Išgėrusiųjų muštynės ir tautos blaivinimas
Prieš pradedant pasakoti apie lietuvių alkoholio vartojimo įpročius Antrojo pasaulinio karo matais, reikėtų sugrįžti į XIX a. vidurį, 1858 metus. Būtent tada prasidėjo reikšmingas, ko gero, turėjęs lemiamos įtakos daug kitų procesų Lietuvos istorijoje, įvykių. Tai – Blaivybės sąjūdžio pradžia.
Nors oficialios statistikos, kiek XVIII – XIX a. lietuviai vartojo alkoholio, nėra, tačiau to laikotarpio baudžiamųjų bylų rinkiniuose yra įrašų, kurie įrodo, kad tuo metu lietuviai gerdavo daug. Vienas dažniausių įrašų – muštynės būnant neblaiviems su sunkiais kūno sužalojimais ir net žmogžudystėmis.
Shutterstock nuotr.
Istorikai nesiima vertinti, dėl ko tais laikais lietuviai nevengė taurelės. Mark Lawrence Schrad savo knygoje „Vodkos imperija: alkoholis, valdžia ir politika Rusijoje“ aptaria Carinės Rusijos alkoholio vartojimo įpročius, kurie leidžia suprasti, kad XIX amžių lietuviai pasitiko jau turėdami kelių šimtų metų girtavimo patirtį. 1795 metais įvykus paskutiniam LDK teritorijos padalijimui, Rusija prisijungė labai dideles teritorijas: Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą. Kadangi Rusija buvo imperija, visose aneksuotose teritorijose bent iš pradžių būdavo paliekama galioti senoji teisinė sistema. Dėl to apie penkis dešimtmečius lietuviškose gubernijose galiojo kita tvarka nei Rusijoje. Kokia, skaitykite „Sauso įstatymo“ ciklo straipsnyje ČIA.
Baudžiamųjų bylų rinkiniuose yra įrašų, kurie įrodo, kad tuo metu lietuviai gerdavo daug. Vienas dažniausių įrašų – muštynės būnant neblaiviems su sunkiais kūno sužalojimais ir net žmogžudystėmis.
Dėl lietuvių besaikio alkoholio vartojimo akmenys metami į Carinės Rusijos daržą, taip pat istorikai pabrėžia, kad iki 1861 metų, kai buvo panaikinta baudžiava, visose Carinės Rusijos imperijai priklususiose šalyse tvyrojo slogi psichologinė nuotaika, kuri vertė lietuvius griebtis taurelės. O atgavę asmens laisvę, valstiečiai nebežinojo, kaip gyventi be pono, neturėjo savo turto, vis tiek buvo priversti eiti dirbti svetimą žemę.
Čia jau galima sugrįžti 1858 metus, kai Motiejus Valančius, tuomet buvęs Žemaičių vyskupas, švietėjas, rašytojas, istorikas, ėmėsi „blaivinti tautą“. Jis lankydavosi įvairiuose Lietuvos miesteliuose ir matydamas lietuvių alkoholio vartojimo įpročius, ragino visus užsirašyti į blaivybės broliją ir pats užrašė daugiau nei šimtą pasižadėjusių negerti.
Žinoma, kad dideli blaivybės draugijų priešininkai buvo dvarininkai ir visi, uždarbiavusieji iš degtinės. Kita kliūtis draugijoms organizuoti – carinės Rusijos įstatymai, draudę steigti bet kokias draugijas ar brolijas be atskiro leidimo.
Alkoholio vartojimo statistika: lietuviai gėrė vis daugiau
Istorikai diskutuoja, kiek blaivybės draugijos padėjo lietuviams mažinti alkoholio vartojimą. Kai kurie sako, kad dėl XIX a. propaguotų blaivybės idėjų, Antrojo pasaulinio karo metais į Lietuvą įsiveržusi Raudonoji armija rado visiškai blaivius lietuvius. Tačiau Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto lekt. dr. Marius Ėmužis sako, kad vis tik Valančiui nebuvo lengva propaguoti blaivybę dėl cenzūros, spaudos draudimo. Taip pat, pasak istoriko, nuo XX a. jau pagaliau galima rasti duomenų apie alkoholio vartojimo statistiką visoje Rusijos imperijoje, kuri nėra džiuginanti.
Shutterstock nuotr.
„Carinėje Rusijoje iš degtinės gamybos ir prekybos buvo gaunama daug lėšų, tai buvo svarbus gaminys biudžetui. Įvedus degtinės monopolį, jos suvartojimas augo. Laikraščio „Viltis“ 1907 m. spalio 31 d. numeryje rašyta apie degtinės suvartojimą ir monopolio naudą „kiaurai valstybės kišenei“. Suvartojimas 1901 m. siekė 49 milijonus kibirų (kibiras – oficialus degtinės matas – apie 12 litrų), 1906 m. jau 85 milijonai kibirų. Tačiau, kiek tiksliai buvo vartojamo lietuviškose gubernijose, nėra aišku“, – teigia lekt. dr. M. Ėmužis.
1894 įvesta valstybinė degtinės monopolija galiojo iki 1913 metų, kai Caras Nikolajus II liepos 19 dieną įvedė sausą įstatymą. Nors tais metais 26 proc. tuometinio valstybės biudžeto sudarė pajamos iš alkoholio pardavimų, rengiantis Pirmajam pasauliniam karui, įvesta prohibicija – uždrausta gaminti ir parduoti alkoholį. Kadangi buvo paskelbta mobilizacija, nenorėta, kad ginkluoti ir girti kareiviai eitų į frontą. Todėl iki pat 1919 metų Lietuvoje galiojo Sausas įstatymas, kol jau nepriklausomos Lietuvos vyriausybė jį panaikino.
Alkoholio suvartojimas Carinėje Rusijoje 1901 m. siekė 49 milijonus kibirų (kibiras – oficialus degtinės matas – apie 12 litrų), 1906 m. jau 85 milijonai kibirų.
Dėl skaičių, kiek vis dėlto Pirmojo pasaulinio karo metu buvo vartojama alkoholio, istorikai ginčijasi. Pasak lekt. dr. M. Ėmužio, trūksta patikimos statistikos ir norint įvertinti alkoholio vartojimą Lietuvoje tarpukariu, kai jau buvo panaikintas Pirmojo pasaulinio karo metu įvestas Sausas įstatymas.
„Tarpukariu statistika ne iškart pradėta rinkti. Bet galime matyti gana stabilų degtinės pardavimų skaičių, išskyrus nuo 4-ojo deš. pradžios, kai matomas sumažėjimas, galbūt susijęs su ekonomine krize“, – svarsto istorikas ir priduria, kad būta ir slapto, nelegalaus, degtinės varymo. Anot jo, 1925 metais teismai išnagrinėjo 245 tokias bylas.
Istorikas M. Ėmužis tikina, kad lietuviai, kaip ir visos kitos šalys, tarpukariu alkoholį vartojo. Jis buvo paplitęs ir tarp inteligentijos. Aukšto rango tarpukario Lietuvos valdžios atstovų susitikimi neapsieidavo be prabangaus gėrimo. Pašnekovas pabrėžia, kad ir tarp inteligentijos, ir kaimuose būta girtuoklystės bei girtavimo.
Nepatikima Antrojo pasaulinio karo statistika
Žengiame į 1940 metų vasarą ir Antrąjį pasaulinį karą. Į Lietuvą įsiveržia Raudonoji armija ir okupuoja mūsų šalį iki 1941 metų, kai šiuos okupantus pakeičia kiti – vokiečiai. Sovietai lietuvius randa išgyvenusius ir blaivybės judėjimus, ir Sausą įstatymą, ir jau bepradedančius formuoti savo alkoholio vartojimo kultūrą.
VU Istorijos fakulteto lekt. dr. M. Ėmužis pasakoja, kad per metus sovietai nespėjo Lietuvoje stipriai pakeisti kokius nors alkoholio vartojimo įpročių.
Shutterstock nuotr.
„Kiekius lyginti tarpukario Lietuvos su Sovietų Sąjunga neįmanoma, dėl patikimos statistikos nebuvimo (iš sovietų pusės). Dėl vėlesnio vartojimo išsamių tyrimų nėra, bet nusistovėjusi nuomonė, kad alkoholio vartojimas sovietmečiu stipriai augo. 1984 m. vienam gyventojui teko 10,9 litro absoliutaus alkoholio. Jeigu pavyktų rasti tarpukario patikimus skaičius, galima palyginti. Augo ir alkoholizmo atvejų – 9 deš. 1000 gyventojų buvo skaičiuojama 16,17 (1985 m.), 16,4 (1988 m.) alkoholizmu sergančių ligonių, kai tuo pat metu narkomanų-toksikomanų pacientų buvo 0.06-0.11 tūkstančiui gyventojų („Alkoholizmo ir girtavimo problemos“, 1991 m.)“, – duomenis vardija pašnekovas.
Apie alkoholio vartojimo mastus ir politiką vokiečių okupacijos metais, pasak istoriko, žinoma labai mažai, beveik nieko.
„Vokiečių valdžia reguliavo kainas, buvo speciali įstaiga Kainų centralė. Buvo smulkmeniškai nustatinėjamos produktų kainos, taip pat ir alkoholio. Maisto produktai ir pramoninės prekės buvo normuojamos, parduodamos su kortelėmis ir leidimais. Tarp jų ir cukrus, todėl ir pasigaminti naminės ar virti alų nebuvo taip lengva. Beje, skyrėsi kokį kiekį galėjo pirkti lietuvis, kokį vokietis (lietuvis galėjo pirkti 50 g. cukraus, o vokietis 250 g.). Buvo draudimai lietuviams lankytis kai kuriose kavinėse. Šiaip padėtis vokiečių okupuotoje.
Lietuvoje buvo sunki, dėl menko maisto, vaistų trūkumo buvo ir epidemijų, 1941 m. pab. siautėjo dėmėtoji šiltinė“, – apie gyvenimą vokiečių okupacijos metais pasakoja lekt. dr. M. Ėmužis.
Lietuviai, kaip ir visos kitos šalys, tarpukariu alkoholį vartojo. Jis buvo paplitęs ir tarp inteligentijos. Aukšto rango tarpukario Lietuvos valdžios atstovų susitikimi neapsieidavo be prabangaus gėrimo.
Alkoholio vartojimo priežasčių ieško laikmetyje
Kodėl lietuviai gerdavo? Visai laikais daugiausiai strėlių tenka alkoholio vartojimui palankiai politikai. Tačiau kalbant apie Antrąjį pasaulinį karą ir po jo ilgai trukusią sovietų okupaciją, pasak M. Ėmužio, reikia išskirti, kad pirmiausia buvo geriama dėl psichologinių priežasčių: monotoniškas darbas, nuobodulys, nuovargis, įtampa, bendra atmosfera (baimė), režimo politika (pvz.: turto nacionalizacija, kolektyvizacija).
Jis tęsia, kad buvo geriama dėl menko užimtumo, tinkamo laisvalaikio neorganizavimo, ir dėl augančios pramonės, didėjančios gamybos, pasiekiamumo, alkoholio įperkamumo. Anot pašnekovo, per paskutinius 25 Sovietų Lietuvos egzistavimo metus alkoholio realizacija padidėjo 3,5 karto.
Shutterstock nuotr.
„Viename leidinyje „Alkoholizmo ir girtavimo problemos“ išleistame 1991 m. buvo teigiama, kad nuo 1930 iki 1965 metų pasaulyje sergančių alkoholizmu skaičius padidėjo 50 kartų. Taigi, būta ir bendrapasaulinės alkoholio vartojimo didėjimo problemos“, – pabrėžia lekt. dr. M. Ėmužis.
Pašnekovas tęsia, kad alkoholio vartojimas augo, minėtos problemos, tarp kurių ir valdžios politika, prie to prisidėjo. Nors M. Ėmužis skeptiškai vertina kalbas, kad dėl lietuvių alkoholio vartojimo kalti sovietai, tačiau pripažįsta, kad specialiai girdyti lietuvius sovietams galėjo būti naudinga dėl pajamų už alkoholį – visa gamyba ir pardavimas buvo valstybės rankose ir tai sudarė dideles pajamas.
Pirmiausia buvo geriama dėl psichologinių priežasčių: monotoniškas darbas, nuobodulys, nuovargis, įtampa, bendra atmosfera (baimė), režimo politika (pvz.: turto nacionalizacija, kolektyvizacija).
Suprato ir alkoholio vartojimo grėsmę
Su girtavimu buvo kovojama. VU Istorijos fakulteto lekt. dr. M. Ėmužis pasakoja, kad ypač svarbu buvo sumažinti alkoholio vartojimą darbo vietoje dėl galimo broko ir panašiai.
Shutterstock nuotr.
„Gerai, jei gamina šaldytuvą ir pagamina nekokybišką, valdžiai tai gali nerūpėti, bet jeigu gamina ginklą, granatą, bombą? Taip gal girtą tautą valdyti lengviau, bet sovietai siekė, kad žmonės dalyvautų politinėje, komunistinėje veikloje, neliktų apolitiški, tam buvo visokios politvalandėlės, universitetuose mokoma marksizmo-leninizmo ir pan. Girtumas, chuliganizmas buvo netoleruojamas, su juo kovojama. Bet, žinoma, tai menkai ką keitė, nes vis tiek buvo geriama“, – tikina pašnekovas.
Istoriko teigimu, žmonės nesibodėjo gaminti naminę, gerti įvairius alkoholio turinčius produktus (antifrizas ir pan.), o tai irgi padidina alkoholio vartojimą ir alkoholizmą, tačiau į statistiką nepatenka.
Gal girtą tautą valdyti lengviau, bet jeigu girti darbininkai gamina ginklą, granatą, bombą?
Vis dėlto, pasak lekt. dr. M. Ėmužio, karo frontas Lietuvoje gana greitai praėjo. Tai buvo sunkus periodas, tačiau išskirti jį kaip periodą, kurio metu buvo vartojami be galo dideli kiekiai alkoholio, nereikėtų.
„Karo meto statistikos nežinau, vargu ar ją kas rinko, bet ji ir negalėtų būti itin patikima, nes dalies Lietuvos gyventojų (žydų) neapimtų (jie buvo suvaryti į getus ir išvežami mirčiai), todėl galėtų būti iš dalies mažesnė nei kokiais 1938 m. (be to dar netekta ir Klaipėdos krašto)“, – apibendrina istorikas.
