Ekonomikos mokslų daktarė ir profesorė, viena iš dviejų moterų iniciatyvinėje Sąjūdžio grupėje. Pirmoji atkurtos Lietuvos premjerė. Moterų partijos įkūrėja. Ilgametė Seimo narė ir žemės ūkio ministrė. Kandidatė į prezidentus, atkaklioje kovoje nusileidusi tik Valdui Adamkui.
Tačiau kartu – mįslingoji Šatrijos Ragana, kaltinta bendradarbiavimu su Valstybės saugumo komitetu (KGB), tyčiniu kainų pakėlimu ir nustebinusi pareiškimu įkurti Lietuvos liaudies partiją, skirtą gerinti santykius su tokiomis šalimis kaip Rusija, Baltarusija ir Kazachstanas.
Prieš beveik aštuonerius metus, savo gimtadienio dieną, viena garsiausių, tačiau ir viena prieštaringiausiai vertinamų politikių – K. Prunskienė – patyrė insultą. Dėl sudėtingos sveikatos būklės ji pasitraukė iš politinio gyvenimo, iš naujo mokėsi ne tik vaikščioti, bet ir kalbėti.
DELFI tęsia straipsnių ciklą „K11: dramatiškas trisdešimtmetis“, kuriame pasakojama apie ryškiausias asmenybes, prieš 30 metų padėjusias parašą ant vieno svarbiausių dokumentų Lietuvoje – Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo. Trečioje ciklo dalyje – painus K. Prunskienės gyvenimo kelias.
Laiką leidžia sūnaus namuose: sportuoja, domisi politika
Šiuo metu K. Prunskienė gyvena su sūnaus Vaidoto šeima Švenčionių rajone. Rytą pradeda žiūrėdama žinias, seka, kas vyksta Lietuvos politiniame gyvenime, mankštinasi. Neretai sulaukia ir svečių – artimųjų, buvusių bendražygių.
„Yra priešpietiniai užsiėmimai – sportiniai ir gimnastiniai pratimai, pasivaikščiojimas, darbas su treniruokliais. Po pietų – analogiškai viskas tas pats antrą kartą. Jos raginti nereikia. Žino, kad tai reikia daryti ir neatsisako. Žiemą gamtoje praleidžiame mažiau laiko, bet vasarą tai – kasdienybė. Gyvename nuosavame name, turime nuosavą kiemą, ežeras šalia. Šiaip nusiteikimas yra geras, nuotaikos irgi neblogos“, – pasidomėjus, kaip laikosi mama, DELFI pasakojo V. Prunskus.
Paklaustas, ar sau jau atsakė į klausimą, kodėl K. Prunskienę galėjo ištikti insultas, pašnekovas patikino, kad mama neretai pagailėdavo laiko poilsiui, sveikatos būklės nepagerino ir dažnai patirtas stresas.
„Ji, kaip ir kiekvienas Lietuvos pilietis, mato, kas yra negerai – ir Seimo darbe, ir seimūnų tarpusavio santykiuose. Kalbant apie Sąjūdžio laikus, prisimena, stebi. Tada, kurdama valstybę, ir ji tikėjosi, kad bus bent jau šiek tiek geriau nei dabar yra. Nesakau, kad blogai dabar, bet daugelis tuomet tikėjosi, kad ir tautos vienybė bus, ir pajamų tokio didelio skirtumo neturėsime“, – kalbėjo V. Prunskus, pridurdamas, kad mama aktyviai sekė ir Lietuvos prezidento rinkimus, rezultatais galiausiai liko patenkinta.
Nors šiemet kovo 11-ąją minėsime atkurtos valstybės trisdešimtmetį, kol kas šeima nėra suplanavusi, kaip šią dieną praleis.
Gyvenimą siejo su mokslu
K. Prunskienė ir gimė Švenčionių rajone, Vasiuliškės kaime. Būdama vos metukų ji neteko tėvo – aiškinama, jį nužudė Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) kaip 1941 m. birželio sukilimo dalyvį.
Sulaukusi 13-os iš Švenčionių rajono K. Prunskienė persikėlė į Vilnių, čia baigė vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą. Įgijusi ekonomistės išsilavinimą gabi studentė rankų nenuleido. Studijavo aspirantūroje ir galiausiai apgynė ekonomikos mokslų daktarės disertaciją. Daugiau nei dvidešimt metų K. Prunskienė dirbo dėstytoja, dar sovietmečiu ištrūko gilinti žinių į Vakarų Vokietiją, padirbėjo ir Vengrijoje.
Prieš pat Sąjūdį K. Prunskienė dirbo Liaudies ūkio vadovaujančių darbuotojų ir specialistų kvalifikacijos kėlimo instituto rektore, kiek prieš tai ėjo direktoriaus pavaduotojos mokslui pareigas Lietuvos žemės ūkio ekonomikos institute.
Tapo vienintele moterimi Sąjūdžio Seimo Taryboje
Sąjūdžio ištakos neretai siejamos su neformalia įvairių būrelių veikla, svarbų vaidmenį čia suvaidino ir mokslininkai. Būtent Mokslų Akademijos salėje 1988 m. birželio 3 dieną išrinkta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė. Tarp 35 jos narių – tik dvi moterys: Meilė Lukšienė ir K. Prunskienė.
Negana to, tų pačių metų spalį K. Prunskienė tapo vienintele moterimi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo Taryboje. Į ją politikė buvo išrinkta antruoju numeriu – tik vienu balsu atsiliko nuo Sąjūdžio smegenimis laikyto Romualdo Ozolo, populiarumu aplenkė Vytautą Landsbergį.
„Kovo 11 d. tapo lemtinga data Lietuvos valstybės istorijoje. Didžiulį džiaugsmą ir susijaudinimą išgyveno visa Lietuva, viso pasaulio lietuviai, mūsų sprendimus stebėjo išorinis pasaulis. Niekas negalėjo būti visiškai tikras, kad pavyks pereiti visus išbandymus, išvengti didelių aukų ar net susinaikinimo, kurį šiandien, deja, matome Čečėnijoje, buvusios Jugoslavijos regionuose. Mes prisiėmėme atsakomybę prieš tautą, prieš pasaulį ir pasiekėme tikslą, nors ir nepavyko išvengti žmonių aukų, nors patyrėme didžiulius materialinius ir dvasinius nuostolius“, – prisimindama Kovo 11-ąją yra kalbėjusi politikė.
Aiškino, kad tai politika ją pasirinko: nenoriu plaukti pasroviui kaip išdvėsusi silkė
Anksčiau K. Prunskienė ne kartą tikino, kad ne pati pasirinko politiką, o politika tartum pasirinko ją.
„Likimas lėmė, kad į politinę veiklą ir valstybinį darbą neatėjau tuščia galva ir rankomis, neatsidūriau čia per kieno nors malonę. Sunku net įsivaizduoti, kaip man būtų pavykę kalbėti Maskvos ir tarptautinėse tribūnose, įrodinėjant reformų esmę ir jų reikalingumą, Nepriklausomos Lietuvos ekonominį gyvybingumą ir perspektyvumą, vadovauti pirmiems reformos žingsniams, jeigu būčiau eilinė diplomuota ekonomistė, nepraėjusi įvairiapusiško pasirengimo: teorinio ir praktinio, vietinio ir tarptautinio“, – yra sakiusi K. Prunskienė.
DELFI ji aiškino, kad rinkosi mokslininkės ir ekonomistės kelią, buvo kritiška sistemai, drąsiai siūlė reformas.
„Darbo nuo pat vaikystės sugebu turėti daug ir įdomaus, niekada nenuobodžiauju iš neturėjimo ką veikti, nežinau, kas tai yra, – kalbėjo pašnekovė. – Man gaila, kai žmonės tiesiog būna laike, o ne veikia. Tas buvimo momentas mane gerokai erzina. Man nereikia sėdėti atsipalaidavus prie kavutės, kai laikas teka pro šalį, o tu sau plauki pasroviui kaip išdvėsusi silkė. Tokios būsenos nekenčiu ir nepriimu. Jei Dievas duos, norėčiau dabartinėje savo būsenoje iki gyvenimo pabaigos išbūti“.
Tapo pirmąja atkurtos Lietuvos ministre pirmininke
Žodžio kišenėje niekuomet neieškojusi K. Prunskienė 1990 m. tapo ministre pirmininke pirmojoje atkurtos Lietuvos Vyriausybėje. Premjerės pavaduotojais paskirti Algirdas Mykolas Brazauskas ir Romualdas Ozolas.
„Mano tapimas pirmąja premjere tiek žmonėms, tiek man pačiai atrodė kaip savaime suprantamas dalykas. Teko tik pereiti į kitą kabinetą, nes darbus aš jau buvau nuo 1989 liepos kaip vicepremjerė palaipsniui perėmusi. Nebuvo nė dienos gaišaties aiškinantis, ką reikia daryti; tęsėme jau pradėtus reformų projektus, muitinių steigimą, bendrų įmonių su Vakarų valstybėmis kūrimą, lito spausdinimo rengimą, tiesioginių prekybinių ryšių su buvusiomis TSRS respublikomis, aplenkiant TSRS centrinę valdžią, formavimą (mes tai darėme pirmieji), įmonių perėmimą, funkcijų ir valstybės turto valdymo pasiskirstymą tarp Vyriausybės ir savivaldybių ir daugybę kitų svarbių valstybingumo atkūrimui ir sistemos transformavimui būtinų darbų“, – yra pasakojusi K. Prunskienė.
1990 metų gegužę, praėjus dviem mėnesiams po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, K. Prunskienė susitiko ir su JAV prezidentu George'u H. W. Bushu, tiesiai iš jo vyko pas Britanijos premjerę Margaret Thatcher. K. Prunskienė taip pat dalyvavo susitikimuose su tuometiniu Prancūzijos prezidentu Francois Miteranu, Vokietijos kancleriu Helmutu Koliu.
Pati sau už darbą aptariamoje Vyriausybėje K. Prunskienė yra parašiusi 9 balus iš 10. Kaip pasakojo jos bendražygiai, jie jos ir bijojo, ir gerbė – tapusi premjere K. Prunskienė pelnė Gintarinės ledi titulą.
Kruvinasis Sausis: kainos kilo daugiau nei 3 kartus
Vis dėlto Vyriausybės vadovės pareigas K. Prunskienė ėjo tik kiek mažiau nei metus – smarkiai pakėlus kainas prieš pat 1991-ųjų sausio įvykius ji buvo priversta atsistatydinti.
DELFI primena, kad tuometinė Vyriausybė sprendimą dėl kainų padidėjimo priėmė sausio 4 d., tačiau jis įsigaliojo tik po trijų dienų. V. Landsbergio knygoje „Kaltė ir atpirkimas“ nurodoma, kad naujosios kainos buvo vidutiniškai 3,2 karto didesnės. Dar sausio 3-ąją Lietuvoje pradėti normuoti ir maisto produktai – ruošdamiesi juodai dienai žmonės pirko viską iš eilės: ir ko reikia, ir ko nereikia.
Šis sprendimas kursto nesantaiką iki šiol, nes V. Landsbergio rėmėjai laikosi pozicijos, kad kainų pakėlimu be kompensacinio mechanizmo buvo siekta išprovokuoti visuomenės neramumus. Dėliodamas įvykių detales jis tikino supratęs, kad Maskva minimą sprendimą įtraukė į savo planus.
Savo ruožtu K. Prunskienė yra sakiusi, kad aptariamas sprendimas buvo priimtas sutarus su Latvijos ir Estijos vyriausybėmis ir esą kompensacijos gyventojams buvo numatytos.
Vis dėlto Latvija dar gruodį ėmė kelti atlyginimus, o Estijoje kainos buvo keliamos laipsniškai, atsirenkant prekių grupes.
Sausio 8 d. „Jedinstvo“ ir komunistų žmonės mėgino įsiveržti į Parlamento rūmus, bet pastatas buvo apgintas. Aukščiausioji Taryba tą pačią dieną atšaukė Vyriausybės sprendimą dėl kainų, o K. Prunskienės Vyriausybė atsistatydino. Po dviejų dienų Michailas Gorbačiovas kreipėsi į Lietuvos Parlamentą, reikalaudamas atkurti SSRS konstitucijos galiojimą. Vilniuje tai suprasta kaip ultimatumas. Tą pačią dieną Lietuvos premjeru tapo Albertas Šimėnas.
Apie Šatrijos Raganos slapyvardį kalbėjo, tačiau kaltinimų gynėsi
Lemtingąją Sausio 13-osios naktį, yra tvirtinę net keli asmenys, K. Prunskienės Seime nebuvo. Vėliau signatarė Nijolė Oželytė yra aiškinusi, kad K. Prunskienė neva pasišaipė iš jos, kad vadu ji pasirinko ne tą asmenį, bandė aiškinti, kad V. Landsbergis pabėgo ir jau skrenda į Ameriką. N. Oželytė tikino, kad aptariamu metu K. Prunskienė norėjo apsišaukti Vyriausybės vadove.
Viešumoje pradėjo rodytis ir kiti įtarimai. Pavyzdžiui, Kovo 11-osios Akto signataro Balio Gajausko vadovaujamos parlamentinės komisijos iniciatyva, Aukščiausiasis Teismas 1992 m. patvirtino juridinį faktą, kad ekspremjerė sovietmečiu sąmoningai bendradarbiavo su KGB. Tiesa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė Liustracijos komisijos apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtą nutarimą, kad Liustracijos komisijos sprendimas, kuriuo ekspremjerė pripažinta slapta bendradarbiavusi su KGB, turi būti panaikintas.
Atsakydamas į minimus kaltinimus signataras Vytenis Andriukaitis teigė, kad Lietuvos valdžia nesilaiko duoto pažado nepersekioti buvusių KGB bendradarbių, nepadariusių sunkių nusikaltimų prieš Lietuvos gyventojus ir atsisakiusių palaikyti ryšį su Sovietų Sąjungos specialiąja tarnyba. Savo ruožtu V. Landsbergis patikino, kad K. Prunskienė turi „amžiną problemą, kurią galėjo seniai nuimti paprastu, apgailestaujančiu fakto pripažinimu“.
V. Landsbergio nuomone, įrodymų, kad K. Prunskienė bendradarbiavo su KGB, yra pakankamai: „Taip, yra jos rašytas ir pasirašytas sutikimas padėti KGB organams. Tai autentiškas, teismo ekspertų ir teismų patvirtintas K. Prunskienės ranka rašytas dokumentas, be jokių kabučių papildantis daugelį kitų pėdsakų apie buvusį „Šatrijos“ agentūrinį bendradarbiavimą. Dar ir jos pačios papasakota prieš kamerą viešumai, kaip pasirinko tą slapyvardį, kurį įrašė ir į sutikimą „padėti“.
Istorikas Arvydas Anušauskas yra tvirtinęs, kad KGB slapyvardžius gaudavo tik užverbuoti asmenys.
„Man reikėjo pasakyti kokį nors simbolinį žodį, kuriuo aš galėčiau paskambinusi neminėdama savo pavardės prisistatyti. Tam, su kuriuo turėjau palaikyti kontaktą, pavyzdžiui, turėjau pranešti, jeigu važiuosiu į kitą miestą. < …> Tokia mintis – tokiam tikslui tiktų tik koks nors raganos simbolis. Sakiau, kokį pavadinimą galima sau prisiimti, nei savo vardo, nei kokio gražaus dalyko tokiam tikslui nepasirinksi. Žinau vienintelę raganą – Šatrijos Raganą“, – minimame interviu aiškino K. Prunskienė.
Vis dėlto kaltinimus bendradarbiavus su KGB ji neigė.
Nuo 2005 m. K. Prunskienė kiek pašaipiai pradėta vadinti ir kunigaikštiene – tokį titulą jai esą už didelius nuopelnus suteikė Tarptautiniai asmenybės rūmai. Tai savo parašu patvirtino visos Rusijos patriarchas Aleksijus II.
„1991 – 1992 m. dirbau AT eiline deputate, buvau blokuojama, šmeižiama ir persekiojama, įskaitant sąmoningus gandus, kad neva sava valia išvažiavusi pas M. Gorbačiovą pakviesti OMON'o, pabėgusi į Šveicariją, apkaltinimą bendradarbiavus su KGB, įvairiai kenkiant Lietuvai ir pan.“, – taip į minimus įtarimus yra atsakiusi K. Prunskienė.
Sutarimą su K. Prunskiene R. Karbauskis pavadino didžiąja savo politine klaida
Nebūdama Parlamente 1993 m. K. Prunskienė įsteigė verslo konsultacijų įmonę, kelerius metus dėstė Vilniaus Gedimino technikos universitete. 1995 m. ji įsteigė Lietuvos moterų partiją, kuri vėliau persivadino Naujosios demokratijos partija, o 2001 m. susijungė su Valstiečių sąjunga. K. Prunskienė tapo naujojo politinio darinio pirmininke. Šį sprendimą R. Karbauskis vėliau pavadino didžiąja savo politine klaida.
Tiesa, 2004 m. Seimo rinkimai „valstiečiams“ buvo sėkmingiausi iš visų ankstesnių: jie iškovojo 10 mandatų, tapo socialdemokratų burtos valdančiosios koalicijos dalimi.
Vis dėlto 2008-aisiais tarp K. Prunskienės ir R. Karbauskio atsirado įtampa. Metų pradžioje per suvažiavimą nepasiekęs, kad būtų balsuojama dėl pasitikėjimo juo, kaip partijos pirmininkės pavaduotoju, R. Karbauskis pareiškė apskritai pasitraukiantis iš partijos. Tais pačiais metais „valstiečiai“ triuškinamai pralaimėjo Seimo rinkimuose.
„2000 m. buvo pralaimėti Seimo rinkimai. Būdamas jaunas politikas aš elgiausi taip, kaip skaičiau knygose apie Vakarų politikus: pralaimėjus rinkimus partijos pirmininkas turi atsistatydinti. Partija mano atsistatydinimo nepriėmė, bet aš galvojau – vis tiek negerai, nepravedžiau partijos į Seimą. Tada matau Seime Kazimirą, kuri atrodė žmogus, kuris turi didesnį potencialą. Pats pasitraukiau, pats viską sustačiau, nors partija prieštaravo: tai buvo didžiausia mano politinė klaida – jeigu aš nebūčiau grįžęs 2009 m., partijos jau būtų nelikę“, – DELFI yra pasakojęs R. Karbauskis.
2008 m. rinkimuose valstiečiai liaudininkai gavo 3,73 proc. balsų, 2012 m. – 3,88 proc.
„Tada pasakiau kolegoms, kad viskas labai gerai: tai dugnas ir dabar mes eisim lėtu, bet aiškiu, vertybiniu keliu“, – sakė R. Karbauskis ir kartu pridūrė, kad K. Prunskienė partijai paliko labai daug skolų.
Sulaukusi R. Pakso paramos pakilo į viršūnę
Į šalies politikos istoriją K. Prunskienė įėjo ir dėl atkaklių pastangų tapti prezidente. Laimę ji mėgino dar 2002 m., po Rolando Pakso apkaltos – 2004-aisiais ir galiausiai dar kartą 2009-aisiais. Sėkmingiausi neabejotinai buvo 2004-ieji, kai K. Prunskienė daug kam netikėtai pateko į antrąjį rinkimų turą, kuriame nusileido tik V. Adamkui.
Iš pareigų nušalinus R. Paksą beveik visi tikėjo, kad jį pakeis V. Adamkus arba Petras Auštrevičius. Tačiau į antrąjį prezidento rinkimų turą tuomet pateko K. Prunskienė, vos kelios dienos iki rinkimų sulaukusi viešos R. Pakso paramos. Per televiziją išsakyta R. Pakso parama K. Prunskienei pridėjo 10 – 15 proc. rinkėjų balsų. Per kelias dienas iš ketvirtos – penktos vietos reitinguose ji šoko į antrą turą.
Praėjus 15 metų nuo aptariamų įvykių V. Adamkaus komandos nariai DELFI prasitarė, kad ši idėja buvo jų plano dalis. Manyta, kad V. Adamkus lengviau laimės rinkimus, jei antrajame rinkimų ture susitiks su K. Prunskiene.
„Vienas mūsų komandos narys asmeniškai susisiekė su K. Prunskiene ir pasiūlė jai idėją – pasakyti, kad ji neleis persekioti nušalinto prezidento R. Pakso šalininkų, tai būtų nesąžininga ir neteisinga, kad gins juos. Tuo metu labai daug politikų, dalis žiniasklaidos stipriai menkino, niekino, kone grasino teisiniu persekiojimu nušalinto prezidento simpatikams. Pasielgdama būtent taip, kaip mes nurodėme, K. Prunskienė patraukė R. Pakso rinkėjus į savo pusę ir užsitikrino jo paramą. Tai galiausiai ir lėmė, kad ji pateko į antrąjį rinkimų turą“, – DELFI pasakojo viešai įvardytas nepanoręs būti V. Adamkaus aplinkos žmogus.
Vis dėlto atotrūkis tarp šių kandidatų nebuvo toks jau ryškus. V. Adamkus antrajame prezidento rinkimų ture 2004 m. surinko 52,65 proc. balsų, K. Prunskienė – 47,35 proc.
Tais pačiais metais K. Prunskienė buvo išrinkta į Europos Parlamentą, bet mandato atsisakė likdama dirbti Seime ir buvo paskirta Lietuvos žemės ūkio ministre.
Parodė tikrąjį savo veidą? Sukirto rankomis su V. Putinu ir ėmėsi santykių su Rusija gerinimo
2009 m. K. Prunskienė išstojo iš Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos ir įsteigė naują partiją – Lietuvos liaudies partiją (LLP), kurios vienas pagrindinių siekių buvo santykių su Rusija, Baltarusija ir Kazachstanu gerinimas. Politikus, verslininkus ir diplomatus iš minėtų šalių ji pakvietė ir į steigiamąjį suvažiavimą.
„Nesibaiminkime būti pavadinti prorusiška, proslaviška (partija – DELFI) ar kokiu kitu vardu, nes tai yra natūralus, atviras, manau, racionalus ir nacionalinius interesus atitinkantis požiūris į bendradarbiavimą su mūsų kaimynais“, – kalbėjo politikė.
„Manau, kad ypač palanku dirbti su partneriais Rusijoje, jos regionuose, taip pat kaimyninėje Baltarusijoje, Kazachstane ir kitose šalyse, kur ekonomikos potencialas ir prekių bei paslaugų vartojimas turi ilgalaikę tendenciją augti. Mes nepasidavėme konservatorių spaudimui ir jų išpuoliams, kaltinant ir mane, ir visą partiją, esant prorusišką. LLP pasisako už išmintingą užsienio politiką, kuri turi būti išmintingai orientuotą į nacionalinių interesų įgyvendinimą“, – suvažiavime kalbėjo K. Prunskienė.
Ji stojo į gynybinę poziciją po to, kai sulaukė kaltinimų tais pačiais metais dalyvavus Vladimiro Putino partijos suvažiavime ir su jo judėjimu pasirašius bendradarbiavimo memorandumą. Partijos sutarė reguliariai keistis įvairių lygių delegacijomis, rengti ekspertų susitikimus, kitus dvišalius renginius, aktyviai plėtoti tarppartinius ir regioninius ryšius.
„Apgailestauju, kad yra tokia situacija, bet man atrodo, kad ponia Prunskienė išėjo visiškai į šviesą ir aiškiai parodė savo požiūrį, savo politiką. Manęs tai nenustebino“, – šį žingsnį tuomet įvertino Seimo pirmininkė Irena Degutienė.
Pabudusi iš komos prabilo portugališkai, giedojo Lietuvos himną
2012 m. vasarį K. Prunskienę ištiko insultas. Namuose sukniubusią moterį rado jos artimieji, atvykę pasiimti politikės į planuotą gimtadienio šventę
Kurį laiką K. Prunskienė buvo panirusi į komą, iš kurios pabudusi nustebino visus prabilusi portugališkai. Kaip vėliau pasakojo K. Prunskienės artimieji, šios kalbos ji mokėsi daugiau nei prieš 20 metų, kai keliavo į Braziliją lankyti giminaičių. Taip pat skelbta, kad dar ligoninėje ji giedojo Lietuvos himną, dainavo vaikystės dainas.
Pasibaigus reabilitacijai Lietuvoje politikė gavo kvietimą reabilitaciją tęsti Maskvoje. Kvietimo gydytis ekspremjerė sulaukė iš Rusijos medicinos mokslų akademijos Neurologijos mokslinio centro Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vadovo.
Po to K. Prunskienė grįžo į Lietuvą ir, kaip minėta, šiuo metu gyvena Švenčionių rajone.
