VIII dalis

Parduotuvėse dingo degtinė – ne bėda: gėrė nuo naminukės iki aušinimo skysčio

Justina Maciūnaitė

Alkoholio politika Sovietų Sąjungoje po Antrojo pasaulinio karo lėmė, kad alkoholio vartojimas sovietų okupuotose šalyse buvo smarkiai išaugęs. Iškilo grėsmė ne tik Sovietų Sąjungos reputacijai, bet ir pasiekimams įvairiose srityje, o Šaltojo karo laikotarpiu sovietų valdžia sau to leisti tikrai negalėjo. VIII „Sauso įstatymo“ dalyje – apie antialkoholinę Gorbačiovo politiką, ir kodėl šis lyderis vis dar svarsto dėl šio kadaise priimto sprendimo.

Skysčiai, kurie vartojami vietoj alkoholinių gėrimų. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (R. Jurgaitis)


Girtavimas trukdė pasiekimams ir reputacijai

VII „Sauso įstatymo“ dalyje aptarėme, kodėl skatinimas gerti atsisuko prieš pačius skatintojus. Nors oficialių tyrimų apie alkoholio vartojimo politiką ir statistiką sovietų okupacijos metais (po Antrojo pasaulinio karo) Lietuvoje nėra, tačiau istorikai, vartydami pavienius leidinius, tikina, kad alkoholio vartojimas Sovietų Sąjungoje buvo didelė ir grėsminga problema.

Girtavimas ir alkoholizmas išties kenkė ne tik Sovietų Sąjungos reputacijai, bet ir pasiekimams. Baudžiamųjų bylų rinkiniuose esantys įrašai leidžia suprasti, kad girtavimai dažnai baigdavosi muštynėmis, kūno sužalojimais ir net žmogžudystėmis. Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto lekt. dr. Marius Ėmužis akcentuoja, kad sovietų valdžia nerimavo, jog besaikis alkoholio vartojimas stabdys Sovietų Sąjungos technologinę, karinę pažangą. Tuo laikotarpiu sovietai to leisti negalėjo: pasaulyje prasidėjo sunkus, stiprios tarpusavio konkurencijos laikotarpis, žinomas kaip Šaltasis karas, kuris neleido atsipalaiduoti Sovietų Sąjungai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Jos konkuravo geopolitiškai, ekonomiškai, ideologiškai, norėjo viena kitą aplenkti mokslo, technologijų, technikos srityse. Todėl ypač svarbu buvo sumažinti alkoholio vartojimą visuomenėje, pradedant nuo alkoholio vartojimo kontrolės darbo vietose dėl rizikos gauti broką ir panašiai.

1985 metais Sovietų Sąjungai pradėjo vadovauti Michailas Gorbačiovas. Tais pačiais metais, gegužės 16 dieną, Aukščiausios Tarybos prezidiumas išleido įstatymą „Dėl kovos su girtuoklyste ir alkoholizmu“, liaudyje pavadintu „Pusiau sausu įstatymu“, dar žinomą kaip Gorbačiovo prohibicija. Tačiau, anot lekt. dr. M. Ėmužio, alkoholio gamybos ir įsigijimo ribojimai nesprendė tikrosios problemos – alkoholizmo. Ligos, kuri vešėjo ne tik žemesniame socialiame sluoksnyje.

Nors oficialių tyrimų apie alkoholio vartojimo politiką ir statistiką sovietų okupacijos metais (po Antrojo pasaulinio karo) Lietuvoje nėra, tačiau istorikai, vartydami pavienius leidinius, tikina, kad alkoholio vartojimas Sovietų Sąjungoje buvo didelė ir grėsminga problema.

Nėra parduotuvėje? Pasigaminsiu pats

Lekt. dr. M. Ėmužis paaiškina, kad vadinamuoju „Pusiau sausu įstatymu“ buvo apribotas alkoholio pardavimo laikas, mažinti gamybos kiekiai, iškertami vynuogynai ir panašiai.

Pavyzdžiui, kai Sovietų Sąjungai vadovavo Leonidas Brežnevas, dar iki Michailo Gorbačiovo vadovavimo laikotarpio, degtinės parduotuvės atsidarydavo 11 val. ryto ir dirbo darbo dienomis ir per laisvadienius. M. Gorbačiovui pradėjus vykdyti antialkoholinę kampaniją, spiritiniai gėrimai buvo pardavinėjami tik darbo dienomis nuo 14 val. Taip pat buvo griežtai baudžiama už alkoholinių gėrimų vartojimą parkuose ir skveruose, traukiniuose. Pagauti girti žmonės turėjo ne tik sumokėti dideles baudas, bet ir nemalonumų darbe (kurį laiką negaudavo premijų).

Policijos pareigūnai girtą moterį lydi į blaivyklos automobilį. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (R. Jurgaitis)

Kampanijos metu vyko intensyvi propaganda: buvo platinamas akademiko Uglovo straipsnis apie alkoholio žalą, teigiantis, kad alkoholio negalima vartoti jokiomis aplinkybėmis, apie tai, kad rusų liaudžiai netipiškas alkoholizmas. Netgi atsidarė „Visasąjunginė blaivybės bendrija“. Be to, net įprastas alkoholio vartojimas galėjo tapti griežtų administracinių nuobaudų priežastimi. Buvo uždrausti banketai po disertacijų gynimų, taip pat buvo paskelbta, kad švenčiamos komjaunuoliškos „nealkoholinės vestuvės“.

1991 metų „Alkoholizmo ir girtavimo problemos“ leidinyje teigiama, kad įsigalėjus prohibicijai, 1987 metais alkoholinių gėrimų gamyba ir suvartojimas (palyginus su 1985 metais) vienam gyventojui sumažėjo beveik dvigubai.

Buvo griežtai baudžiama už alkoholinių gėrimų vartojimą parkuose ir skveruose, traukiniuose. Pagauti girti žmonės turėjo ne tik sumokėti dideles baudas, bet ir nemalonumų darbe (kurį laiką negaudavo premijų).

Mark Lawrence Schrad knygoje „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“ pateikia statistiką, kad 1989 m. alkoholio vartojimas vienam žmogui sumažėjo nuo 14,9 iki 12,5 litro. Teigiama, kad sumažėjo skyrybų skaičius, nelaimingų atsitikimų keliuose, pravaikštų. 20 proc. sumažėjo dvidešimtmečių ir trisdešimtmečių mirtingumas. Taip pat rašoma, kad mažėjo ir mirtimi pasibaigusių nelaimingų atsitikimų darbe skaičius, mirtinų apsinuodijimų alkoholiu. Pateikiama statistika, kad augo gimstamumas, kūdikiai buvo statistiškai daug sveikesni negu anksčiau.

Nors statistika po „Pusiau sauso įstatymo“ įvedimo gali atrodyti patraukli ir daug žadanti, tačiau lekt. dr. M. Ėmužis ragina nepamiršti, kad jei ji ir tikra, tai vis tiek atspindi tik oficialiai perkamo alkoholio kiekius.

„Tačiau nors alkoholio vartojimas sumažėjo, bet alkoholizmo problemos tai nepanaikino. Tai juk yra liga, kurią reikia gydyti. Alkoholikai dar labiau gerdavo viską, kas papuolė nuo aušinimo skysčio, odekolono iki techninio spirito ar dar baisiau“, – pabrėžia istorikas.

Valančiaus blaivininkų draugijos piketas. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (Vladas Ščiavinskas)

Anksčiau minėtuose leidiniuose taip pat akcentuojama, kad sparčiai augo alkoholio kainos ir sumažėjo valstybinės degtinės gamyba.

Sulaukusi labai įvairių vertinimų – ir teigiamų, ir neigiamų – tokia Gorbačiovo alkoholio vartojimo mažinimo kampanija 1988 metais buvo tyliai nutraukta. Pats Sovietų Sąjungos lyderis vėliau sakė, kad „<...> būtų neteisinga sakyti, kad antialkoholinės priemonės buvo visiškai nenaudingos. <...> Sumažėjo nelaimingų atsitikimų, mirčių, darbo laiko švaistymo, chuliganizmo ir skyrybų dėl girtuokliavimo ir alkoholizmo. Pirmą kartą tapo prieinama informacija apie alkoholinių gėrimų gamybą ir vartojimą, taip pat statistiniai duomenys, kurie anksčiau buvo slapti. Vis dėlto, neigiamos antialkoholinės kampanijos pasekmės smarkiai viršijo jos teigiamus aspektus.“

Kas atsitiko?

Po „Pusiau sauso įstatymo“ įvedimo ir alkoholio kainų šuolio, valstybinės degtinės gamybos sumažėjimo, pasak istorikų, augo ne tik įvairių skysčių, savo sudėtyje turinčių alkoholio, vartojimas. Kai kurie ėmė naudoti cukrų naminės degtinės gamybai. Vėlgi, anot lekt. dr. M. Ėmužio, ir čia statistikos, kiek naminukės buvo pagaminama ir išgeriama, nėra, tačiau iš žmonių pasakojimų žinoma, kad ji buvo gaminama visur: butuose, namuose, kiemuose, miškuose. Sustiprinus kontrolę ir dažnėjant patikrinimams, pričiupti naminukės gamintojai pildavo ją į kanalizaciją arba tiesiog toje vietoje ant žemės, kur gamindavo. Naminukės varymas buvo toks intensyvus, kad net sukėlė cukraus trūkumą.

Alkoholio varymas juodojoje rinkoje tapo toks populiarus, kad netgi 80–ųjų metų pabaigoje pradėjo kurtis kooperatyvai, atsirado pogrindiniai cechai, kuriose buvo varoma ne tik naminukė, bet ir gaminamas kitas alkoholinis gėrimas, neva – vynas. Padaugėjo masinių apsinuodijimų, dažniausiai etilo spirtą pakeitus metilo spirtu. Kitaip tariant, alkoholizmu sergantys žmonės pradėjo gerti viską, kas tik „turi laipsnių“.

Renginys prieš alkoholio vartojimą. Lietuvos centrinis valstybės archyvas (Donatas Matulauskas)

Anot lekt. dr. M. Ėmužio, alkoholis visais laikais smarkiai didindavo įplaukas į valstybės iždą. Tačiau, įvedus „Pusiau sausą įstatymą“, papildomų lėšų labai sumažėjo. Ir nors valdžia tikėjosi, kad sumenkusias pajamas su kaupu kompensuos prognozuotas 10 proc. produktyvumo padidėjimas (mat, žmonės mažiau geria – daugiau dirba), bet tokios prognozės nepasitvirtino.

Sustiprinus kontrolę ir dažnėjant patikrinimams, pričiupti naminukės gamintojai pildavo ją į kanalizaciją arba tiesiog toje vietoje ant žemės, kur gamindavo. Naminukės varymas buvo toks intensyvus, kad net sukėlė cukraus trūkumą.

Po Sovietų Sąjungos griūties valstybinis alkoholio monopolis buvo panaikintas 1992 m., ir tai paskatino augančią alkoholio pasiūlą. 1993 metais alkoholio vartojimas pasiekė 14,5 litro gryno alkoholio žmogui per metus, padarydamas Rusiją viena iš didžiausių alkoholio vartotojų pasaulyje. Iki šiol mokesčiai alkoholiui buvo žemi. Visgi degtinės rojumi vadinta Rusija nuo 2013 m. sausio 1 d. maždaug trečdaliu padidino šio alkoholinio gėrimo kainą paaiškinant, kad pigus ir lengvai pasiekiamas alkoholis skatina girtuokliauti.

23
Apie projektą
DELFI pristato naują multimedijos pasakojimą „Sausas įstatymas“, kuriame bus aptarti įvairūs Lietuvos istorijoje pasitaikę alkoholio vartojimo įstatymai: nuo tų, kurie vertė valstiečius ir baudžiauninkus pirkti alkoholį, nors šie jo nenorėjo vartoti iki generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo „sauso įstatymo“ ir dar daugiau.

Pasakojimų ciklas „Sausas įstatymas“ nėra tik apie draudimus ar alkoholį – tai proga pažvelgti į Lietuvos istoriją visai kitu kampu ir išvysti, kaip kito mūsų tautos požiūris ir vertybės.

Iniciatoriai

Taip pat skaitykite

Vytautas Didysis nebuvo blaivininkas: už girtuoklystę nebaudė, o už kitus nusikaltimus net liepė patiems pasikarti (I dalis)
Girtuoklystė, venerinės ligos ir azartiniai žaidimai: tai ne filmo siužetas, o mūsų protėvių kasdienybė (II dalis)
Carinė Rusija puikiai įvaldė žaidimą su alkoholiu: Lietuva pasekmes jautė ir po 1990-ųjų (III dalis)
Didžiausiu galvos skausmu rusams tapęs Valančius buvo paruošęs aiškų planą: imperija turėjo griūti (IV dalis)
Lietuvos kontrabandos aukso amžius: galiojo degtinės monopolis, bet lietuviai gėrė „jūros šnapselį“ (V dalis)
Paragavusius laisvės, lietuvius skandina karas ir degtinė: gėrė, nes negalėjo to pakelti (VI dalis)
Laikai, kai alkoholis liejosi laisvai: tarsi tradicija girtuoklystė ėjo iš kartos į kartą (VII dalis)
Parduotuvėse dingo degtinė – ne bėda: gėrė nuo naminukės iki aušinimo skysčio (VIII dalis)
Su laisvės vėjais – blaivios tautos idėja: kiek lietuviai buvo pasiryžę pamiršti taurelę (IX dalis)