurnalisto A. Gintnerio straipsnis. Tokią istoriją išgirdęs istorikas A. Astrauskas nusijuokia ir patikina, kad tai tikriausiai labai dramatizuotas to laikmečio žurnalisto pasakojimas, o gal net ir išgalvotas.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Kai 1915 metais Lietuvą okupuoja vokiečiai, jie neatsisako rusų įvesto „sauso įstatymo“ ir jį palieka galioti. Tačiau, kaip knygoje nurodo G. Kulikauskas, žmonės nebuvo patenkinti tokiu sprendimu ir ėme gerti odekoloną, stipresnį alų ir dar aktyviau ėmė varyti naminę degtinę.

A. Astrauskas sutinka, kad prie naminukės varymo tikrai prisidėjo ir tai, jog prieš tai daugybė žmonių dirbo valstybinėse degtinės gamyklose, o dėl prohibicijos jie neteko darbo. Savo žinias jie puikiai galėjo panaudoti naminukės varymui.

Įstatymų palyginimas

Tad su tokiu palikimu 1918 metais Lietuva tampa nepriklausoma šalimi. Dar vienerius metus galiojo prohibicija, tačiau 1919 metais, sako A. Astrauskas, „sausas įstatymas“ buvo panaikintas. „Tuo metu Vyriausybė neturėjo galimybių įvesti monopolį, todėl trumpam buvo įvesta privati gamyba“, – sako jis.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Kaip randama istoriniuose šaltiniuose, štai tokie alkoholio draudimai galiojo tarpukariu (1922 metais):

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Tikrai nesunku rasti panašumų ir su šių dienų įstatymais. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento Tabako ir alkoholio kontrolės skyriaus specialistai informuoja, kad Lietuvoje šiuo metu galioja šie alkoholio prieinamumo ribojimai:

Lietuvoje spiritas buvo dominuojanti kontrabandinė prekė. Liaudiškai jį vadindavo „brenkštu“ arba „jūros šnapseliu“.

Knygoje „Lietuvos muitinės“ istorikas Algirdas Jakubčionis rašo, kad tarpukario Lietuvoje spiritas buvo dominuojanti kontrabandinė prekė. Liaudiškai jį vadindavo „brenkštu“ arba „jūros šnapseliu“. Kaip rašo G. Kulikauskas, daugiausiai spirito atveždavo iš Vokietijos nuo 1922–1926 metų, mat ten prasidėjo didžiulė infliacija.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

„Bet 1923 metais buvo įvestas valstybinis degtinės monopolis ir faktiškai buvo grąžinta ta pati carinė tvarka – carinis monopolis. Jis buvo grąžintas praktiškiaivos ne žodis žodin“, – pastebi istorikas A. Astrauskas.

Anot jo, tokia tvarka galiojo iki 1940 metų, kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Tačiau ir tada, sako istorikas, buvo įvestas sovietinis degtinės monopolis.

Įsigaliojęs monopolis, kaip randama istoriniuose šaltiniuose, turėjo garantuoti dideles ir greitas biudžeto pajamas.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
Tarpukariu lietuviai gėrė 7 kartų mažiau nei dabar

Tiksliai sužinoti, kiek tarpukario metais lietuviai suvartodavo alkoholio nėra lengva. Remiantis oficialiu Lietuvos statistikos metraščiu (to meto Lietuvos statistikos departamento analogas), galima sužinoti, kiek alkoholio būdavo parduodama (viskas buvo tiksliai fiksuojama dėl galiojančio monopolio), tačiau niekas neskaičiavo, kiek buvo suvartojama absoliutaus (100 proc.) legalaus alkoholio, kaip šiandien.

Remiantis 1939 metų Lietuvos statistikos metraščiu, Lietuvoje buvo parduota:

Tai nėra visa statistika, mat tuo laikotarpiu buvo itin paplitusi naminukė, o jos į oficialią statistiką nebuvo įmanoma įtraukti – kaip ir šiais laikais. Tačiau, remiantis aukščiau pateiktais skaičiais, galima pabandyti apskaičiuoti, kiek gryno alkoholio tais laikais buvo suvartojama.

Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Nors nenurodoma, kiek gryno alkoholio turėjo to meto alus bei vynas, daroma prielaida, kad jų laipsniai nelabai skiriasi nuo šių dienų. Tad su didele paklaida galime teigti, kad lietuviai 1939 metais suvartodavo apie 1,53 litro gryno alkoholio.

O kokia situacija šiandien, praėjus lygiai 80 metų? Statistikos departamento duomenimis, 2018 metais vienam 15 metų ir vyresniam šalies gyventojui teko 11,2 litro suvartoto absoliutaus (100 proc.) legalaus alkoholio. Tai 1,1 litro mažiau nei 2017 metais, tačiau 7 kartus daugiau nei 1939 metais.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
9
Apie projektą
DELFI pristato naują multimedijos pasakojimą „Sausas įstatymas“, kuriame bus aptarti įvairūs Lietuvos istorijoje pasitaikę alkoholio vartojimo įstatymai: nuo tų, kurie vertė valstiečius ir baudžiauninkus pirkti alkoholį, nors šie jo nenorėjo vartoti iki generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo „sauso įstatymo“ ir dar daugiau.

Pasakojimų ciklas „Sausas įstatymas“ nėra tik apie draudimus ar alkoholį – tai proga pažvelgti į Lietuvos istoriją visai kitu kampu ir išvysti, kaip kito mūsų tautos požiūris ir vertybės.

Iniciatoriai

Taip pat skaitykite

Vytautas Didysis nebuvo blaivininkas: už girtuoklystę nebaudė, o už kitus nusikaltimus net liepė patiems pasikarti (I dalis)
Girtuoklystė, venerinės ligos ir azartiniai žaidimai: tai ne filmo siužetas, o mūsų protėvių kasdienybė (II dalis)
Carinė Rusija puikiai įvaldė žaidimą su alkoholiu: Lietuva pasekmes jautė ir po 1990-ųjų (III dalis)
Didžiausiu galvos skausmu rusams tapęs Valančius buvo paruošęs aiškų planą: imperija turėjo griūti (IV dalis)
Lietuvos kontrabandos aukso amžius: galiojo degtinės monopolis, bet lietuviai gėrė „jūros šnapselį“ (V dalis)
Paragavusius laisvės, lietuvius skandina karas ir degtinė: gėrė, nes negalėjo to pakelti (VI dalis)
Laikai, kai alkoholis liejosi laisvai: tarsi tradicija girtuoklystė ėjo iš kartos į kartą (VII dalis)
Parduotuvėse dingo degtinė – ne bėda: gėrė nuo naminukės iki aušinimo skysčio (VIII dalis)
Su laisvės vėjais – blaivios tautos idėja: kiek lietuviai buvo pasiryžę pamiršti taurelę (IX dalis)