III dalis
Carinė Rusija puikiai įvaldė žaidimą su alkoholiu: Lietuva pasekmes jautė ir po 1990-ųjų
Faktiškai kiekvieną perversmą ilgoje Rusijos istorijoje vykdė girti sąmokslininkai, ir dažnai alkoholis buvo naudojamas siekiant palenkti kariuomenę į savo pusę. Tuo pasinaudojo ir sosto siekusi Jekaterina II. Atsakymas, kodėl rusai tiek geria slypi ne socialinėse normose, o valstybės politikoje. Alkoholio naudą valdžiai puikiai supratusi Jekaterina II į savo imperijos glėbį priėmė triskart padalintą Abiejų Tautų Respubliką. Būtent carinės Rusijos sudėtyje bebūnant Lietuvai ir atsirado degtinės monopolis, kuris su nedideliais pakeitimais galiojo net iki 2003 metų.
Šiuos ir kitus faktus savo knygoje „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“ aptaria Mark Lawrence Schrad. Knygoje itin detaliai išanalizuojama Rusijos įvairių valdžių naudota alkoholio politika, o Lietuva daugybę metų praleido šios politikos pančiuose. DELFI toliau tęsia multimedijos pasakojimą „Sausas įstatymas“ ir šįkart kviečia nusikelti į Lietuvos žemes, kai jos tapo Rusijos imperijos dalimi.
Kaip rašo Jonas Liupkevičius, XIX amžių lietuviai pasitiko jau turėdami kelių šimtų metų girtavimo patirtį. „Lietuvos miestai, miesteliai ir pakelės buvo sėte nusėtos smuklėmis, o girtavimo mastai buvo neregėti“, – rašo J. Liupkevičius.
Tačiau, kaip teigia istorikas ir knygų autorius Antanas Astrauskas, su alkoholiu susiję įstatymai niekuo nepasikeitė Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi. Kokie įstatymai galiojo tuo metu, galite sužinoti perskaitę antrąjį „Sauso įstatymo“ ciklo straipsnį ČIA.
„Pakitimų beveik nebuvo, nes prijungtose LDK teritorijose iki 1840 metų galiojo Lietuvos statutas su tam tikromis išimtimis. Paskutinis padalijimas įvyko 1795 metais. Tuo metu Rusija prisijungė labai dideles teritorijas: Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą. Rusija buvo imperija, o ne unitarinė respublika, todėl visose aneksuotose teritorijose bent iš pradžių būdavo paliekama galioti senoji teisinė sistema. Dėl to lietuviškos gubernijos buvo laikomos „privilegijuotomis“. Jose galiojo kita tvarka nei Rusijoje. Jei kalbėsime apie alkoholio gamybą ir pardavimą – Jekaterinos sistema Lietuvoje praktiškai negaliojo“, – sako A. Astrauskas.
Bet kokia buvo Jekaterinos Didžiosios sistema ir kaip buvo reguliuojama alkoholio gamyba ir prekyba lietuviškose gubernijose?
Apie Jekateriną Didžiąją ir alkoholį galima išgirsti visokiausių mitų. Vienas iš tokių mitų aptariamas ir knygoje „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“. Joje tikinama, kad Jekaterina Rusiją ir naujas teritorijas valdė alkoholio pagalba – esą girtą liaudį lengviau valdyti.
A. Astrauskas į tokius teiginius žiūri gana skeptiškai, bet sutinka, kad tame yra krislas tiesos. Istorikas pasakoja, kad 1765 metais imperatorė įvedė naują alkoholio rinkos apmokestinimo sistemą, kuri vadinosi otkup. Įvedus šią sistemą, Rusijoje įvyko degtinės gamybos ir prekybos valstybinė monopolizacija. „Tai buvo labai archaiška monopolijos forma, žinoma dar nuo Romos imperijos laikų. Tai valstybės teisė, bet ta teisė yra parduodama privačiam asmeniui, tarkime, pirkliui. Jis keturiems metams gauna teisę tam tikroje teritorijoje pardavinėti degtinę už valstybės nustatytą kainą.
Ši teisė kas ketverius metus buvo parduodama varžytinėse. Ją įsigijęs asmuo įsipareigodavo tam tikroje teritorijoje parduoti ne mažiau degtinės nei ankstesniais metais už valstybės nustatytą kainą. Čia slypi alkoholio vartojimo skatinimas: jeigu pirklys nori užsidirbti, jis turi parduoti daugiau“, – sako A. Astrauskas.
Tačiau, kaip jau minėta, lietuviškose gubernijose ši monopolija negaliojo, išskyrus valstybės iždui priklausančias žemes. Privačiose valdose tebegaliojo LDK laikų propinacija. „Tai išskirtinė žemvaldžio teisė savo žemės valdose gaminti ir parduoti alkoholinius gėrimus. Iš pradžių ji priklausė valdovui, o Antrasis ir Trečiasis Lietuvos statutai ją faktiškai suteikė visiems žemvaldžiams“, – pasakoja istorikas bei knygų autorius.
Anot jo, tokia situacija buvo susijusi su baudžiava – alkoholį gaminti ir parduoti galėjo tik žemvaldžiai, o valstiečiams tai buvo draudžiama, nebent ponas leisdavo ypatingomis progomis, pavyzdžiui, vestuvėms ar Velykoms.
„Tuo metu nebuvo jokios tarnybos, kuri vestų alkoholio vartojimo statistiką. Bet jei jūs pavartytumėte baudžiamųjų bylų rinkinius (o jų yra daugybė), pamatytumėte, kad tuo metu gerdavo ne ką mažiau nei dabar. Būdavo ir girtų muštynių su sunkiais kūno sužalojimais, žmogžudystėmis ir taip toliau. Lietuvis per visą istoriją mėgdavo pagerti“, – sako A. Astraukas.
Tačiau tokia neapmokestinta žemvaldžių laisvė lietuviškose gubernijose negalėjo galioti amžinai. Kaip teigia istorikas, pirmasis veiksmų ėmėsi caras Aleksandras I. Jis 1810 metais išleido manifestą, kuriuo kiekvienas žemvaldys-degtindaris, turintis revizinių sielų, įpareigotas už kiekvieną revizinę sielą per metus sumokėti po rublį.
Tikriausiai daugeliui terminas revizinė siela yra mažai girdėtas. Kaip paaiškina A. Astraukas, taip būdavo vadinami vyriškos lyties baudžiauninkai. „Tai buvo statistinis vienetas, nepriklausomai nuo jo amžiaus ar sveikatos būklės“, – paaiškina istorikas.
Jei dvarininkas turėdavo revizinių sielų, tai jis per metus turėdavo valstybės iždui sumokėti po 1 sidabro rublį, tam, kad išsaugotų teisę varyti degtinę. Anot istoriko, rublis tuomet nebuvo didelė suma.
Tokia situacija buvo dvarininkų valdose, tačiau, pašnekovas pasakoja, kad 1811 metais visai kitokia tvarka įsigaliojo miestiečiams.
„Savivaldžiuose miestuose buvo įvesti akcizai nuo pagaminto ir parduoto degtinės kiekio. Atsiranda didžiulė disproporcija: jei tu esi dvarininkas, kuris gyvena netoli Šiaulių, o Šiauliai yra savivaldus miestas, tu turėdamas 20 baudžiauninkų sumoki 20 rublių per metus, o Šiaulių degtindariai turi mokėti nuo pagaminto kiekio akcizus. Dėl tos disproporcijos iki XIX amžiaus vidurio, miestuose beveik išnyksta gėrimų gamyba, nes yra paprasčiau pirkti dvarininkų atvežamą degtinę nei vietoje gaminti. Tai susiję su dvarininkų privilegijomis. Jos buvo mūsų gubernijose, bet jų nebuvo rusiškose. Tai buvo išskirtinė situacija“, – pabrėžia A. Astraukas.
Šią situaciją pakeičia 1861 metais caro Aleksandro II pradėtos reformos – baudžiavos ir daugumos dvarininkų privilegijų panaikinimas. A. Astrauskas pažymi, kad faktiškai tai buvo laisvos rinkos įvedimas. O kas privertė imtis carą tokių drastiškų veiksmų? Istorikas tikina, kad visa tai buvo pralaimėto Krymo karo pasekmė.
„1853–1856 metais vykęs Krymo karas atrodo tolimas nuo Lietuvos. Rusijos imperija formaliai kariavo su Osmanų imperija, kurią palaikė Anglija bei Prancūzija. Tai iš esmės buvo įtakų pasidalinimas Juodojoje jūroje, Kaukaze ir aplinkiniuose regionuose. To karo faktiškai niekas nelaimėjo, bet Rusija buvo visiškai ekonomiškai išsekinta“, – pasakoja istorikas.
Būtent Krymo karo metu Rusijoje pasikeitė carai. Naujasis caras Aleksandras II matė, kad Rusija yra atsilikusi. „Caras panaikina baudžiavą, dvarininkų ekonomines privilegijas, įveda laisvąją rinką. Radikaliai pakinta imperijos visuomenė ir ekonomika“, – sako A. Astraukas.
Tačiau tokie naujojo caro sprendimai, teigia pašnekovas, turėjo netiesioginių pasekmių. „Kas yra baudžiauninkas? Tai valstietis, kuris yra absoliučiai priklausomas nuo savo pono. Jis kažkiek dienų per savaitę privalo nemokamai atidirbti pono laukus, ir kiek laiko lieka, jis tada gali apdirbti jam skirtą laukelį. Tai – vergija.
1861 metais išlaisvinti valstiečiai tapo savarankiškais rinkos dalyviais. Skirtingai nei baudžiavoje, jiems dabar patiems reikėjo galvoti, kaip išlaikyti save ir savo šeimą. Iš vienos pusės, ponui dirbti nebeprivalo, bet iš kitos pusės – ponas bėdoje jau nebepadės. Nes ponai prižiūrėdavo savo valstiečius, kad jie neprasigertų. Dvarininkams jie buvo darbo jėga“, – teigia pašnekovas.
Anot jo, šie pokyčiai turi panašumų su vergijos panaikinimo JAV arba kolūkių sugriovimo nepriklausomybės pradžioje pasekmėmis. „Kuomet keičiasi pasaulėžiūra, vieni pradeda taupyti ir nebegerti, kiti pradeda gerti dar daugiau. Tokia situacija buvo po baudžiavos panaikinimo“, – sako A. Astraukas.
Be kita ko, Aleksandras II alkoholio rinkoje įvedė akcizų sistemą: vienodos taisyklės įsigaliojo visiems. Po šių pokyčių, pasakoja A. Astrauskas, laikui bėgant buvo galima pastebėti, kaip ėmė stambėti miestų degtindarių įmonės. „Pasikeičia situacija konkurencinėje kovoje: jei seniau miestuose degtindarystė merdėjo, tai po šio akcizų įstatymo – ji klesti. Dvarininkai, netekę savo baudžiauninkų, neturintys kapitalo, negali išlaikyti savo smulkių bravorėlių. O miestuose įmonės stambėjo. Iki amžiaus galo lieka tik kelios stambios įmonės miestuose. Kitaip pasakius – vyksta industrializacija“, – pasakoja istorikas.
Tačiau pokyčiai ties tuo nepasibaigė – 1897 metais liepos 1 dieną Vilniaus ir Kauno gubernijose buvo įvesta valstybinė degtinės monopolija. Imperijos mastu ji pradėta įvedinėti 1894 metais, bet, kaip primena A. Astraukas, Rusija turėjo daugybę teritorijų, tad vienodų įstatymų iškart visur įvesti negalėjo.
„Tai buvo tik degtinės monopolija. Kitus stipriuosius gėrimus buvo galima daryti iš valstybės parduodamo spirito. Visokios trauktinės, likeriai ir panašiai. Bet pastarieji sudarė vos kelis procentus visos rinkos. Alui ir vynui monopolija išvis negaliojo.
Monopolijos principas buvo toks: spiritą varo privatūs gamintojai. Tada skelbiamas valstybinis konkursas tam tikroje teritorijoje, tarkime, Vilniaus gubernijoje, ir iš tų privačių spirito varyklų nuperkamas tam tikras kiekis geriausio spirito. Jis perduodamas valstybinėms gamykloms, kurios kažkodėl vadintos „sandėliais“. Jos gamina degtinę – skiedžia spiritą vandeniu ir valo mišinį. Tada tą degtinę parduoda valstybinėse krautuvėse“, – tvarką nupasakoja A. Astrauskas.
1913 metais, sako istorikas, 26 proc. tuometinio valstybės biudžeto sudarė pajamos iš alkoholio pardavimų. Vengdamas spekuliacijų, pašnekovas pabrėžia: tokia fiskalinė statistika parodo tik tiek, kad vyriausybė nesugebėjo surinkti mokesčių kitais būdais, bet iš tiesų nieko nepasako apie alkoholio vartojimo mastą visuomenėje.
Tačiau vos po metų visoje Rusijoje, įskaitant lietuviškas gubernijas, įvesta prohibicija – buvo uždrausta gaminti ir parduoti alkoholį. „Caras Nikolajus II liepos 19 dieną įvedė sausą įstatymą. Jis buvo įvestas rengiantis Pirmajam pasauliniam karui. Kai jau buvo aišku, kad prasidės karas, buvo paskelbta visuotinė mobilizacija. Įsivaizduokite: milijonai ginkluotų kareivių susirenka į vieną vietą. Baiminantis, kad jie prisigėrę kažko nepridarytų, buvo uždrausta pardavinėti bet kokį alkoholį visoje šalyje.
Vėliau, 1915 metais, kai Lietuvą okupavo vokiečiai, jie paliko galioti tą įstatymą, neleido gaminti alkoholio. Sausas įstatymas buvo panaikintas tik nepriklausomos Lietuvos vyriausybės 1919 metais. Juk iki tol tebegaliojo karo stovis. Tai per tuos 5 metus išsivystė naminė degtindarystė. Kitaip pasakius – atsirado samagonas“, – sako A. Astrauskas.
