Vytautas Didysis nebuvo blaivininkas: už girtuoklystę nebaudė, o už kitus nusikaltimus net liepė patiems pasikarti
Vytautė Merkytė

Šiuo metu galioja ne vienas įstatymas, kuris riboja alkoholio prieinamumą: ribojamos pardavimo vietos, laikas, perkančiųjų amžius. Sunku įsivaizduoti, kad kova už alkoholio vartojimo mažinimą užvirė tik XIX amžiuje. Pirmasis į šią kovą stojo vyskupas Motiejus Valančius, kurio veikla gąsdino Rusijos imperiją. Iki tol, pastebi VU istorikas ir archeologas dr. Aleksiejus Luchtanas, egzistavo visai kitokios alkoholio vartojimo normos.

DELFI pristato naują multimedijos pasakojimą „Sausas įstatymas“, kuriame bus aptarti įvairūs Lietuvos istorijoje pasitaikę alkoholio vartojimo įstatymai: nuo tų, kurie vertė valstiečius ir baudžiauninkus pirkti alkoholį, nors šie jo nenorėjo vartoti iki generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo „sauso įstatymo“ ir dar daugiau.

Pirmasis „Sauso įstatymo“ pasakojimas nukelia į laikus dar prieš Kristaus gimimą, kai niekas dar net nežinojo žodžio „degtinė“.

Iliustratorius R. Pocius
Daugiau geriamųjų ragų nei pas vikingus

Nors alkoholio vartojimo draudimų nebuvo iki XIX amžiaus, dr. A. Luchtanas sako, kad liaudies kultūroje į alkoholį padauginančius visad buvo žiūrėta neigiamai, o alkoholis buvo vartojamas tik per apeigas.

Kadangi distiliavimo aparatas atsirado tik viduramžiais, sako archeologas, baltai vartojo tik silpnuosius gėrimus. Alkoholį baltų gentys gėrė iš geriamųjų ragų. Lietuvos teritorijoje jų rasta daugiau nei Vikingų kraštuose. Kaip pasakoja dr. A. Luchtanas, iš šių ragų baltai tikrai ne beržų sulą gėrė, o jei žmogus nebūdavo palaidojamas su geriamuoju ragu, tikėta, kad jis neturės iš ko gerti anapus.

„Žemaitijoje buvo rasti geriamieji ragai, kurie buvo įdėti į kapą. Jie ten buvo įdėti dar I tūkst. po Kristaus viduryje. Archeologai tyrė, kokie produktai buvo raguose. Buvo nustatyta, kad yra sacharidų ir fermentacijos produktų – į kapą buvo įdėtas midus“,
– teigia dr. A. Luchtanas.

Archeologas vardija, kad Lietuvos teritorijoje suregistruota apie 996 radinius iš 75 laidojimo paminklų. Šie radiniai – geriamųjų ragų apkaustai. Ir nors jų rasta daugiau nei vikingų kraštuose, dr. A. Luchtanas sako, kad viskas priklauso nuo to, kiek išlieka archeologinė medžiaga.

Pirmiau alus, o tada – duona

Kadangi ragiena ilgai neišlieka, buvo tirti ragų apkalai, kurie buvo paplitę per visą I tūkstantmetį. „Jie ypač gražūs buvo Tautų kraustymosi epochoje. Vėliau buvo paprastesni ragai, jie randami Kuršių regione. Randami jie ir vyrų, ir moterų kapuose. Moterys, matyt, irgi nevengdavo išgerti per apeigas. Labai skurdžiuose kapuose mes ragų nerasime, bet kiekvienas turtingas žmogus turėdavo sau leisti turėti tokį ragą“, – sako dr. A. Luchtanas, pridurdamas, kad baltai iš geriamųjų ragų tikrai ne beržų sulą gėrė.

„Vien tik terminas „ragauti“ yra kilęs nuo žodžio „ragas“. Paraginti, paragauti yra išlikę gyvoje kalboje. Net ir taurių pavadinimas, iš ko mes geriame, yra kilęs iš tauro rago. Didžioji dalis ragų būdavo iš tauro rago. Jų talpa buvo nemaža. Pavyzdžiui, Plinkaigalio ragų, kurie yra iš V-VI amžiaus ribos, Kėdainių rajono, į tuos geriamuosius ragus tilpdavo pusantro litro“, – pasakoja pašnekovas.

Archeologas toliau pasakoja, kad Kelmės rajone Paprūdžiuose buvo rasti ragai, kurie datuoja V-VI amžių. Po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad ir iš jų buvo geriamas midus. „Pavadinimas midus užrašytas pirmą kartą 448 metais po Kristaus, kai Bizantijos pasiuntinys Priskos lankėsi dvare pas hunų valdovą Atilą ir ten jį vaišino gėrimu, kuris vadinosi „medos“. Jis graikiškai užrašė tą pavadinimą. Tai mūsų midus“, – sako pašnekovas.

Dr. A. Luchtanas pasakoja, kad iš V-VI amžių yra pėdsakų, kurie parodo, kad baltai aktyviai gamino ir alų. „Kernavėje buvo rasta speciali grūdų džiovinimo krosnis, kurioje buvo džiovinami daiginti miežiai. Tai produktas, kuris yra reikalingas alaus gamybai. Galbūt ir anksčiau alus buvo gaminimas, tačiau tai yra konkretus įrodymas. Alkoholis buvo naudotas, to nenuslėpsime, bet tai buvo silpnieji alkoholiniai gėrimai“, – sako dr. A. Luchtanas.

Iliustratorius R. Pocius

Anot jo, yra ir mokslinė teorija, kuri teigia, kad alus buvo pradėtas gaminti iškart, kai tik ėmėme auginti grūdų kultūras. „Yra versija, kad grūdai pirmiausia buvo naudojami alkoholio gamyboje, o ne duonos kepime“, – sako dr. A. Luchtanas.

Liepė pasikarti, bet ne už alkoholio vartojimą

Vytauto Didžiojo laikais, pasakoja pašnekovas, metraštininkai rašė, kad kunigaikštis laikėsi visiškos blaivybės. Metraštininkai, sako dr. A. Luchtanas, tikina, kad Vytautas Didysis labai neigiamai žiūrėjo į alkoholį, pats gėrė tik vandenį. Tačiau kiti įrodymai byloja, kad metraštininkai pagražino Vytauto Didžiojo portretą. „Vytautas gerdavo vandenį tik tais atvejais, kai bijodavo, kad bus nunuodytas. Jam buvo siunčiami dideli kiekiai dovanų – vyno bačkose. Midus irgi buvo plačiai naudojamas. Jei jis būtų buvęs didelis blaivininkas, jam niekas nebūtų dovanojęs vyno iš Vakarų Europos“, – sako pašnekovas.

O ir nėra duomenų, sako archeologas, kad valdovas būtų baudęs pavaldinius už alkoholio vartojimą. „Jie būdavo baudžiami už visokias kitokias išdavystes: pavyzdžiui, buvo prasikaltę Vytauto kariai. Jis įsakė jiems pasikarti ir jie patys pasikorė. Net nereikėjo nieko daryti, valdovo autoritetas buvo labai didelis.

Tais laikais nebuvo jokių alkoholio draudimų, nes alkoholio vartojimas buvo būdingas riterių kultūrai. Tai buvo socialinė norma“, – sako dr. A. Luchtanas. Sunku įsivaizduoti, kad tais laikais ir vaikams duodavo gerti: duonelę pamirkydavo alkoholyje ir duodavo pakramtyti prieš miegą.

Iliustratorius R. Pocius

Yra duomenų ir apie kitų valdovų alkoholio vartojimą: dr. A. Luchtanas sako, kad Švitrigaila negerdavo vyno iš Lenkijos, nes bijojo, kad bus nunuodytas, o Skirgaila buvo linkęs į alkoholizmą.

Tačiau, anot pašnekovo, yra duomenų, kad po Žalgirio mūšio įvykių buvo įsakyta valdovų sudaužyti kryžiuočių vyno bačkas, kad kariuomenė neprisigertų iš to džiaugsmo, kad laimėjo mūšį.

Dr. A Luchtanas pastebi, kad senovėje gamintas alus buvo visai kitokio stiprumo nei šių dienų „bambalinis“ alus. Alus, sako jis, buvo dažnai naudojamas vietoj vandens, kuris tais laikais buvo smarkiai užterštas. „Alus yra fermentuotas virtas gėrimas ir žmonės jį gerdami neužsikrėsdavo ligomis. Jei jie būtų gėrę užterštą vandenį mieste, tai būtų buvę žymiai daugiau susirgimų. Armėnijos, Gruzijos teritorijoje, VII amžiuje prieš Kristų buvo normos, kiek kariui ir jo šeimai duodavo alaus kiekvieną dieną. Alus buvo dalinamas, kad karys nenaudotų vandens ir neapsirgtų“, – sako dr. A. Luchtanas.

Archeologas priduria, kad Lietuvos Statutuose nebuvo draudimų vartoti alkoholį. „Tai pagrindiniai teisiniai aktai, kurie reguliavo gyvenimą nuo XVI amžiaus iki XIX amžiaus, kai įsigalėjo Rusijos imperijos įstatymai“, – sako dr. A. Luchtanas.

57
Apie projektą
DELFI pristato naują multimedijos pasakojimą „Sausas įstatymas“, kuriame bus aptarti įvairūs Lietuvos istorijoje pasitaikę alkoholio vartojimo įstatymai: nuo tų, kurie vertė valstiečius ir baudžiauninkus pirkti alkoholį, nors šie jo nenorėjo vartoti iki generalinio sekretoriaus Michailo Gorbačiovo „sauso įstatymo“ ir dar daugiau.

Pasakojimų ciklas „Sausas įstatymas“ nėra tik apie draudimus ar alkoholį – tai proga pažvelgti į Lietuvos istoriją visai kitu kampu ir išvysti, kaip kito mūsų tautos požiūris ir vertybės.

Iniciatoriai